„Kino pavasario 2019“ rekomendacijos

Vėl „Kino pavasaris“, vėl mūsų rekomendacijos. Žinoma, jas atrinkti buvo beprotiškai sunku, bet vis dėlto siūlome jums dešimt filmų (nors patys norime pamatyti daug daugiau ir daugybė filmų verti vietos šiame puslapyje). Stengėmės čia įtraukti ir tuos, kurių tiesiog negalima nepaminėti ir kuriuos galbūt ir patys jau norite pamatyti, ir tuos, kuriuos programoje atrasti kiek sunkiau. Taigi leidžiamės į kino salių tamsą!

„Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė, Lietuva, 2018, 91 min.)

Filmas, kurio labiausiai laukiame visi, – M.Kavtaradzės debiutinis pilnametražis filmas „Išgyventi vasarą“, savo kelionę po festivalius pradėjęs Toronte, o Taline pelnęs geriausio Baltijos šalių filmo titulą. Filmo centre – trys herojai: ambicinga jauna psichologė Indrė, turinti nuvežti du pacientus – bipolinio sutrikimo manijos fazę išgyvenantį Paulių ir užsisklendusią, neseniai bandžiusią nusižudyti Justę į kliniką pajūryje. Kelionės metu besigalynėdami su savo vidiniais demonais jie po truputį atranda tarpusavio ryšį. Už lango vasara – viskas atrodo įmanoma, netgi pasveikti. Filmas komiškas, tačiau kartu – ir skausmingas. Kupinas meilės žmogui ir kinui. Kalbantis sudėtinga tema, padedantis apie psichikos problemas kalbėti atviriau ir pasijausti nebe tokiam vienišam – pajusti galimybę vėl būti kupinam šviesos.

Filmas beveik iškart po „Kino pavasario“ – balandžio 19 d. pasirodys kino teatrų repertuare. Jei dar netyčia lietuviškam kinui vis dar taikote kategorijas „kaip lietuviškas, tai neblogai“ ar einate į lietuviškus filmus paheitinti, po šio filmo jūsų mąstymas neabejotinai pasikeis.

„Paryžietiškas auklėjimas“ (rež. Jeanas Paulis Civeyracas, Prancūzija, 2018, 137 min.)

Praeitais metais Berlyno kino festivalyje pirmą kartą parodytas melancholiškas, labai paryžietiškas, nespalvotas ir meile kinui švelniai alsuojantis filmas. Jo centre – Etienas, kuris atvyksta į Paryžių studijuoti kino. Vaikinas sutinka paslaptingą naują draugą Matijasą ir patenka į bohemos pasaulį. Intelektualūs vakarėliai, tiršti cigarečių dūmai, romantika ir nesibaigiančios diskusijos apie meną, filosofiją bei politiką. Tačiau ilgainiui idealizmą keičia liūdesys, egzistencinis nerimas ir jauniems žmonėms būdingas klausimas – ką veikti su gyvenimu?

„Vagiliautojai“ (rež. Hirokazu Kore-eda, Japonija, 2018, 121 min.)

Tai Kanų kino festivalyje „Auksinę palmės šakelę“ laimėjęs filmas. Šiltas ir jaukus, nostalgiškas filmas apie šeimą, kuri šiaip ne taip verčiasi vagiliaudama. Nors gyvenimas sunkus, jie atrodo laimingi. Vieną kartą grįždami po įprastinės vagystės jie suranda iš šalčio sustirusią mažą mergaitę. Ant jos kūno – smurto žymės. Jie nesutaria, ar ją pasilikti, tačiau galiausiai sutinka jai padėti. Netrukus ima aiškėti mergaitės paslaptis, kuri sudrumsčia įprastą jaukų jų gyvenimą. Patiks tiems, kuriems patiko „Floridos projektas“ ir „Laimingasis Ladzaras“.

„Per vėlu mirti jaunam“ (rež. Dominga Sotomayor, Čilė, Brazilija, Argentina, Nyderlandai, 2018, 110 min.)

Filmo režisierė Lokarno kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą. Jos veikėjai – gyvi ir natūralus, o filmo pasaulis tyvuliuoja spalvomis lyg prisiminimas. Nenuostabu, kad filmas paremtas autorės biografija. Jo centre – nedidelės komunos Andų kalnuose gyventojai. Suaugusieji ruošiasi Naujųjų metų šventei, o vaikai laksto po miškus. Iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį pereinantį režisierės alter ego Sofija išgyvena pirmąją meilę. Filmą prodiusavo juostos „Vadink mane savo vardu“ prodiuseriai.

„Pasaulio šerdis“ (rež. Natalija Meščianinova, Rusija, Lietuva, 124 min.)

Lietuvės Dagnės Vildžiūnaitės koprodiusuotas jaudinantis, prestižiniuose užsienio kino festivaliuose rodytas ir pelnęs apdovanojimų rusų režisierės N.Meščianinovos (ji yra praėjusiais metais festivalyje rodyto filmo „Aritmija“ scenarijaus bendraautorė) filmas pasakoja apie 25-erių veterinarą Egorį, gyvenantį atokiame ūkyje, kuriame, pasitelkus prijaukintas lapes, dresuojami medžiokliniai šunys. Jis gyvena nedideliame namelyje, šalia šeimininko, gydo šunis, valo jų būdas, bendrauja su klientais ir jų šunimis. Jis kilęs iš sudėtingos šeimos, su gyvūnais sutaria kur kas geriau nei su žmonėmis. Egoris sutinka su visais darbais norėdamas neįmanomo – tapti šeimininko šeimos dalimi. Vieną dieną jo pasaulį sutrikdo gyvūnų teisių aktyvistai.

„Nemalonumai kiekvieną dieną“ (rež. Claire Denis, Prancūzija, Vokietija, Japonija, 2001, 101 min.)

Nevertėtų praleisti ir prancūzų režisierės C.Denis retrospektyvos. Tai tikrai išskirtinė proga pamatyti jos filmus. Kai kurie jų itin taikliai artimi kiekvienam žmogui, kiti – be galo filosofiški, dar vieni – beprotiškai keisti. Vienas tokių – „Nemalonumai kiekvieną dieną“, pasakojantis apie žmogėdrų porelę. Mokslininkas Šeinas Braunas ir jo naujoji žmona skrenda į Paryžių medaus mėnesio. Ši šalis pasirinkta neatsitiktinai – Šeinas nori surasti moterį, vardu Korė, su kuria jį sieja į kanibalizmą perauganti milžiniška aistra. Tačiau Korės vyras, senas Šeino kolega daktaras Semeno, ją laiko uždarytą namuose lyg kalėjime, tačiau ji vis tiek sugeba rasti, ką suėsti…

„Maja“ (rež. Mia Hansen-Løve, Prancūzija, 2018, 107 min.)

Naujas „Ateities“ režisierės M.Hansen-Løve darbas. Dėl Artimųjų Rytų pamišęs 30-metis karo žurnalistas Gabrielis, grįžęs iš Sirijos, kur buvo laikytas įkaitu, vyksta pas savo krikštatėvį į Indiją, kur tikisi pagyti nuo potrauminio streso. Čia sutinka krikštatėvio dukrą Mają, su kuria, nepaisant juos skiriančio dešimtmečio, užsimezga jausminga draugystė. Kai Gabrielis ima apsiprasti su Indijos saugumu ir visuomene, palengva grįždamas į normalų gyvenimą jis prisimena ir savo tikrąjį pašaukimą. Romantiškas ir jausmingas filmas tarsi kvėpuoja Indijos gamta, kuri taip pat tampa dar vienu filmo herojumi.

„Kafarnaumas“ (rež. Nadine Labaki, Libanas, Prancūzija, Jungtinės Valstijos, 2018, 120 min.)

„Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas nominuotas jautrus, emocingas „Kafarnaumas“ pasakoja apie dvvylikametį berniuką, kuris paduoda savo tėvus į teismą už aplaidumą. Teisėjas klausia Zaino: „Kuo kaltini savo tėvus?“ „Tuo, kad suteikė man gyvybę“, – atsako šis. Filme susipina mitas ir realybė, šalia žiaurumo filmo realybėje ryškios spalvos, lengvas humoras, jis spindi vidine šiluma ir įkvepiančiu žmogiškumu.

„Gražus sūnus“ (rež. Felixas van Groeningenas, JAV, 2018, 120 min.)

Naujasis F.van Groeningeno filmas, paremtas bestseleriu tapusiais tėvo ir sūnaus Davido ir Nico Scheffų memuarais, pasakoja daugelį metų trukusią vienos šeimos istoriją kovojant su sūnaus priklausomybe, pasikartojantį išgyvenimo, atkryčio ir išgijimo ciklą. Filme pamatysime nemažai klišių ir perdėto romantizavimo, nuspalvinant priklausomybę popkultūros elementais ir garso takeliu, tačiau filmas vis tiek jaudina ir greičiausiai filmo eisime pažiūrėti dėl narkomaną sūnų čia įkūnijančio Timothée Chalamet. Sugebantį vis iš naujo atleisti ir galiausiai susitaikyti, kad nieko nebeįmanoma padaryti, kad ir kaip mylėtum, žurnalistą tėvą čia vaidina Steve'as Carellis.

„Muziejus“ (rež. Alonso Ruizpalaciosas, Meksika, 2018, 128 min.)

Šiame filme nuotykiai dėstosi beveik kaip kokiame „Penktadienio filme“, vaikystėje rodytame per TV3, tik jį žiūrėti dabar ne gėda, o labai juokinga ir galima mąstyti apie draugystę, šeimą, grožio ir istorijos reikšmę. Negana to, juostos priešakyje – dar ir aktorius Gaelis García Bernalis... Kalėdų vakarą du geriausi draugai Chuanas ir Vilsonas įsilaužia į Meksikos nacionalinį antropologijos muziejų ir pavagia apie 150 majų artefaktų. Spėjama, kad šią Meksikos visuomenę sukrėtusią vagystę įvykdė patyrusi nusikaltėlių grupuotė. Nors pirmas kartas vaikinams sėkmingas – neįkainojami turtai jų rankose, tačiau laukia begalė nenumatytų nuotykių. Už geriausią scenarijų filmas praėjusiais metais Berlyno kino festivalyje įvertintas „Sidabriniu lokiu“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių