Lietuvių skaitytojams atsirado puiki proga geriau pažinti garsios prancūzų rašytojos Marguerite Duras kūrybą ir gyvenimą – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido autobiografiniais motyvais paremtą romaną "Užtvara nuo vandenyno".

Prancūzų literatūros Edith Piaf vadinamos rašytojos romanas nukelia į prieškario Prancūzų Indokiniją (dabartinis Vietnamas). Kolonijos galimybėmis suvilioti jauni M.Duras tėvai į ją atsibeldė iš Prancūzijos, bet laimės čia nerado: rašytojos tėvas jaunas mirė, skursdama motina viena užaugino tris vaikus. Mokytoja ir valdininke dirbusi moteris surizikavo geresnės vaikų ateities labui – sukaupusi viso gyvenimo santaupas, koncesijos pagrindais išsinuomojo žemės sklypą, svajodama ją įdirbti ir iš to gyventi. Tačiau, nedavusi kyšio kadastro pareigūnams, gavo netinkamą žemės ūkiui sklypą, niokojamą potvynių. Skaudi koncesijos istorija, skurdi ir žiauri Vietnamo valstiečių kasdienybė, egzotiškos šalies gamta aprašoma šeimos (motinos, sūnaus ir dukters – Žozefo ir Siuzanos) santykių ir jaunos merginos svajonių apie tobulą meilę ir pabėgimą iš nykumos, iš sudužusių vilčių krašto fone.

"Remdamasi tam tikrais savo gyvenimo įvykiais, išgyvenimais rašytoja sukuria nesėkmės, maišto ir išsilaisvinimo romaną", – apie "Užtvarą nuo vandenyno" sako Kauno technologijos universiteto Prancūzų kultūros centro direktorė Birutė Strakšienė.

– Ar "Užtvarą nuo vandenyno" galima vadinti M.Duras autobiografiniu romanu?

– Tai nėra autobiografinis romanas, tai romanas, turintis autobiografinių motyvų. Rašydama šį romaną, M.Duras naudojosi realiais savo gyvenimo įvykiais, išgyvenimais, bet juos laisvai interpretavo. Per visą romaną eina dvi autobiografinės linijos. Antrajame plane – koncesijos istorija, pirmajame plane – meilė tarp jaunos merginos ir daug vyresnio, negražaus, bet labai turtingo vyro. Tiesa, meilės istorija, aprašyta garsiausiame M.Duras romane "Meilužis" (pagal jį režisierius Jeanas Jacques Annaud pastatė to paties pavadinimo filmą), už kurį ji pelnė prestižinę Goncourt’ų literatūrinę premiją, turi kur kas daugiau autobiografinių bruožų, čia ji vystosi visai kitaip. "Užtvaroje nuo vandenyno" meilės romanas tarp dviejų herojų taip ir neišsivysto, meilė lieka vienpusė – įsimyli tik turtuolis Žo.

Remdamasi tam tikrais savo gyvenimo įvykiais, išgyvenimais rašytoja sukuria nesėkmės, maišto ir išsilaisvinimo romaną. Bet išsilaisvinimas ateina per skaudų įvykį – motinos mirtį. Motinos personažas (nors turintis realių M.Duras motinos bruožų) yra ganėtinai tipiškas prancūzų literatūroje. Tai – viską dėl vaikų aukojanti, savęs atsisakanti moteris. Deja, tai nesuteikia laimės: ji pilna tulžies, pykčio, nerealizuotų svajonių, žiauri – savo pyktį dažnai išliejanti kumščiais ant Siuzanos. Tas žiaurumas iššauktas nevilties. Palaipsnis visų vilčių užgesimas palaužia motiną. Romane daug niūrumos, beviltiškumo. Herojai lyg ir stengiasi su tuo kovoti, bet jiems nesiseka. Greičiausiai iš to kyla šeimos neapykanta turtingam Žo, iš kurio jausmų visa šeima daugiau ar mažiau pasityčioja.

– Knygoje ryškus tam tikras feministinės literatūros bruožas: jauna mergina nenori būti tik kažkieno sumanymų (šiuo atveju – motinos) vykdytoja, siekia būti savo gyvenimo šeimininke, pati rinktis, ką mylėti, už ko ištekėti. M.Duras – feministinė autorė?

– Pati rašytoja tuo pasižymi, joje ryškus kartais net agresyvokas feminizmas. O kalbant apie heroję Siuzaną – ji lyg ir nori būti savarankiška, bet viską sprendžia žiūrėdama į dievinamą brolį: ką jis pasakys, ar pritars, ar leis? Ji svajoja apie išvykimą į didelį miestą, apie meilę, apie vyrą, kuris – ji kitaip neįsivaizduoja – turėtų ją išlaikyti. Taigi, Siuzanos noras būti savarankiškai – sąlygiškas.

– Su kuo iš prancūzų autorių galėtumėte palyginti M.Duras kūrybą?

– Jos amžininkės Francoise Sagan, Simone de Beauvoir (šios moters, beje, M.Duras nekentė ir buvo nuviliojusi jos meilužį) – visiškai kitokios. Skirtingai nei jos, M.Duras buvo "naujojo romano" atstovė. M.Duras kūrybą sunku su kažkuo palyginti, ji – originali, stipri, kai kur šokiruoja savo personažais, juose susipinančiu žiaurumu ir švelnumu. Nors sakoma, kad "Užtvaros nuo vandenyno" herojai – psichologiškai gilūs, paremti M.Duras gyvenimu, man tie personažai šiurpoki. Romanas tam tikra prasme baigiasi šviesiai, bet tiek personažai, tiek aprašoma aplinka kelia šiurpą: tos sąlygos, kuriomis gyvena valstiečiai, vaikų mirtys, valdininkų neteisybė – viskas labai juoda. Man ir pats M.Diuras gyvenimas su visais jo pakilimais ir nuosmukiais, su tam tikru žiaurumu (keršto vedama, liudijo prieš buvusį bičiulį Charles Delvalį, įskundusį jos vyrą Robertą Antelme gestapui; patekęs į koncentracijos stovyklą, jis vos išvengė mirties; didžiąja dalimi remiantis jos parodymais, po karo Ch.Delvalis buvo nuteistas mirties bausme) kelia šiurpą.

– M.Duras kurį laiką priklausė Prancūzijos komunistų partijai. Užsienio spaudoje jai ir šiais laikais kartais lipdoma komunistės etiketė. Ar M.Duras jos nusipelno? Ką jūs įžvelgiate romane – socialinę kritiką ar komunistines pažiūras?

– Romane aprašoma beviltiška situacija žmogaus, į kurią jį įstumia korumpuoti valdininkai. Tam tikrą socialinę kritiką galima įžvelgti ir kontrastinguose turtingųjų ir juodžiausio skurdo sąlygomis gyvenančių valstiečių aprašymuose. Bet visa tai – socialinė kritika, ne komunistinės ar kitos revoliucinės idėjos.
Kitas dalykas – komunistų po Pirmojo pasaulinio karo tarp Prancūzijos intelektualų buvo labai daug. Tai tęsėsi per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau. Kairiųjų idėjos labai gražios: laisvė, lygybė, brolybė. Su gražiomis idėjomis atėjusi į partiją, M.Duras, kaip ir kai kurie kiti laisvi ir nepriklausomi prancūzai (kurių laikytis vienos idėjinės linijos nepriversi), pradėjo maištauti – ji buvo už idealus, bet ne už partinę liniją. Kai mąstantys bohemos atstovai viename vakarėlyje pasijuokė iš partijos, jie staiga tapo partijos priešais ir buvo iš jos išmesti. Čia panašiai kaip Rusijoje: kai kurie komunistiniai ideologai vėliau buvo sušaudyti kaip partijos priešai ir esą tėvynės išdavikai. Pašalinta iš partijos, rašytoja ją smarkiai kritikavo.

Taigi, M.Duras gyvenimas – pilnas prieštaravimų. Taip, ji dalyvavo komunistinėje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metais, bet tuo pačiu metu ji dirbo ir organizacijoje, pavaldžioje nacistinės Vokietijos propagandos skyriui, kontroliavusiam prancūzų leidyklas, – M.Duras leidykloms skirstė deficitinį popierių.

Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs, kad joje visada liko gyva maža mergaitė iš Saigono. M.Duras augo baisiame skurde, aplink – beviltiškumas, skriaudos jausmas. Tai visam gyvenimui ją padarė maištinga. Toje aplinkoje, manau, ir susiformavo jos komunistinės pažiūros. Rašydama M.Duras nuolatos rėmėsi savo biografija. O ji – labai turtinga: skurdi vaikystė Vietname, paauglystėje patirtas meilės ryšys su turtingu vyresniu kitataučiu, Prancūzija, dvejos vedybos ir kiti meilės ryšiai, pripažinimas ir pinigai, atėję su romanu "Meilužis", penki mėnesiai, praleisti ištikus komai, nubudimas iš jos ir staigus grįžimas prie filmavimo ir ankstesnio gyvenimo būdo – vakarėlių, vėliau – sėkmingas gydymasis nuo alkoholizmo. Jai būdingas ypatingas gyvybiškumas ir net gana simpatiškas chuliganizmas. Ir švelnumo, ir žiaurumo, ir avantiūrizmo joje – pilna.

– Esate užsiminusi: tokio romano kaip "Užtvara nuo vandenyno" versti nesiimtumėte. Kodėl?

– Knygos veikėjai visąlaik kalba žargonu. Be to, kad žargonas kuria dar didesnės juodumos, niūrumos įspūdį, jį sunku išversti – sunku rasti lietuviškus atitikmenis. Žozefo kalba – itin šiurkšti, o jį mylinti, beveik dievinanti, visur jo nuomonės paisanti sesutė jį mėgdžioja. Motinos žodynas švelnesnis – ji kalba literatūrine prancūzų kalba, o brolis su seserimi bendrauja vien žargonu. Tai yra sudėtinga užduotis vertėjui. Negalėčiau pasakyti, kaip su ja susidorojo "Užtvarą nuo vandenyno" išvertusi Violeta Tauragienė – knygą skaičiau originalo kalba. Bet kokiu atveju lietuviškai ar prancūziškai "Užtvarą nuo vandenyno" rekomenduoju perskaityti. Daug kas yra matęs ar skaitęs "Meilužį", o "Užtvara nuo vandenyno" labai tiktų gilesnei pažinčiai su M.Duras kūryba.

Visa tiesa apie M.Duras

Marguerite Duras niekam nenorėjo patikėti savo gyvenimo aprašymo. Tai ji padarė pati. Pradedant vaikyste Saigone, ji savo gyvenimą paverčia romanu. Ir visai neatsitiktinai jos dvi daugiausia triukšmo sukėlusios knygos – "Užtvara nuo vandenyno" ir "Meilužis" – nukelia mus į ketvirtojo dešimtmečio Prancūzų Indokiniją, tapusią visų jos meilės ir sekso išgyvenimų šaltiniu.

Ir literatūrinių, savaime aišku. Šios (...) šalies centre – garsusis kvartetas: Marguerite, jos motina Marie Donnadieu bei du broliai: vyresnysis – niekšas ir suteneris, jaunesnysis – malonus, patrauklus, moteriškas, jautrus. Panašus į jos meilužį, kurio, gali būti, visai nebuvo. Faktiškai Marguerite visada atsidurdavo tarp dviejų vyrų: tarp dviejų brolių, tarp vyresniojo brolio ir meilužio. Vėliau – tarp Robert'o Antelme ir Dionys Mascolo (ilgamečio M.Duras meilužio, vėliau tapusio jos vyru – red. past.), tarp sūnaus ir žavaus Yanno Andrea, savo paskutinio palydovo.

Marguerite gyvenimas pilnas kūlvirsčių: iš Indokinijos ji persikelia į Prancūziją, iš egzotišku grožiu apdovanotos moters tampa efektyvia pabaisa, tokia nuostabia pabaisa žiedais apmaustytais pirštais; iš vienos sektos eina į kitą, iš literatūrinės nemokšos tampa tokio išpuoselėto meistriškumo atstove, kad gyvenimo pabaigoje leido sau rašyti neteisingai, kaip kad rašo vaikai; galiausiai – kūlvirstis nuo draugystės prie meilės. Ji peržengia draudimus, sukelia sau pavojus, ji tveria blogį, kelia baimę, ji negailestinga, ji rauda. Tai pabaisa. Ji patraukli, išpuoselėta. Amoralumas jai pakeičia moralę. (...)

Galima tik mylėti – arba neapkęsti – šią provokuojamai akiplėšišką mažulę, pačią su savimi besisukančią vienišo valso sūkuryje. Ar buvo ji literatūros grande? Geriau sakyti taip: ji buvo mūsų literatūros Piaf ir, panašiai kaip ji, be perstojo dainavo apie meilę.