Klaipėdos muzikinio teatro scenoje – trikalbė Romeo ir Džuljetos istorija

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sekmadienį publikai bus pirmąkart pristatytas Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendras kūrybinis projektas, kurio galutinis rezultatas – trikalbis dramos spektaklis „Romeo ir Džuljeta“.
Šįkart nemarioji Williamo Shakespeare’o tragedija bus suvaidinta lietuvių kalba (tai vadinamoji vidinė spektaklio premjera), tačiau jau kitąmet sausį spektaklis į klaipėdiečių sceną sugrįš trikalbis – drauge su Klaipėdos muzikinio teatro artistais scenoje pasirodys aktoriai iš Elbingo A. Sevruko dramos teatro (Lenkija) ir Kaliningrado dramos teatro (Rusija).

Trikalbių jungtinių W.Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“ spektaklių pastatymas yra tarptautinio projekto  „Daugiakultūris dialogas” dalis.

Kuria ateities teatrą

Startavęs 2013 m. pavasarį, projektas baigsis 2014 m. balandį. Iki tol trikalbiai tarptautiniai „Romeo ir Džuljeta“ spektakliai po 5 kartus bus parodyti trijose šalyse kaimynėse: 2013 m. lapkritį – Lenkijoje, 2014 m. sausį – Lietuvoje, balandį – Kaliningrade (Rusija).

A.Sevruko dramos teatro Elbinge direktorius ir režisierius, šio projekto iniciatorius Miroslavas Siedleris įsitikinęs, jog daugiakalbis teatras – tai ateities teatras: „Šių dienų kosmopolitiniame pasaulyje yra neišvengiama ieškoti naujų ne tik verbalinės kalbos komunikacijos formų. Jos ypač svarbios užmezgant daugiakultūrį dialogą, lengvai integruojamą į skirtingų šalių bendradarbiaujančių menininkų kultūrinę bei socialinę aplinką”.

Spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ kūrėjų komandą sudaro menininkai iš trijų projekte dalyvaujančių šalių: režisieriai – M.Siedleris (Lenkija), Michailas Salesas (Rusija) bei lietuviai Rūta Bunikytė ir Ramūnas Kaubrys. Spektaklio scenografiją sukūrė rusų dailininkas Eugenijus Boldyrevas, choreografiją – lenkas Tomašas Tvorkovskis. Fechtavimosi scenų autorius – Linas Zubė (Lietuva), muzikos – Boleslovas Ravskis (Lenkija).

Lietuvoje pirmosios būsimo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ repeticijos, darbas su tekstu, gilinimasis į personažų charakterius prasidėjo šių metų gegužę, o nuo liepos startavo intensyvus repeticijų etapas. Paskutinį liepos savaitgalį Klaipėdoje vykusios tradicinės Jūros šventės metu Klaipėdos muzikinio teatro artistai surengė atviras spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ fechtavimosi repeticijas, sulaukusias gausybės praeivių dėmesio.

Viso projekto metu be pasirengino jungtiniams trikalbiams spektakliams projekto dalyviai reguliariai susitikdavo bendruose seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Juose buvo lavinami praktiniai fechtavimosi, scenos judesio, dainavimo įgūdžiai bei gilinamasi į kiekvienos šalies teatro istoriją ir literatūrą. Artimiausios bendros kūrybinės dirbtuvės  jau rugsėjo 30 ir spalio 1 dienomis įvyks Klaipėdoje.

Iššūkis – suprasti be žodžių

„Romeo ir Džuljetos“ pastatymų yra įvairių, tačiau šis – tarptautinis, jau todėl yra kitoks. Žiūrovai jame į lietuviškus klausimus išgirs rusiškus ar lenkiškus atsakymus. Čia priekyje atsidurs personažų charakteriai, jausmai, nuotaikos, emocijos – aktoriams nebus už ko „pasislėpti“. Tai ne muzikinis, o dramos spektaklis, – kalbėjo Džuljetos vaidmens atlikėja Beata Ignatavičiūtė. – Kadangi tokiame projekte dalyvauju pirmą kartą, tai jis man, kaip pradedančiajai aktorei, davė ir, tikiu, duos tikrai puikios patirties. Pats projektas išties įdomus: turime galimybę bendradarbiauti su kitų šalių aktoriais, vieni iš kitų mokytis, o gal net nedaryti tam tikrų klaidų, kurias galime išvysti kolegų darbe. Kaskart kurdama personažą stengiuosi ieškoti to, kas scenoje mane priverstų būti kitokia. Džuljetos vaidmenį analizavau ištisas repeticijas ir bandžiau prisiminti, kaip būdama Džuljetos amžiaus tam tikrose situacijose elgdavausi pati. „Romeo ir Džuljetos“ istorija – apie tai, jog tamsa negali išvaikyti tamsos. Tai gali padaryti tik šviesa, o neapykantą išsklaidyti gali tik meilė.“

Romeo vaidinantis Jeronimas Milius prisipažino, kad tai – pirmasis dramos spektaklis, kuriame jis vaidina: „Nuo pat pirmųjų repeticijų buvo ir smalsu, ir neramu, nes iki šiol nėra tekę tiek daug dirbti su šnekamuoju tekstu, ypač eiliuotu. Todėl šis pastatymas man yra vertinga patirtis ir dar vienas žingsnelis tobulėjimo kelyje“. 

Žinomas dainininkas, tapęs aktoriumi, atvirai kalbėjo ir apie sunkumus: „Mano manymu, jau vien skirtingo amžiaus, mokyklų ir šalių režisieriams rasti bendrą spektaklio kompromisą yra labai sunku. Deja, rusams pirmiesiems pastačius savąją versiją, buvome įsprausti į nemenkus rėmus, todėl turime derintis prie jų režisieriaus priimtų sprendimų. Kitas sunkumas – trys  skirtingos kalbos, ypač kai dalis aktorių nesupranta bent vienos ar net dviejų likusių kalbų. Juk turime suvaidinti sklandžius dialogus ir išgyventi tikras emocijas. Įsivaizduokite: esate Romeo, bet nesuprantate, ką jums lenkiškai sako Džuljeta, o juk turite ja susižavėti, kalbėtis, džiaugtis ir liūdėti drauge bei aklai pamilti vienas kitą. Į savąjį Romeo aš vis dar gilinuosi ir jo ieškau. Nemanau, kad tie ieškojimai kada nors baigsis, nes kiekvieną kartą repetuodamas stengiuosi atrasti kažką naujo. Supratau viena, jog Romeo gali būti labai įvairus. Man nesinori jį padaryti šablonišką, todėl ieškau kompromisų pats su savimi, bei nuolat svarstau, kaip pats elgčiausi tam tikrose situacijose. Šios istorijos moralas... Kiekvienas žmogus yra tiksintis užtaisas, kuris paveiktas begalinės meilės ar neapykantos tampa bepročiu“.

Tai, kas mus daro stipresnius

Režisierė R.Bunikytė įžvelgė savo darbo šiame projekte privalumų: „Romeo ir Džuljetą“ kuria trijų šalių režisieriai, todėl kūrybiniame procese turime galimybę vieni su kitais tartis ir kartu ieškoti atsakymų. Mūsų identiškumas, manau, bus pastebimas aktoriniuose darbuose. Nors esame kaimyninės šalys, tačiau aktorinio meistriškumo pagrindai ne tik techninio pasiruošimo prasme, bet ir tautos mentaliteto raiškoje yra gana skirtingi. Todėl pagrindinė mano funkcija – aktorinio meistriškumo pagrindai, vaidmenų psichoanalizė, darbas su tekstu. Visas šis procesas – tai tarsi aktorinio meistriškumo kūrybinės dirbtuvės, kurių galutinis rezultatas bus spektaklis. Pats pastatymas, manau, nepretenduoja į režisūrinio-interpretacinio sprendimo atradimus. Jis orientuotas į aktoriaus, atliekančio vaidmenį, vidinę chemiją. Ji turi būti labai stipri ir teisinga, kad kalbėdami skirtingomis kalbomis, kalbėtumėm apie tą patį“.
 

Jos teigimu, projekto idėja statyti trikalbį spektaklį – įdomi ir sveikintina: „Tai tikrai geras aktorinis trenažas, jei jis išsamus techniškai ir kryptingas praktiškai. Galbūt tik medžiagos pasirinkimas tokiam eksperimentui yra šiek tiek per drąsus. Kita vertus, tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“.

„Mano užduotis šiame projekte – supratus būsimo spektaklio koncepciją ir jai pritarus savo kompetencijos ribose, ieškoti raiškos priemonių jos įgyvendinimui – sakė spektaklio fechtavimosi scenų autorius L.Zubė. – Reikėjo sukurti  personažų dvikovas, išmokyti aktorius fechtavimosi technikos elementų, visus juos treniruoti taip, kad sceninės kovos spektaklyje vyktų sklandžiai, efektingai ir saugiai. Šiuolaikiniai režisieriai, sušuolaikindami W.Shakespeare’o tragediją, neretai išvengia fechtavimosi rapyromis – jas pakeičia peiliai, pistoletai, malūnsparniai, miltai ir pan. Visa tai įdomu su sąlyga, jei tai daroma ne todėl, kad aktoriai yra nepajėgūs fechtuotis. Kai mane pakvietė dirbti, paklausiau, ar dvikovose bus naudojamos rapyros? Man buvo atsakyta, kad taip. Scena – ne kinas, kur galima montuoti ir slėpti klaidas, išryškinti efektingiausius kovos elementus. Šiuo atveju scena labiau panaši į cirko areną, kur aktorius turi užlipti ant ištemptos virvės ir pereiti ja virš bedugnės, kartu likdamas sveikas,  nesužalotas ir nesusižalojęs.  O koks cirkininkas be įgūdžių?!.“

Vertindamas pačią tarptautinio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ statymo idėją, jis mano, jog trijų teatrų bendradarbiavimas savaime yra vertingas: „Kiekvienas teatras, kiekvienas aktorius stengiasi suvaidinti geriau už kolegas, kiekvienas žiūrime į vienas kitą, mokomės, susipažįstame, konkuruojame ir draugaujame. Kuriant  iškyla ir nesutarimų – tuomet ieškome visiems priimtinų išeičių. Man dalyvavimas šiame projekte yra tiesiog dangaus dovana. Projekto dėka paaugau ir žmogiškąja, ir profesine prasme. Tikiuosi, paaugo ir kiti“.

Vienintelis projekto spektaklis lietuvių kalba bus rodomas rugsėjo 29 d. 17 val. Klaipėdos muzikiniame teatre. Bilietai – po 20 Lt.