Kelionė į sielos tėvoniją: išnykusios Prūsijos pėdsakais

Kaip papasakoti apie tautą, kurios jau nebėra? Atsakymas slypi naujausioje rašytojos, vertėjos ir pedagogės Nijolės Kliukaitės-Kepenienės knygoje "Rupaus malimo".

Tai romanas apie žmonių likimus Mažojoje Lietuvoje, parašytas remiantis autentiškais šio regiono atstovės liudijimais. "Mane visada masino skaudi ir paslaptinga Prūsijos istorija", – prisipažįsta rašytoja, išleidusi per 30 knygų, daugiausia pasakų vaikams, įvertinta Ievos Simonaitytės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinėmis premijomis. Šiuo romanu lyg kelione į sielos tėvoniją ji siekė įminti prūsiškojo charakterio mįslę.

– Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje "Rupaus malimo" per vienos šeimos likimą vaizduojama sudėtinga Rytprūsių istorija. Kaip kilo mintis parašyti apie tai romaną?

Man patinka tas žengimas į savo – dar tik kuriamą – pasaulį, o baltas popieriaus lapas – durys.

– Mane visada masino skaudi ir paslaptinga Prūsijos istorija. Tą žemę kažkodėl jaučiu kaip sielos tėvoniją, netgi esu parašiusi ir eilėraščių ciklą "Saligan be varmian", išvertus iš prūsų kalbos, tai reikštų "Raudona ir žalia". Visada traukė santūrūs, darbštūs, išdidūs lietuvninkai, o ir senieji prūsai su savo alkomis ir šventvietėmis atrodė paslaptingi, bet ir labai kažkuo artimi, bet romano idėja kilo ne man, o draugei Irianai Žalienei, pažinojusiai Aną Heleną Saprykiną. Su ta tauria asmenybe supažindino ir mane. Ana Helena tąsyk buvo susilaužiusi klubo kaulą, taigi buvo prikaustyta prie lovos, bet niekada nedejavo, pasitikdavo švytinčiu veidu ir pasakojo, pasakojo, kaip tėvas savo darbu, drąsa ir atkaklumu pelnė ūkį, kaip kantriai jį lipdė, vadovaudamasis sąžine ir širdies priesakais, kaip augino ir auklėjo gausią šeimą, remdamasis per amžius susiklosčiusiomis tradicijomis ir tvirtai įsišaknijusiomis žmogiškumo tiesomis.

Iš Anos Helenos palatos – iš pradžių lankydavau ją ligoninėje – išeidavau pakylėta kaip po pamaldų, ir visi sunkumai atrodydavo įveikiami, o kasdienybė – tauri ir prasminga. Tai labiausiai ir žavėjo. Atrodė, tie žmonės nešiojasi savyje kažkokią paslaptį, kažkokį padorumo priesaką, kuriuo vadovautis jiems visai nesunku, nes labai įprasta, savaime suprantama. Romanu bandžiau tą tiesą sugauti, išsiaiškinti tą paslaptį pati sau. Kažkokias nuojautas, rodos, nutvėriau, bet tikrosios prūsiškojo charakterio mįslės, manau, dar teks paieškoti. Kuo labiau giliniesi, tuo įstabesnė ta žemė atrodo, dar paslaptingesnė.

– Gyvenate Klaipėdoje, kuri kažkada priklausė Mažajai Lietuvai. Ką jums reiškia šio krašto istorija? Kuo jus žavi uostamiestis šiandien?

– Myliu Klaipėdą. Po mokyklos metus studijavau čia, paskui sugrįžau į gimtąjį Vilnių, paskui ištekėjau už klaipėdiečio ir persikrausčiau į uostamiestį. Dabar mano širdyje – du miestai. Net nežinau, kurį myliu labiau. Vilnius man kvepia saule, o Klaipėda – vėju. Pajūriu kartais nueinu net iš Klaipėdos į Palangą. Tai savotiška meditacija: eini sau, bangelės šnara, vėjai kažką šnabžda, mintys nurimsta, kaip ilgokai patylėjus su geriausiu draugu. O ir Klaipėdoje turiu mylimų vietelių. Mėgstu pasiplaukioti irklente po Dangę, link Tauralaukio aukštyn ir atgal. Gražus man besiformuojantis naujas Klaipėdos veidas: piliavietė, Jono kalnelis. Stebina tai, kad šis nepaprastas miestas, šitaip baisiai suniokotas po karo (juk tebuvo likę šeši žmonės), atgimsta, išlaikydamas andainykštę savo sielą. Tikiu, kad ne tik mes, žmonės, keičiame miesto veidą, gal net daugiau nei mes, mus pačius keičia šita žemė. Ji kvėpuoja, ir mes su ja.

– Knygos pradžioje dėkojate Anai Helenai Saprykinai, "įsileidusiai į savo atminties Prūsiją". Romane tuo pačiu vardu ir pavarde pavadinta ir viena pagrindinių veikėjų. Kiek A.H.Saprykinos gyvenimo istorijos atsispindi romane? Ar kitų veikėjų prototipai taip pat egzistuoja realybėje?

– Stengiausi kuo labiau prie tiesos priartėti. Ir Ana Helena, ir Erna, Kristina, Helga, Vilius, Hansas – visi jie tikri: broliai, seserys, artimieji. O ir Erikučio, Martos likimai neišgalvoti. Net išbadėjusių vaikų Sibire suvalgyti pajuodę paršeliai. Klausydamasi Anos Helenos supratau, kad didysis pasakotojas yra gyvenimas, mes jo išmonės niekada nepralenksime. Tiesa, skaitydama tai, ką parašiau, Ana Helena kartais suaimanuodavo, ne visai taip buvo, bet... Kažkiek tos istorijos dabar jau ir mano.

– Romane vaizduojami dramatiški XX amžiaus istoriniai įvykiai, kurių sūkuryje atsidūrė Jurgio Preikšo šeima, neišvengiamai kelia egzistencinius klausimus. "Kas tau lieka, kai atima gyvenimo skonį, bet gyvastį dar palieka?" – klausiate knygos pabaigoje. Kaip manote, kas tokiomis sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis padėjo išgyventi ir kartu išlikti žmonėmis?

Iš pradžių rašiau tik vaikams. Manau, tokia jau mano prigimtis, bet gyvenimas brandino savaip, kartais labai skaudžiai.

– Čia ir slypi didžioji prūsiškojo charakterio paslaptis, ir, manau, šie žmonės vadovaujasi visiškai paprastomis taisyklėmis: negalima elgtis taip, kaip negalima. Dažniausiai žmogus linkęs save kažkaip pateisinti: pasielgiau taip, nes sunku man buvo, nes ir kiti nelabai dorai elgiasi, nes tokie jau laikai... Šioje pajūrio žemėje tokie pasiteisinimai neveikia. Kai stovi prieš dūžtančias bangas, vėjams talžant veidą, privalai būti nemažiau stiprus. Jie nepaprastai gražūs – tie žmonės. Kad ir kiek prisikentėjo, niekada nekeršijo, elgėsi oriai ir visada padėdavo ne tokios tvirtos sielos žmonėms.

Rupaus malimo, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2019

– Knygą "Rupaus malimo" galima sieti su žinomos Klaipėdos krašto rašytojos I.Simonaitytės romanu "Aukštujų Šimonių likimas". Be to, jūsų kūryba yra pelniusi I.Simonaitytės literatūros premiją. Kaip vertinate romaną "Aukštujų Šimonių likimas" ir apskritai šios rašytojos literatūrinį palikimą?

– I.Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" smarkiai prisidėjo prie keisto mano įsivaizdavimo, kad lietuvninkų kraštas kažkaip yra mano sielos protėvynė, nors mama kilusi iš Videniškių kaimo, o tėtis iš Malkavos, lietuvių kaimo Baltarusijoje. Taip jau atsitiko, kad kai gimiau, senelių jau neberadau, o abi močiutės jau gyveno su mumis Vilniuje. Į kaimą niekada nevažiavome, o I.Simonaitytės romanus skaitydavau per orkestro repeticijas muzikos mokykloje. Grojome Naujalį. Kol ateidavo laikas groti mano balsui, skaitydavau. Taip ir užsifiksavo atminty – "Aukštujų Šimonių likimas" ir Juozo Naujalio "Svajonė". Įsra, Matas, Endrius, Jonė – visi sukrito į kažkokią pojūčių atmintį kartu su muzika.

– Esate parašiusi biografinius romanus apie kitas žinomas lietuvių rašytojas – Šatrijos Raganą ir G.Petkevičaitę-Bitę. Kodėl pasirinktos būtent šios kūrėjos? Kokių lietuvių moterų rašytojų kūryba jums imponuoja kalbant apie šiuolaikinę literatūrą?

– Apie Šatrijos Raganą ir Bitę rašiau todėl, kad tai pirmosios mūsų rašytojos moterys. Marija Pečkauskaitė, G.Petkevičaitė – tai tokios asmenybės, kuriomis nejučia norisi sekti. Rašiau ir apie Liudviką Didžiulienę – pačią pirmąją mūsų rašytoją, bet vis kažkaip nepagaunu kažkokių esminių dalykų, bet grįšiu ir tikiuosi, kad man pavyks. Visada žavėjo stiprios moterys, bet savaip, moteriškai stiprios. Patinka Danutės Kalinauskaitės tekstai, dar Karen Blixen, Virginia Woolf.

– Esate ne tik rašytoja, bet ir vertėja, pedagogė. Kuri sritis jums artimiausia?

– Rašymas man niekada nebuvo nei darbas, nei hobis, tiesiog – aš pati, bandymas suprasti save ir komunikuoti su kitais, bet visų svarbiausia gyvenime man visada buvo ir yra mano vaikai, taigi toji veikla viską savaip pakreipdavo, visada stokojau laiko rašymui ir skaitymui, todėl šie dalykai man šventė. Gal taip yra todėl, kad niekada nežiūrėjau į rašymą kaip į ypatingos svarbos tautai ar net pasauliui dalyką, man tai tėra būdas išsakyti savo mintis ir nuojautas, o jei dar sulauki atsako, tai dviguba šventė. Man patinka tas žengimas į savo – dar tik kuriamą – pasaulį, o baltas popieriaus lapas – durys. Vertimas – darbas. Nors labai smagus. Manau, gana lengvai pagaunu kito rašytojo kvėpavimą. Na, o darbas mokykloje anksčiau baisiai vargino, dabar džiugina. Labiausiai man patinka dirbti su paaugliais, tais jaunaisiais filosofais.

– Vilniuje studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kiek tai turėjo įtakos jūsų kūrybiniam keliui?

– Man neįtikėtinai sekėsi su mokytojais ir dėstytojais. Studijuodama turėjau galimybės klausytis tokių grandų kaip Albertas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, Kęstutis Nastopka, Vincas Auryla, Dovydas Judelevičius. Irena Veisaitė. Stasys Skrodenis, kuris keikė mane už paskaitų nelankymą (nebuvau labai uoli studentė, skaičiau tik tai, kas man pačiai buvo įdomu) ir jau taikėsi mesti iš Pedagoginio instituto. Mane gynė Vincas Auryla. Manau, jis perprato mane, matė tą vis dar besiformuojantį vaiką. Manau, tas vaikas dar ir dabar manyje gyvas, vis dar jaučiu poreikį ir pati paskaityti vaikams skirtas knygas, ir parašyti, mielai žaidžiu su anūkais, jiems tai kelia juoką, na, turbūt močiutė, šokinėjanti su anūke klases (dabar jau pamirštas žaidimas), juokina visus, bet manau, geriau juokinti, ne virkdyti.

– Rašote knygas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kuo skiriasi rašymas šioms skirtingoms amžiaus grupėms?

Istorija mane užburia. Viskas įdomu: ir Lietuvos priešistorė, ir LDK, o kur dar barokas ir kažin kur prašapę vėlesni amžiai.

– Iš pradžių rašiau tik vaikams. Manau, tokia jau mano prigimtis, bet gyvenimas brandino savaip, kartais labai skaudžiai. Na, ir ačiū jam už tai. Manau, esu gana brandi, kad suprasčiau viskuo nusivylusį suaugusįjį, bet, kaip jau minėjau, vaikas manyje tebegyvas. Ir ačiū jam už tai! Ir su suaugėliais, ir su vaikais bandau bendrauti per savo knygas. Rašymas suaugusiajam yra šventė, o rašymas vaikui – dviguba.

– Kokie buvo pirmieji tekstai?

– Atsimenu, kad vaikystėje deklamuodavau pati sau eiles, pėstute keliaudama į muzikos mokyklą (vaikščiojimas – dar viena mano aistra), bet niekada nerašiau. Tiesa, kaip dauguma mergaičių, buvau pradėjusi rašyti dienoraštį, bet kai mama ėmė iš jo cituoti per pusryčius ir pietus, lioviausi. Daug vėliau, jau sekdama pasakas savo vaikams, kai kurias užrašydavau. Nuo to visi rašymai ir prasidėjo. Bet, greičiausiai, jie prasidėjo dar nuo tėčio skaitomų pasakų prieš miegą. Tai vieni gražiausių mano gyvenimo potyrių ir prisiminimų.

– Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas?

– Rašau rytais. Kai labai kirba, keliuosi pusę penktos ir dar ištaikau valandėlę prieš pamokas. Kartais – kai dar labiau kirba – keliuosi naktį ir rašau, rašau (paskui išmetu). Iš tikrųjų tai noras rašyti kirba nuolat, tai labiausiai mėgstu tįsoti ant karšto smėlio prie jūros ir skaityti, rašyti, rašyti – didžiausia palaima.

– Galbūt ketinate parašyti dar vieną istoriniais įvykiais paremtą knygą?

– Istorija mane užburia. Viskas įdomu: ir Lietuvos priešistorė, ir LDK, o kur dar barokas ir kažin kur prašapę vėlesni amžiai. Sovietmečiu mokėmės gerokai modifikuotos istorijos, tad dabar tenka pačiai ieškoti – tiesą sakant, mano galvoje geroka košė. Turiu tikslą pati sau viską susidėlioti chronologiškai, o tai galiu padaryti tik rašydama. Tai ir bandau daryti. Į detalesnius atviravimus nenorėčiau leistis, nes esu prietaringa. Man taip jau atsitinka: pasakai žodį, ir parašytas žodis nuvysta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Savikritiška

Savikritiška portretas
Drąsiai ir taikliai tiesą sakant, mano galvoje geroka košė.

AČIŪ

AČIŪ portretas
AČIŪ RAŠYTOJAI
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių