Šiandien sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, amžino poilsio atgulė Donatas Banionis. Iš gyvenimo scenos pasitraukus legendiniam aktoriui, viešojoje erdvėje pasipylė gausybė jo kūrybinį ir gyvenimo kelią nagrinėjančios informacijos. Vis dėlto beveik vieningai nutylėtas D.Banionio biografijos penkerių metų tarpsnis: 1984–1988 m., kai jis dirbo Panevėžio dramos teatro direktoriumi-meno vadovu.

Gabumai – ne vienoje srityje

Tiesa, šykšti užuomina apie D.Banionio vadovavimą teatrui prasprūdo, kai viena Panevėžio dramos teatro aktorių užsiminė, kad šis D.Banionio darbo tarpsnis buvo nereikšmingas, nes neva tokia –  administracinė – veikla buvo jam svetima.

Kadangi tuo laikotarpiu man teko laimė kasdien dirbti šalia šio garsaus žmogaus, norėčiau pasidalyti savo prisiminimais ir paneigti susiformavusį stereotipą.
Galiu atsakingai pasakyti: D.Banionis buvo ne tik išskirtinis aktorius, bet ir puikus vadybininkas. Jis taip pat sėkmingai galėjo surasti ne tik režisierių naujam pastatymui, bet ir gauti paskyrą lentoms, dekoracijoms.

Atsisėdo ant dviejų kėdžių

Išėjus iš teatro Juozui Miltiniui, kurį laiką teatre buvo daug chaoso, dvejus metus teatrui vadovavo direktorius Vidmantas Dobrovolskis (dabar jau miręs).

Jam išvykus vadovauti Kauno dramos teatrui, tuometės Kultūros ministerijos vadai nusprendė Panevėžio teatre atlikti eksperimentą – visą kūrybinę ir administracinę valdžią sutelkti vienose rankose. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas D.Banionis.

Daugelis Vilniaus valdininkų atvirai abejojo, ar garsus menininkas sugebės susitvarkyti su administraciniais ir ūkiniais reikalais, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, labai klydo.

D.Banionis šio darbo ėmėsi iš esmės. Jis domėjosi visais administraciniais, finansų, buhalterijos reikalais. Ir tuo domėjosi ne epizodiškai, bet norėjo viską suprasti iš esmės. D.Banionis ilgus vakarus studijuodavo teatro finansines ataskaitas, skaičiuodavo ir planuodavo teatro pajamas ir išlaidas, derindavo gastrolių planus.

Kaip supratau vėliau, tas noras įsigilinti į teatro valdymo klausimus atspindėjo D.Banionio charakterio esmę – viską, ko imasi, stengtis daryti gerai ir iš esmės. Ir labai daug reikalauti iš savęs.

Sužinoti kuo daugiau jį vertė ir tai, kad tuometės Kultūros ministerijos klerkai nepraleisdavo progos už akių pasityčioti iš menininko, kuris neva atsisėdo ne į savo roges ir nieko neišmano apie finansus.

Pasinaudodamas savo autoritetu, jis sugebėdavo teatrui pramušti įvairių deficitinių prekių – nuo paskyrų lentoms iki naujų automobilių.

Jis žinodavo, kam reikia paskambinti, kad problemos būtų išspręstos. Panevėžio dramos teatras pirmasis iš Lietuvos profesionalių teatrų įsigijo tais laikais modernų autobusą gastrolėms.

Partijos sekretoriaus pavydas

Kai GAZ automobilių gamykla pradėjo gaminti naujos kartos prestižinius automobilius "Volga 31", pirmąjį šio modelio automobilį gavo Panevėžio miesto komunistų partijos pirmasis sekretorius.

Bet neilgai jis mėgavosi savo išskirtinumu. D.Banionis per Maskvos kultūros ministerijos vadovus sugebėjo tokį automobilį užsakyti ir Panevėžio dramos teatrui. Po kelių mėnesių juoda "Volga" tiesiai iš fabriko pasiekė teatro garažą.

Tai sukėlė miesto partijos lyderio nepasitenkinimą, nes sekretoriaus "Volga" buvo šviesi, o teatro – juoda.  Tuo metu ši spalva reiškė valdžią ir tokios spalvos automobiliu važinėjančio asmens svarbą.

Ne vieną kartą teatro vadovybę pasiekdavo Panevėžio partinukų užuominos, kad gal teatras galėtų pasikeiti su partkomu volgomis, bet D.Banioniui tai keldavo juoką.

Atvežė uždraustų filmų

Vadovaudamas Panevėžio teatrui D.Banionis rūpinosi teatro darbuotojų materialia ir dvasine gerove. Jis neatsisakydavo padėti aktoriams, staliui ar rekvizitininkei, kai šiuos reikėdavo įrašyti į eilę butui gauti, suveikdavo vietą sanatorijoje pasiligojusiems teatro žmonėms.

Tuo metu teatre vaidinę aktoriai buvo J.Miltinio studijos auklėtiniai, jie neturėjo jokio dokumento, patvirtinančio jų išsilavinimą. Tokio dokumento neturėjo ir pats D.Banionis.
Maestro sugebėjo įkalbėti tuometės Valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija – red. past.) vadovus, kad Panevėžio teatro aktoriams būtų sudaryta galimybė, neatsitraukiant nuo darbo teatre, užbaigti mokslus ir gauti aukštojo mokslo diplomus.

Paskaitas teatro aktoriams skaitydavo ne tik lektoriai iš sostinės, bet ir garsūs Sovietų Sąjungos aktoriai ir teatro kritikai.

Vieną dieną visi teatro darbuotojai paliko savo darbo vietas ir visai dienai persikėlė į kino teatrą. Maestro per savo pažįstamus sugebėjo į Panevėžį atvežti tris tuo metu paprastiems homo sovieticus neprieinamus kino filmus. Visą dieną teatro žmonėms buvo rodomi M.Formano, R.W.M.Fassbinderio ir W.Hercogo filmai.

Mitai apie meilės romaną

D.Banionis labai brangino ir saugojo savo šeimą. Jis labai mylėjo ir gerbė savo žmoną Onutę, kuri buvo ne tik atsidavusi žmona, dviejų sūnų mama, bet ir neatskiriama D.Banionio bendražygė.

Nors Onutė daugelį metų dirbo paprasta scenos mašiniste, kasdien, nerinkdama žodžių, kariaudavo su pagirių kankinamais scenos darbininkais, D.Banioniui ji buvo ypatinga moteris, kuria jis viešai didžiuodavosi.

Žinoma, tarp teatro žmonių sklandė legendos apie įvarius D.Banionio meilės romanus. Dažniausiai buvo minima garsios latvių aktorės Vijos Artmanės pavardė. Su šia aktore D.Banionis susipažino per filmo "Niekas nenorėjo mirti" filmavimą.

Tiesa ta, kad D.Banionis nuolat bendravo su V.Artmane. Kai važiuodavo į Rygą, niekad nepraleisdavo galimybės susitikti su kolege.

V.Artmanė kartais atvažiuodavo ir į Panevėžį, dažniausiai per šventes ar jubiliejus.

Kai D.Banionis 1984 m. šventė šešiasdešimtmetį, tarp gausybės garbingų svečių buvo ir V.Artmanė. Po oficialios sveikinimų dalies visi svečiai buvo pakviesti vaišėms į didžiausią Panevėžio restoraną. Kai svečiai gerai įkaušo, vienas žinomos agrofirmos direktorius atsistojo ir pareiškė: "Man atrodo, kad atėjo laikas sukurti filmą apie meilę, kuriame pagrindinius vaidmenis sukurtų V.Artmanė ir D.Banionis."

D.Banionis bandė šį pareiškimą nuleisti juokais, o V.Artamanė šoko kaip liūtė: "Tu, kiauliagany, nekišk savo nosies, rūpinkis savo kiaulėmis."

Banionis ir Bulgarijoje Banionis

Kadangi man dažnai tekdavo su D.Banioniu vykti į įvairias keliones, susidariau įspūdį, kad svetur jis buvo labiau gerbiamas nei Lietuvoje.

Ypač D.Banionio nemėgo Kultūros ministerijos klerkai ir sostinės teatro kritikai. Jie širdo, kad negali diktuoti D.Banioniui savo žaidimo taisyklių, nes Maskvos kultūros valdininkijai D.Banionis buvo nekvestionuojamas autoritetas.

Kai D.Banionis viešėdavo Rusijoje, jį pažindavo ir kalbindavo gatvės praeiviai. Tuo metu tai nieko nestebino, nes rusai jį pažindavo iš gausybės filmuose sukurtų vaidmenų.

Kartą netikėtai tapau D.Banionio žinomumo užsienyje liudininku. Vieno Bulgarijos teatro kvietimu važiavau su D.Banioniu į komandiruotę Sofijoje. Gyvenome viešbutyje Bulgarijos sostinės priemiestyje. Vieną dieną sugedo automobilis, turėjęs mus nuvežti į Bulgarijos teatro sąjungą.

Bulgarų kolegos labai atsiprašinėjo, siūlė iškviesti taksi, tačiau D.Banionis nusprendė, kad mums derėtų išbandyti Sofijos viešąjį transportą. Taigi sėdome į tramvajų.

Kai įlipome į tramvajų, juo važiavę bulgarai atvirai ėmė žvilgčioti į D.Banionį. Vienas darbininkiškos išvaizdos keleivis pasivedė mane į šoną ir rusiškai paklausė, ar gali būti, kad mano bendrakeleivis panašus į garsų Sovietų Sąjungos aktorių. Nedrįsau meluoti, pripažinau, kad tramvajumi važiuoja D.Banionis. Tuomet mano pašnekovas garsiai pareiškė, kad kartu važiuoja D.Banionis, o emocingi bulgarai pripuolė prie Maestro ir atvirai ėmė reikšti susižavėjimą jo sukurtais vaidmenimis.

Nemėgo kūrybinio kompromiso

Paradoksalu, bet tuo laikotarpiu, kai Panevėžio teatrui vadovavo D.Banionis, finansiniai teatro reikalai klostėsi puikiai, buvo vykdomi ir viršijami pajamų planai, statoma daug spektaklių.

Kitas klausimas – kūrybinė teatro pusė. Ten buvo nemažai problemų. Šia situacija suskubo pasinaudoti sostinės kultūros valdininkai. Surengė spektaklių peržiūrą, sumalė viską į miltus, prikišdami meniškumo ir ideologijos trūkumus bei kultūringai paprašė D.Banionį pasitraukti iš teatro vadovo posto.

Ypač aktyviai šiame procese dalyvavo tuomet dar jaunas ministerijos valdininkas, kuris šiuo metu dalyvauja didžiojoje politikoje ir dedasi dideliu nepriklausomos Lietuvos patriotu.

D.Banionis liko dirbti teatre aktoriumi. Jauni režisieriai nesiryžo kviesti jo vaidinti į savo statomus spektaklius. Tik tuo metu su Panevėžio teatru aktyviai bendradarbiavęs bulgarų kilmės Šveicarijos režisierius Peteris Stoičevas išdrįso jį pakviesti vaidinti pagrindinio vaidmens Panevėžyje statomame spektaklyje pagal F.Diurenmato pjesę "Meteoras".

Pasirengimas premjerai vyko pagal planą, tačiau, likus dviem savaitėms iki spektaklio premjeros, aš, tuo metu ėjęs teatro direktoriaus pareigas, sulaukiau ankstyvo P.Stoičevo skambučio. Jis prašė skubiai susitikti.

Nuvažiavęs į viešbutį išklausiau ilgo Šveicarijos režisieriaus monologo. Trumpiau kalbant, P.Stoičevas pranešė, kad jis nebestatysiąs šio spektaklio ir važiuosiąs namo, nes neranda bendros kalbos su D.Banioniu.

Teko tapti derybininku tarp su režisieriaus koncepcija nesutinkančiu D.Banioniu ir P.Stoičevu. Režisieriui teko nusileisti. Spektaklio premjera įvyko numatytu laiku.

J.Miltinio žymė – iki mirties

Niekas nediskutuoja apie tai, kad D.Banionis buvo J.Miltinio mokinys. Tiesa ir tai, kad santykiai tarp šių dviejų menininkų visą laiką buvo sudėtingi.

Kai D.Banionis tapo teatro vadovu, J.Miltinis viešumoje neparodė jokios reakcijos, tačiau visi žinojo, kad jam tai nepatiko.

D.Banionis gerbė J.Miltinį ir visada pripažindavo, kad tai buvo jo didžiausias mokytojas.

Kai raudonasis sausas vynas, kurį labai mėgo J.Miltinis, buvo sunkiai prieinamas deficitas, D.Banionis, panaudodamas savo pažintis, gaudavo šio gėrimo dėžutę.

Gal tai ir atsitiktinumas, o gal mistika, bet D.Banionis mirė rytojaus dieną po J.Miltinio gimtadienio, kurį visi Panevėžio teatro žmonės švenčia rugsėjo 3 d.
J.Banionis mirė praėjus lygiai dvidešimčiai metų po J.Miltinio paskutinio atodūsio.

D.Banioniui išėjus Anapilin, galima liūdnai pripažinti, kad J.Miltinio ir jo mokinių fenomenas jau tapo istorija. Visi jo iškiliausi mokiniai iškeliavo paskui Mokytoją.
Istorija tapo ir D.Banionio man dedikuotas portretas, kurio įrašo jau niekas nepakeis.