Kolekcininkė O. Prokofjeva: daiktai patys pasirenka šeimininką

Rusijoje gimusi, 13 metų Didžiojoje Britanijoje praleidusi menotyrininkė šiandien savo namais vadina Vilnių. "Niekada negalvojau, kad gyvensiu Lietuvoje, bet gyvenimas kartais susiklosto netikėtai", – šypsosi pašnekovė. Į susitikimą ją atlydėjo Aidas – ištikimas žmonos kompanionas žygiuose po sendaikčių krautuvėles.

– Šiuo metu Vilniaus aukciono namuose, Meno istorijos mokykloje, skaitote paskaitas apie kolekcionavimą. Ar šią veiklą galima laikyti menu, kurio reikėtų išmokti? Juk tikriausiai nėra taip, kad įsigijus krūvą senovinių daiktų iškart tampama kolekcionieriumi?

– Išties, profesionalus kolekcionavimas neįmanomas be gilių žinių ir meno pažinimo. Tad iš pat pradžių būtina sukaupti tam tikrą žinių bazę. Tam gali pasitarnauti specializuotos knygos, interneto svetainės, kiti kolekcininkai, muziejai. Šį procesą galima palyginti su ėjimu į mokyklą. Juk iš pradžių išmokstame abėcėlę, o tik po to rašome rašinius. Tad pradedančiajam kolekcininkui derėtų susipažinti su pasirinkta tema ir kolekcionavimo taisyklėmis. O tada jau galima ieškoti dominančių objektų antikvariatuose.

Kiekvienos srities kolekcininkai skirtingais būdais tikrina, ar daiktas išties originalus.

Tuo profesionalus kolekcininkas ir skiriasi nuo paprasčiausių daiktų supirkėjų. Pastarieji perka viską iš eilės ir galvoja, kad yra visažiniai. Tačiau jų vadinamoji kolekcija yra tiesiog surinktų daiktų krūva. Be to, mėgėjų supirkti daiktai neretai pasirodo netgi nesantys senoviniai, o pagaminti prieš 15 ar 20 metų. Tad suvokimas, ką darai, ir keitimasis informacija su kitais kolekcininkais yra svarbiausi profesionalo įgūdžiai. Mano nuomone, kolekcija yra gyvas organizmas, glaudžiai susijęs su savo šeimininku. Ji geriausiai atskleidžia asmens interesus, gyvenimą, skonį ir požiūrį į pasaulį.

– Kaip pati ieškote objektų savo kolekcijai? Lankotės įvairių šalių blusų turgeliuose ir antikvariatuose, o gal dairotės daiktų internete ar mainotės su kitais kolekcininkais?

– Mane domina kelios temos. Visų pirma, senovinis porcelianas, taip pat paskirtį praradę senieji buities daiktai bei miniatiūros. Ypač – miniatiūriniai nameliai. Kolekciją galima papildyti įvairiais būdais. Galite lankytis garažų ar bagažinių išpardavimuose, namuose rengiamuose aukcionuose ar antikvariatuose. Antikvarinių objektų šiais laikais galima rasti ir internete. Šios srities lyderis – tinklalapis "eBay". Vis dėlto neturint žinių internetu nepavyks įsigyti nieko vertingo. Juk tinklalapyje matoma tik daikto fotografija – jo negalima pajusti gyvai. Tad ne kiekvienas supras, ar tai originalus daiktas. Be to, objektas gali būti įskilęs, sutrūkęs. Tik pardavėjo asmeninė etika lems, ar jis apie tai praneš pirkėjui.

– Išties, neįgudęs kolekcininkas ne tik internete, bet ir senienų krautuvėlėse gali apsigauti. Kaip atskirti vintažinius meno kūrinius nuo padirbinių?

– Pasikartosiu – padės tik patirtis ir žinios. Kiekvienos srities kolekcininkai skirtingais būdais tikrina, ar daiktas išties originalus. Kalbant apie porcelianą, daugiausia žiūrima į manufaktūros ženklinimą, tačiau kai kurie sukčiai įgudo gana kokybiškai padirbinėti tokius ženklus. Tad remiantis vien šiuo aspektu, lengva apsigauti. Protingiau atkreipti dėmesį į patį porcelianą, jo dažų spalvų gamas, stilių, paauksavimą. Tada matosi visas vaizdas ir galima suprasti, ar porcelianas atitinka konkrečios manufaktūros stilistiką. Vis dėlto daugeliu atveju belieka pasikliauti intuicija. Profesionalo akis vis tiek pamatys kokią nors mažą detalę, pagal kurią bus galima atskirti, ar tai ne padirbtas kūrinys.

Bendraminčiai: kolekcionavimo aistra O. Prokofjeva užkrėtė ir savo vyrą Aidą – kartu ieško naujų daiktų, tariasi, dalijasi įspūdžiais. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Esate senovinio porceliano, užmirštų namų apyvokos daiktų ir miniatiūrų kolekcininkė. Kuo šie objektai jus sudomino? Ypatingai įdomu išgirsti apie miniatiūrinius lėlių namelius.

– Senoviniais buities daiktais pradėjau domėtis dar vaikystėje. O štai miniatiūriniai nameliai į mano gyvenimą pateko gana įdomiomis aplinkybėmis. Kita vertus, tikiu, kad daiktai patys pasirenka sau šeimininką. 2011 m. pirmą kartą apsilankiau žymiojoje miniatiūrinių namelių parodoje "Kensington Dollshouse Festival", vykstančioje Londone. Tai – tarptautinis renginys, skirtas miniatiūrų meistrams ir šio meno gerbėjams.

Lietuva man išties patinka, tik lietuvių kalba sudėtinga. Tačiau po truputį jos mokausi. O šiaip kolekcininkui nėra svarbu, kur gyventi. Juk kolekcijas galima pildyti ir internetu.

Turiu pastebėti, kad nors šie nameliai yra mažos realių namų kopijos, kai kurie jų yra gana dideli, galintys užimti dalį kambario. Parodoje susipažinau su viena brite, kuri pardavinėjo įspūdingo dydžio ir išvaizdos namelį. Iš pradžių netgi pagalvojau, kad jis skirtas parodai, o ne parduoti. Įsišnekėjus su moterimi, paaiškėjo, kad ji turi didžiulę miniatiūrinių namelių kolekciją. Tačiau pašnekovė kraustėsi į mažesnį būstą, o didysis namelis netilpo jos naujuose namuose.

Matyt, kažkuo jai patikau. Nors trokštančių įsigyti namelį buvo nemažai, jis atiteko būtent man. Taip jis galiausiai atsidūrė Vilniuje. Pagrindinis namelio korpusas yra XVIII a. pastatyto Blickling Hall dvaro Noridžo mieste, Anglijoje kopija. Jo interjeras taip pat primena šio laikotarpio namus. Miniatiūriniai kambariai turi medines grindis, gipso lipdinius ant lubų ir daugelį kitų smulkių detalių. Šį meno kūrinį prieš 50 metų Didžiojoje Britanijoje pagamino garsus miniatiūristas. Įdomu, kad šis meistras kūrė namelius įvairiems muziejams. Jo darbai šiuo metu eksponuojami Heverio pilyje, Kento grafystėje. Tad kalbant antikvaro kalba, namelis laikomas vintažiniu.

Taip pat turiu gausią porceliano ir užmirštų buities daiktų kolekciją. Praėjusių metų pabaigoje įsigijau įdomų indą agurkams, pagamintą iš majolikos. Skamba keistai, tačiau švieži agurkai anksčiau buvo laikomi tikru delikatesu. Todėl Anglijoje aristokratiški sumuštiniai būdavo patiekiami būtent su šiomis daržovėmis. Agurkai būdavo supjaustomi griežinėliais ir pateikiami specialiame inde. Šiandien tokie indai yra itin reti, kadangi jie buvo gaminami tik aristokratams.

– 2017 m. išleidote knygą "Pamirštų daiktų pasaulis". Joje pasakojate apie buities reikmenis, kurių funkcija šiandien atrodo keista ir nesuprantama. Galbūt ieškant informacijos knygai ar apskritai kolekcionuojant, aptikote daiktų, kurių paskirties iki šiol nežinote arba buvo sunku ją išsiaiškinti?

– Taip, išties būta tokių situacijų. Pavyzdžiui, neseniai įsigijau porą sidabrinių stalo reikmenų, kurių paskirtis iki šiol neaiški. Turiu nuojautą, kad tai galėjo būti estetiškos gėlių vazos. Vis dėlto nesu visiškai tikra dėl šio spėjimo. Tariamos vazos pas mane atkeliavo iš Prancūzijos. XIX a. pabaigoje jos priklausė vienai turtingai šeimai. Matyti, kad gaminių užsakovas ir meistras turėjo ypač lakią fantaziją. Vazos dekoruotos sodo reikmenų miniatiūromis – šake, pjautuvu ir lopeta. Dėl to ir yra taip sunku išaiškinti tikrąją daiktų paskirtį.

Kopija: mažas realių namų atvaizdas leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė Blicking Hall dvaras Noridžo mieste. Miniatiūriniai kambariai turi laiptus, gipso lipdinius, čia išdėlioti daiktai. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Esate kilusi iš Rusijos, daug metų gyvenote Didžiojoje Britanijoje. Tik prieš kelerius metus persikėlėte į Vilnių. Lietuva, palyginti su šiomis valstybėmis, yra maža šalis. Ar čia esate radusi įdomių kolekcinių daiktų? O galbūt Lietuvos antikvariatai ir sendaikčių krautuvėlės nė iš tolo neprilygsta didžiųjų valstybių prekyvietėms?

– Tiesą pasakius, ir Lietuvoje esu radusi tikrų lobių. Seniai norėjau įsigyti senovinę blusų gaudyklę ir ją visai netikėtai prieš kelerius metus radau Klaipėdoje! Tada šioje šalyje negyvenau, su vyru buvome atvykę į svečius. Sekmadienį vaikščiodami po Klaipėdos senamiestį užsukome į savaitgalinį turgelį ir užtikome puikiai išsilaikiusią XVIII a. blusų gaudyklę. Juokingiausia, kad pardavėjas visiškai nežinojo, kam šis daiktas skirtas. Kai jam tai paaiškinau, jis taip nustebo, kad netgi pritaikė man nemenką nuolaidą. O galbūt sužinojęs, kokia iš tikrųjų buvo gaudyklės paskirtis, jis panoro ja kuo greičiau atsikratyti (juokiasi)? Visiškai nesitikėjau, kad tokį retą daiktą rasiu sekmadienio rytą vaikščiodama po Klaipėdą. Tad prieš pirkdama, nufotografavau gaudyklę ir nusiunčiau nuotrauką savo draugams kolekcininkams. Nors buvau įsitikinusi, kad tai išties yra ilgai ieškotas daiktas, norėjosi sulaukti jų patvirtinimo. Keista pagalvojus, kad šiandien dauguma nežino, kam gaudyklė buvo skirta. O XVIII a. aristokratai be jos neįsivaizdavo savo gyvenimo.

Aidą taip pat domina religinė tematika, kuri man nėra artima. Tad prireikus, šiais klausimais kreipiuosi į jį. Esame tikrai šauni komanda.

– Kas jus apskritai paskatino apsigyventi Lietuvoje? Nejaugi aptikta išsvajotoji gaudyklė?

– Gyvenimas ir nuostabi šalis (juokiasi). Niekada negalvojau, kad gyvensiu Lietuvoje, tačiau štai aš ir čia. Mano vyras lietuvis, tad šios šalies pasirinkimą lėmė ir tai. Tiesa, daug laiko vis dar praleidžiu Didžiojoje Britanijoje. Juk gyvenau čia daugybę metų, studijavau universitete. Lietuva man išties patinka, tik lietuvių kalba sudėtinga. Tačiau po truputį jos mokausi. O šiaip kolekcininkui nėra svarbu, kur gyventi. Juk kolekcijas galima pildyti ir internetu. Be to, šiandien keliauti lengva kaip niekada. Galima sėdint Lietuvoje dalyvauti aukcione, kuris vyksta JAV, ir paštu atsisiųsti įsigytus daiktus.

– Ar jūsų pažinties su Aidu istorija susijusi su kolekcijomis ar antikvariatais? Gal jūsų vyras taip pat kolekcionuoja ką nors ar turi kitokių įdomių hobių?

– Mūsų pažintis nėra susijusi su kolekcionavimu, tačiau objektų paiešką kolekcijoms pildyti galima vadinti bendra mūsų veikla. Kartu ieškome naujų daiktų, laviname intuiciją, tariamės ir dalijamės įspūdžiais. Be to, išvykus gyventi į Jungtinę Karalystę būtent mano vyras supažindino mane su blusų turgeliais, Anglijos aukciono namais. Iš pradžių į blusturgius žiūrėjau skeptiškai, tačiau greitai supratau, kad čia galima aptikti daugybę užmirštų daiktų su intriguojančiomis istorijomis.

Taip pat Aidas man daug padėjo rašant pirmąją savo knygą "Pamirštų daiktų pasaulis". Jis mane labai palaikė, skatino rašyti. Tiesą pasakius, iki tol negalvojau, kad mano veikla gali būti įdomi platesniam žmonių ratui. Tačiau vyras sakė: "Rašyk, nelaikyk žinių savyje, dalykis jomis su visais." Ir jis buvo teisus. Kai 2017 m. knyga pasirodė Maskvos knygynuose, ji tapo labai populiari. Knygą pirko netgi tie skaitytojai, kurie neužsiima kolekcionavimu.

Kita vertus, nemažai žmonių savo namuose patys laiko senų buities daiktų, kurių paskirtis ne visada aiški. Tad esu dėkinga savo vyrui ir draugams, kurie mane skatino rašyti. Aidą taip pat domina religinė tematika, kuri man nėra artima. Tad prireikus, šiais klausimais kreipiuosi į jį. Esame tikrai šauni komanda.

Spektras: knygos, kortos, pergamento miniatiūros, netradicinės formos gėlių vazos, agurkų indas - tai tik maža dalis O. Prokofjevos kolekcijos. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar daug bendraujate su kitais kolekcininkais? Kokios jų kolekcijos, jūsų nuomone, keisčiausios, įdomiausios?

– Žinoma, bendrauju su kolekcininkais iš įvairių šalių. Nuolat keičiamės informacija, nes antikvaras yra ta sfera, kurios iki galo pažinti neįmanoma. Tad tenka kuo daugiau bendrauti tarpusavyje. Esama temų, apie kurias sunkiai išmano net didžiausi profesionalai. Pavyzdžiui, vieną kartą gavau sidabrinę šokoladinę. Norėjau nustatyti tikslų indo pagaminimo laikotarpį, tad kreipiausi į keletą pažįstamų, kurie kolekcionuoja sidabrą. Tačiau jie menkai man tegalėjo padėti. Tada parašiau vienam italui – didžiam sidabro žinovui. Jis taip pat negalėjo konkrečiai man pasakyti, kokio tiksliai laikotarpio šis indas. Sužinojau tik tiek, kad šokoladinė pagaminta Drezdene XVIII a. Norint sužinoti daugiau, reikėtų įlįsti į Drezdeno archyvus. Vokiečiai yra itin pedantiški, tad kuriame nors archyve vis tiek turėtų būti išlikęs indo manufaktūros ženklas ir meistro pavardė. Taip būtų galima sužinoti ir tikslią pagaminimo datą.

Kadangi mano kolekcionavimas prasidėjo nuo porceliano, būtent šios kolekcijos man yra įdomiausios. Turiu porą pažįstamų, kurie didžiuojasi nuostabiomis senovinio porceliano kolekcijomis. Įdomiausia, kad jie abu yra absoliučiai skirtingų charakterių. O šie charakteriai puikiai atsispindi per jų surinktas kolekcijas. O kita pažįstama kolekcininkė kolekcionuoja retus juvelyrinius dirbinius, pagamintus iš ketaus. Jie nėra inkrustuoti brangakmeniais, tačiau stebina nuostabiais puošybos elementais – ketaus nėriniais. Antrojoje mano knygoje, kuri pasirodys šiais metais, bus publikuojama keletas šių retų dirbinių.