Vyriškas užsiėmimas
Kolekcionavimas žmonėms kelia aistras, o patys kolekcininkai eiliniams mirtingiesiems – dviprasmiškus jausmus. Vieni jais žavisi, kiti nesupranta, kam eikvoti savo laiką ir pinigus, bandant surasti ir įsigyti pašto ženklą, kaklaraištį, rašiklį.
„Kolekcininku reikia gimti. Juo tapti sunku“, – taip pasakęs Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos prezidentas Juozas Širvinskas, ko gero, buvo teisus. Kaunietis G. Deksnys šiuos žodžius savo istorija paliudijo. Buvęs karininkas, pedagogas, šiandien ne tik protokolo specialistas, mentorius, bet ir aistringas knygų skirtukų kolekcininkas.
„Kažkada auditorijoje išgirdau pastebėjimą, esą kolekcionuoti knygų skirtukus – nevyriška. Sakau: kaipgi ne? Juk net pats žodis „skirtukas“ yra vyriškos giminės. Gražesnio kol kas nėra. Ieškome“, – įsitaisęs redakcijoje prie stalo, G. Deksnys išskleidė dalį savo sukauptos kolekcijos. Joje šiuo metu yra maždaug 3 tūkst. skirtukų. Tačiau jis džiaugiasi ne skaičiumi, o tuo, kad skirtukus pavyko prakalbinti.
„Kaip tai įmanoma? Popierius juk nekalba“, – iš nuostabos gūžtelėsite pečiais.
Pasirodo, įmanoma. Reikia tik didelio noro. Nuo jo ir prasidėjo Gintauto flirtas su skirtukais.
Įspūdinga kolekcija
Dirbdamas Karinėse oro pajėgose (KOP) jis sukūrė pirmąjį skirtuką. Tamsiai mėlynos spalvos odinukas su geltonais kraštais buvo skirtas reprezentuoti KOP, sudominti jaunus žmones.
„Nepatikėsite, bet iki šiol naudoju šį skirtuką. Per daugybę metų jis prarado savo išvaizdą, bet man yra labai brangus“, – nors pagal asmeninį klasifikavimą turėtų būti priskirtas prie reprezentacinių, KOP skirtukas, anot G. Deksnio, artimesnis kitai – emocinei kategorijai. Pastarajai priklauso ir mylimos anūkės gamintas skirtukas – švyturys. Tiesa, jis pagamintas iš kiek storesnio popieriaus, todėl Gintautas mieliau jį rodo kitiems, nei žymi knygų puslapius. Tik pažiūrėti skirtas ir Kanados ginkluotųjų pajėgų vado, keturių žvaigždučių generolo personalinis skirtukas, pagamintas iš metalo. Daugiau graži nei funkcionali ir iš tokios pat medžiagos išlankstyta nedidukė sraigė ar vienos kosmetikos kompanijos išleista plunksna su kybančiu kutu.
Ir ką jūs galvojate? Kitą rytą randu laišką – „Welcome“. Mane priėmė!
„Štai šis skirtukas vintažinis, puoštas siuvinėta gėle“, – į kairę ranką paėmęs popieriaus plonumo metalinį skirtuką, dešinę G. Deksnys tiesė į bemaž tokio pat dydžio, tik kitokios medžiagos eksponatą, atkeliavusį iš Vietnamo. Jame vaizduojama moteris, pasipuošusi nacionaliniu drabužiu, pagamintu iš plonučių susuktų popierinių juostelių.
„Atkreipkite dėmesį į šį, atkeliavusį iš Šri Lankos. Atrodo, niekuo neypatingas, tačiau taip nėra. Skirtukas pagamintas iš dramblių išmatų ir yra visiškai ekologiškas“, – klausydama G. Deksnio suprantu, ką jis turi omeny sakydamas „prakalbinti skirtukai“.
Žiūrėdama į popierinę juostelę su atspaustu dramblių vaizdu, matyčiau tik dramblius. Žiūrėdama į skirtuką iš Vietnamo – tik dailią margai apsirengusią vietinę moterį. Gintauto dėka skirtukai pasakoja daug daugiau.
Istoriniais vingiais
Skirtukai – ne tik puslapių žymėjimo priemonė. Tai visa istorija, kurią Gintautas žino geriau nei kas kitas.
„Nors seniausi skirtukai datuojami viduramžiais, akivaizdu, kad net senovėje, kai buvo rašoma ant papiruso ritinėlių, kurių ilgis siekė 40 m ir daugiau, jie jau buvo naudojami pažymėti skaitomą vietą“, – ištyrinėjęs pasaulio skirtukų istoriją, G. Deksnys nenurimo. Jam kirbėjo atrasti lietuviško knygų skirtuko ištakas: kada ir kaip tautiečiai pradėjo žymėti skaitymo vietą?
„Važinėjau po Lietuvą, atsidūriau Pagėgių savivaldybėje, Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje. Radau, ko ieškojau. Žinoma, čia tik kopija“, – nedidukę ornamentais puoštą popierinę kortelę kyštelėjo G. Deksnys.
Skirtukų pėdsakai kolekcininką atvedė į Signatarų namus Vilniuje, kur saugomas kryželiu siuvinėtas Jonui Basanavičiui gerbėjos dovanotas skirtukas. Antano Baranausko klėtelėje Gintautas rado poetui ir katalikų dvasininkui Cecilijos Kairytės dovanotą taip pat kryželiu siuvinėtą skirtuką.
„Šiemet planuose Anykščiai. Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre yra monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija. Muziejininkai iš to konteksto sukūrė gilių ir kalbančių skirtukų“, – G. Deksnys džiaugėsi, kad vis daugiau kultūrinių įstaigų leidžia savo skirtukus, kuriuos jis mielai perka. Taip pildo savo kolekciją ir, žinoma, remia muziejus.
Išleido knygą
Gintautas įsitikinęs, kad skirtukai – ne tik asmeninis interesas. Šis pomėgis suvienija žmones. Vienas pats tiek skirtukų jis vargu ar būtų surinkęs.
„Būtų labai sudėtinga, – už nuolat papildomą kolekciją jis dėkojo ne tik savo šeimos nariams, mokiniams, draugams, bet ir žmonos bendradarbiams. – Mano žmona yra gydytoja. Kolegoms ne kartą pasakojo apie mano aistrą, todėl dažnai iš kelionių jie man atveža lauktuvių.“
Anksčiau tvarkingai sudėtą kolekciją Gintautas laikė segtuvuose, o dabar turi specialų stalą su erdviais išvažiuojančiais stalčiais. Tiesa, ten jie matomi tik šeimininkui, todėl kartas nuo karto kolekcininkas traukia savo kolekciją ir keliauja su ja po Lietuvą. Susilieję su gamta, kai kurie skirtukai virto meno kūriniais.
„Dabar paveikslai ruošiasi kelionei į Jungtines Amerikos Valstijas“, – patenkintas nusišypso G. Deksnys, kurio vardas gerai žinomas jau ir už Atlanto.
Beje, pirmiau nei paveikslai, ten iškeliavo personalinė kauniečio knyga „Prakalbinti knygų skirtukai“, kurioje sugulė jo kolekcija, istoriniai faktai, įdomūs pasakojimai, asmeniniai atradimai.
Įsitraukė į draugiją
Pradėjęs domėtis skirtukais, kaunietis atrado Tarptautinę knygų skirtukų bičiulių draugiją (IFOB), vienijančią aistringus skaitytojus, bibliotekininkus, iliustratorius, tinklaraščių redaktorius, produktų dizainerius, knygynų savininkus, knygų skirtukų gamintojus ir kolekcininkus iš viso pasaulio. 2015 m. gruodį šią draugiją įsteigė Asimas Maneris. Po jo mirties 2017-aisiais, draugijos veikla buvo decentralizuotai administruojama dviejose šalyse – Nyderlanduose ir JAV. Vieną akimirką svajodamas, kaip būtų smagu įsilieti ir veikti drauge su kitais skirtukų kolekcininkais, kitą Gintautas mintis vijo šalin. Abejojo, kad pavyks.
„2022 m., lemtingą liepos 11 d., visai atsitiktinai kompiuteryje radau konkursinę paraišką stoti į asociaciją, veikiančią Kalifornijos valstijoje. Užpildžiau. Atsakiau į strateginį klausimą, kuo esu patrauklus kaip kolekcininkas. Išdėsčiau savo vidinį mąstymą, surašiau matymą, paaiškinau, kas man yra skirtukas. Ir ką jūs galvojate? Kitą rytą randu laišką – „Welcome“. Mane priėmė!“ – vyro akys spindėjo kaip prieš ketverius metus perskaičius laišką.
Įsiliejęs į draugiją, Gintautas jau nuo pirmųjų dienų nebuvo pasyvus narys arba tas, kuris tik giriasi savo kolekcijomis. Jis aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, siūlė naujovių, kaip draugijos veiklą padaryti dar patrauklesne, labiau struktūrizuota.
„IFOB nuo 2017-ųjų vasario 25 d. mini Pasaulio knygų skirtukų dieną. Šia proga draugija organizuoja daugybę renginių: temines parodas, kolekcijų pristatymus, konferencijas, metų nominacijas. Minimų renginių gausoje ir man teko galimybė dalyvauti, – G. Deksnys pasakojo specialiai šiai dienai ir pats išleidęs kelis skirtukus, dedikuotus Lietuvai. – Tapęs draugijos nariu supratau, kad atstovauju ne tik sau. Aš atstovauju savo šalai. Tai didelė atsakomybė.“
Neliko nepastebėtas
Kaunietis dėl savo iniciatyvų neliko nepastebėtas. Už savo idėjas, už knygą apie prakalbintus skirtukus, privertusią aiktelėti net visko mačiusius, praėjusiais metais Gintautas buvo apdovanotas A. Manerio premija. Ji teikiama žmonėms, savo asmenine veikla ir įnašu pelniusiems viešą pripažinimą, prisidėjusiems prie organizacijos populiarinimo ir jos žinomumo, puoselėjantiems skaitymo kultūrą ir, žinoma, negalintiems gyventi be skirtukų.
„Taigi, dabar savo biografijoje turiu įrašą, kad tapau A. Manerio premijos laureatu!“ – įvertinimas, anot G. Deksnio, jo kišenę papildė ne pinigais, o skirtukais. Be to, po kurio laiko jam buvo pasiūlyta tapti premiją skiriančios vertinimo komisijos nariu.
Nuėjęs tokį nemenką kelią, Gintautas nežada sustoti. Pasaulyje, anot kolekcininko, yra vos penki knygų skirtukų muziejai, todėl bene didžiausia jo svajonė – šeštąjį įkurti Kaune.
„Beje, ar žinojote, kokia buvo detektyvų rašytojos, trumpų apsakymų kūrėjos ir dramaturgės Aghatos Christie aistra? Kolekcionuoti knygų skirtukus!“ – pokalbį G. Deksnys baigė su viltimi, kad dar šią vasarą pavyks įgyvendinti dar vieną savo svajonę – aplankyti Didžiojoje Britanijoje esantį A. Christie rezidenciją-muziejų.
(be temos)