Pakaunės miestelis Kulautuva, kaip ir Birštonas, Palanga ar Druskininkai, tarpukariu buvo oficialiai pripažintas kurortas. To laiko dvasios saugotojos – senosios medinės vilos – sparčiai nyksta.

Nemažai apleistų vilų

Keliskart per dieną atpūškuojantis garlaivis, iš jo pabyrančios puošnios damos su vaikais ir solidūs ponai, čia veikę lošimo namai, kino salė, fotoateljė, koncertai kiekvieną savaitgalį, naktinis sargas – tarpukario Kulautuvos atributai. Tik šie, skirtingai nei senosios medinės vilos, neišliko. Vasarnamius Kulautuvoje turėjo nemažai nepriklausomos Lietuvos elito atstovų: verslininkų, karininkų, politikų, meno žmonių. Tarpukario paveldas Kulautuvoje nyksta: vienus medinukus pasiglemžia gaisrai, kitus neatpažįstamai pakeičia savininkai, treti neprižiūrimi yra.

"Apmaudu, kad nemažai senųjų Kulautuvos vilų yra apleistos arba sujauktos – perstatytos, apstatytos priestatais, priestatėliais. Pasitaiko, kad, vilas sugrąžinus teisėtiems savininkams, jų būklė nė kiek nepagerėja. Buvo atvejis, kai vienos vilos nepasidalijo penkiolika bendraturčių. Bėgant laikui ta vila taip suiro, kad reikėjo nugriauti", – prisiminė Kulautuvos istorijos tyrinėtojas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas.

Į saugotinų sąrašą nepateko

Kulautuviškio įsitikinimu, kai kurios senosios vilos turėtų būti įrašytos į LR kultūros vertybių registrą.

Vis dėlto Kultūros paveldo departamentas neskuba senųjų kurorto vilų įtraukti į registrą ir taip užtikrinti joms bent šiokią tokią apsaugą. Dar prieš šešerius metus Kauno rajono savivaldybė surinko ir pateikė Kultūros paveldo departamentui informaciją apie senuosius Kulautuvos medinius pastatus, vietos ekspertų akimis, turinčius išskirtinių architektūrinių bruožų, tačiau nė vienas jų į Kultūros vertybių registrą nebuvo įtrauktas.

"Daugumoje vilų jau seniai pakeistas vidaus išplanavimas, sudėti plastikiniai langai, nauja stogo danga, pastatai apšiltinti, įrengti įvairiausi priestatai. Nors namų išorėje yra išlikęs bendras tarpukario statinio vaizdas, tačiau dauguma jų nepasižymi architektūrinėmis ir istorinėmis savybėmis, nepakankamas jų autentiškumas, pastatai sovietmečiu pritaikyti kitai, nei buvusi pirminė, paskirčiai (tarpukario vilos buvo pritaikytos gyventi vasarą), susidėvėjusios medžiagos keistos naujomis, šiuolaikinėmis", – pasikeitusį Kulautuvos senųjų medinių vilų veidą apibūdino Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Černiauskienė.

Menka valstybės parama

Kultūros paveldo departamentas yra sustabdęs naujų objektų įrašymą į LR kultūros vertybių registrą – sąrašas pildomas tik išskirtiniais atvejais. Todėl Kulautuvos senosios vilos turi kur kas daugiau šansų papulti ne į šį registrą, o į planuojamą sudaryti Kauno rajono savivaldybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Tačiau realybė tokia, kad ne buvimas saugomų objektų sąrašuose, o savininkų sąmoningumas geriausiai išsaugo senuosius pastatus.

"Turime ne vieną pavyzdį, kai savininkai patys, niekieno neraginami, neturėdami nurodymų ar apribojimų, tarpukario medinį pastatą restauravo daugiau ar mažiau analogiškomis medžiagomis, tačiau pritaikydami pastatus gyvenimui šiandien, – pastebėjo R.Černiauskienė. – Įtraukdami pastatus į Kultūros vertybių registrą, suteikdami jiems teisinę apsaugą, turėtume uždėti ne tik apynasrį savininkui, bet ir pasiūlyti jam visokeriopą pagalbą, pirmiausia – finansinę. Atstatyti ir išsaugoti medinę architektūrą yra brangus malonumas, netgi prabanga."

Valstybė iš dalies finansuoja į Kultūros vertybių registrą įtrauktų valstybės saugomų objektų restauravimą. Tačiau pirmiausia savininkas, pasamdęs atestuotus dirbti su paveldo objektais darbininkus, turi restauruoti pastatą savo lėšomis, ir tik tada valstybė dalį išlaidų kompensuoja. Be to, į tokią paramą negali pretenduoti Kultūros vertybių registre esantys vietinės reikšmės objektai, o būtent tokie objektai dažniausiai yra medinės architektūros pastatai. "Galbūt finansavimo reikėtų ieškoti per ES, Norvegijos ir kt. finansavimo šaltinius. Kitas klausimas – kiek savininkų tai pajėgūs padaryti?" – svarstė R.Černiauskienė.

Net ir gavus tokią paramą, dalį lėšų restauruojant senuosius pastatus turi investuoti pats savininkas. Kadangi restauravimas autentiškomis medžiagomis kainuoja kur kas brangiau nei euroremontas, kai vietoj medienos naudojamas plastikas ir kitos pigios medžiagos, Lietuvoje dažniausiai ir matome būtent tokio remonto pavyzdžius.