Lietuvos atlikėjų muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti?

„Judu“

„Drungnas“

Self-released

Kuo toliau, tuo maloniau darosi klausyti Lietuvos aktorių darbų, kuo toliau, tuo lengviau jie nusimeta dainuojamosios poezijos pančius, kuo toliau, tuo geriau... Aktorių Šarūno Zenkevičiaus ir Domanto Storuko duetas puikiai iliustruoja šiuos teiginius: jų nuoširdus ir drąsus debiutinis EP atverčia dar vienus aktorių muzikos neliestus žanrus: shoegaze, dreampop ir visa kita, kas atėjo iš kompanijos 4AD. Turiu pripažinti, kad duetui pasisekė tikrai gerai: šiek tiek namudiškai naivus darbas leidžia sakyti, kad chebrai tik reikia daugiau techninės ir finansinės pagalbos. Idėjos – įdomios, muzikinės kompozicijos – turiningos, vokalas – kaip į taikinį. Toks įspūdis, kad visiškai pasileisti plaukus ir atsiduoti kūrybiniam polėkiui sutrukdė tik galimybės, ir, nors kaip debiutiniam pareiškimui šis EP tinka puikiai, išsyk norisi daugiau. Tiesiog girdi, kad „judu“ neišnaudoja nė pusės galimo potencialo, ypač muzikinėje sferoje, kurioje tikrai daug stiprių konkurentų jiems atrasti sunku. Juk muzikinis išsilavinimas, įtakos ir norai tiesiog po pirmo klausymo girdėti. Nuoširdžiai tikiu, kad kol mus dar namuose kausto pandemija, „judu“ vaikinai galės kurti, kurti, kurti ir jie dar nustebins ne vieną bei atvers be reikalo pamirštus alternatyvius žanrus jaunajai kartai. Vienintelis trūkumas bent man yra grupės pavadinimas: kai visi hipsteriai eina iš proto dėl „abudu“ ir „jauti“, „judu“ sukelia nereikalingų sąsajų, bendrų kontekstų ir šiaip, man jie geresni už abi minėtąsias grupes. Nors jei jau toks pavadinimas prilipo, tai prilipo. O klausytojams – nuoširdi rekomendacija paklausyti. Kokia jau kokia „judu“ muzika, bet tikrai ne drungna.

76/100 („Spotify“, „Youtube“)

Daujotas

„Majow Plastmassis“

Self-released

Antrą albumą praėjusių metų pabaigoje pristatęs Marius Daujotas skamba lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo, kuris staiga pajuto laisvę, tačiau į tą laisvę žiūri atsipalaidavęs, nestresuodamas, chillindamas. Jeigu visi taip žiūrėtų į laisvę, būtų neblogai. O jei rimtai, „Majow Plastmassis“ yra visų Daujoto muzikinių patirčių popuri, kur vietos randa ir hipsteriškas indie, ir elektronika, ir ambientas, ir dar velniai žino kas, tačiau stojiška kūrėjo pozicija leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Ačiū Dievui, albumas netampa „one man band“ gatvės kakofonija, o gana minimalizuotu, nors ir primityvoku opusu, kuriam gal ir trūksta koherencijos, bet tikrai netrūksta ambicijos. Už tai Daujotą labiausiai ir norisi girti: jis sugeba išlaikyti (nors kartais ir sunkiai) pusiausvyrą tarp visų šių stilių ir pateikti tai, ką, spėju, jis ir norėjo pateikti. Niekas nerėžia ausies, niekas neiškrenta iš bendro konteksto ir sudaro beveik suvaldytos meniškos netvarkos įspūdį, pvz., paskutinė kompozicija „Tides“ puikiai tiktų kokiam garso takeliui, su Umiko Kotori įrašytas „Hole In The Bag“ sklando tarp alternatyvaus pop ir soulo, o romantiško pavadinimo „Vamzdynas“ – tarp desert ir post rokų. Bardakas? Taip, tikriausiai, bet net ir po vieną šie kūriniai leidžiasi klausomi. Galbūt norėtųsi, kad ateityje Daujoto kūryba nebūtų tiek defragmentuota, tačiau, jeigu kūrėjo laisvei to reikia, tebūnie. Dabar svarbiausia, kad Daujotas nebebūtų tik daugelio grupių narys, kad jį pastebėtų kaip solo kūrėją. O tada jau bus galima ir taip beprotiškai nesiblaškyti.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“)

„Paliekant Žemę“

„Perdegimas“

Self-released

Tykiai, tykiai, mažais žingsneliais, bet pagaliau į Lietuvą atcreapina tamsi muzika (išties tamsi, o ne paremtoji profaniškai surimuotais, bet labai populiariais pabliūvavimais). „Solo Ansamblis“ pramušė kamštį, o tada parėjo: „Akli“, „Palmės Žiedas“ (ironija irgi gali būti tamsi) ir t.t. „Paliekant Žemę“ aš priskirčiau tam pačiam floodui, kuris ypač gerbtinas, nes kiekviena iš šio šaltinio besiveržianti grupė vis dar turi savo braižą. Praėjusių metų gale pasirodęs vos keturių dainų „Perdegimas“ šį braižą įbrėžia giliai į odą. Akivaizdu, kad tai tikrai stiprus grupės pareiškimas būti. Debiutinis, dar kovą išleistas trio darbas lyg ir liko nepastebėtas, tačiau šį EP praleisti būtų didelė klaida. Visi keturi kūriniai prikausto dėmesį: folko ir gotikos šaknis turintis dark wave‘as prikausto dėmesį ne tik įdomia ir turininga muzikine puse, tačiau ir tekstais, kurie ne tik kad netrukdo (o dažnai ir to užtenka), bet papildo bendrą atmosferą, iš esmės klausytojo vaizduotėje nutapydami piešinį-istoriją. Jie nėra vien abstraktūs, neva būsenas, o dažnai tiesiog grafomaniškas pretenzijas reprezentuojantys žodžių rinkiniai – tai maži pasakojimai, kurie paliečia ne tik klausą, bet ir regą. „Puota“ yra šiuolaikiškas dance macabre tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, žemiečiams skamba lyg nukankintųjų manifestas ir t.t. O visa tai papuošia įtaigus raganiškas vokalas, kuris, rodos, skamba tai iš žemės gelmių, tai iš miško glūdumų, tai iš tavo paties pasąmonės. Labai stebinantis darbas, kuris kelia tiek vilčių, kad baisoka, jog tai nebūtų grupės maksimumas. Jei jūs jį praleisite, bus tikrai blogai. Neįvertinome pernai, nepalikime ir vertinkime šiemet. Talentingi žmonės turi ne perdegti, o degti, mes privalome juos ne nusodinti, o išgirsti.

81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“, „iTunes“)

„Gardens Of God“

„Soundtrack For The End“

„Sodai“

Lietuvių tamsaus hauso ir technomuzikos kūrėjo Mindaugo Lapinskio debiutinis ilgametražis darbas yra, lengvai tariant, įdomus, ir įdomus jis dvejopai: iš vienos pusės, sunku rasti tiesioginį tęstinumą su ankstesniais, daugiau ritmo pagrindu kurtais muzikanto darbais, iš kitos pusės, tiek kūrėjo pseudonimas, tiek albumo pavadinimas puikiai atspindi LP turinį. „Gardens Of God„ žengė drąsų žingsnį: seniau jo kūrybą būčiau galėjęs priskirti prie lietuviams gerai eksportuoti besisekančio stilingo ir taupaus tamsių atspalvių techno, o naujas jo darbas įbrido į garso takelių daržą, kuris, kaip žinome, nėra jokia naujiena pačiam Mindaugui, tačiau bent seniau atrodė, kad su soline Mindaugo kūryba neturi daug bendro. Dabar jos susijungė ir „Soundtrack For The End“ virto keistu mash-up, kuris gal kartais skamba per daug padrikai ir defragmentuotai, bet iš esmės sėkmingai kuria liūdno pasibuvimo po medžiais pasauliui baigiantis atmosferą. Žinau, skamba keistai ir „gardensų“ gerbėjams neįprastai, bet toks apima jausmas. Folkas, ambientas, popsas ir IDM jungiasi, kartais įterpiant ir sakytinį žodį, į vieną švelnų, beveik aksominį audinį, kuris tai apglėbia tave ir ramina, tai verčia kelti antakį ir klausti, kas gi vyksta. Drąsu tai drąsu, bet ar tik tai nesuveiks kaip per šaltas dušas ar šuolis į eketę nepasirengusiam pseudoruoniui?.. Šito aš nuspėti negaliu, nors antakiai perklausų metu kilnojosi ne kartą ir ne du. Vis dėlto reikėtų tikėtis, kad gerbėjai nuo jo nenusisuks (užsienio gerbėjai, nes „Gardens Of God“ kūryba atspindi posakį, kad savo šaly pranašu nebūsi) ir priims daug sukauptesnį, labiau gyvenimo patyrimo prikaupusį ir savaip retrospektyvinį skambesį. Jis gali iš pradžių skambėti keistai, bet duokite jam laiko. Vis tiek gyvendami dabartinėje apokalipsėje neturite daugiau ką veikti.

75/100

„Telecom 2.0“

エントロピー (entropija)

Self-released

Rokas Taraškevičius yra pagarbos vertas bičas. Jau vien tai, kad juokingai skurdžioje šalies hiphopo scenoje jis, pasislėpęs po Micro One slapyvardžiu, palaiko kokybę ir stengiasi į žanrą žvelgti išties rimčiau, nusipelno plojimų, tačiau tai nėra vienintelis jo pasiekimas. Roko šalutinis projektas „Telecom 2.0“ yra dar keistesnis produktas. Nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad šiuo projektu kūrėjas vis dar palaiko letarge esančio mikrožanro vaporwave pulsą. Kai kas šį stilių jau senokai palaidojo, bet štai sausio pabaigoje „Telecom 2.0“ pristatė savo LP, pilną aidų iš 10-ojo dešimtmečio beskonybės, kupiną pamėkliškai lynchiškos romantikos, lėto ritmo ir (net keista, kaip natūraliai šis žodis nuskamba) mirties. „Entropija“ (vadinsiu albumą tiesiog taip) nėra darbas, skirtas tiesiog klausyti. Tai meninė keistenybė, kuriai linkėčiau dar atrasti vaizdą ir pristatyti kokioje nors galerijoje. Taip, tai vaporwave’as su visomis savo ironijomis ir klišėmis, tačiau, ypač žinant šio žanro drugelišką gyvenimo ilgumą, saldžiai makabriškas LP skambesys prideda muzikai dugno. Juk toks likimas ištinka ar ištiks visus mikrožanrus: nightcore, witch house, cloud rap ar hyperpop (R.I.P. Sophie), kurie tampa savo pačių didžiausiais priešais, nes, ironizuodami masinę kultūrą, tampa jos dalimis. Todėl ir šiais postulatais paremta „Entropija“ skamba įdomiai, lyg ženklas, kad vis dėlto populiarumas pas mus nėra svarbiausias. Tikiuosi, kad tokia žinutė ir toliau Micro One’ui bus svarbi, o pasiekęs tam tikrą populiarumą, jis bus drąsus vieną ar kitą projektą tiesiog užbaigti. Juk nieko nėra amžino.

78/100 („Youtube“, „Soundcloud“)

 


Šiame straipsnyje: 370muzikos albumaiapžvalga

NAUJAUSI KOMENTARAI

kad

kad portretas
jau anachronizmas tos vinilo ploksteles,neatininkancios laikmecio reiskinys,pasenusi technologija. Apie pacia muzika,kuria siulo pasirinkt,tai isvis neturiu ka pasakyt. Viskas dar kol kas laikosi ant tu melomanu is 70-80,kuriem dabar po 50-60m. ir gyvena nostalgija ir klauso ten tik kokius rolingus ar pink floydus.Po to viskas atsiras siukslyne.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių