Surasti įkvepiančią istoriją
M.Sullivanas – keliolikos knygų autorius, penkis romanus išleido drauge su populiariu trilerių meistru Jamesu Pattersonu. Pasaulinę šlovę jam atnešė 2017-aisiais pasirodęs romanas „Po raudonu dangum“ (Lietuvoje taip pat sulaukė didelio susidomėjimo, knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Vaida Jėčienė).
Jame pasakojama apie 17-metį italą, kuris gelbėjo žydus išvesdamas iš nesaugios Italijos slaptais Alpių takeliais, o vėliau tapo Italijoje vieno paslaptingiausių Trečiojo reicho vadų – generolo Hanso Leyerso – asmeniniu vairuotoju ir Italijos pasipriešinimo kovotojams teikė žinias apie slaptus nacių objektus. Šios knygos pagrindas – dveji metai iš milaniečio Pino Lellos gyvenimo; apie juos rašytojui papasakojo pats garbaus amžiaus italas.
„Žmonės man sakė, kad niekada nerasiu dar vienos nežinomos Antrojo pasaulinio karo istorijos, panašios į Pino Lellos, mano romano „Po raudonu dangum“ pagrindinio veikėjo ir įkvėpėjo, istoriją. Tačiau nuoširdžiai tikėjau tokią aptiksiantis, todėl atidžiai skaičiau daugybę iš skaitytojų gautų laiškų, pasakojančių kitus to laikotarpio nutikimus. Visi jie buvo savaip nuostabūs ir įdomūs. Bet nė vienas neatitiko mano kriterijų, pagal kuriuos pagrindinis pasakojimas turi būti savaime jaudinantis, įkvepiantis ir keičiantis mane, vadinasi, ir skaitytojus“, – naujos knygos įžangoje pripažįsta Sullivanas.
Taip ir nutiko. Po vieno susitikimo su skaitytojais gimtajame Bozmane, Montanoje, prie rašytojo priėjęs garbaus amžiaus vyras paklausė, ar šis žino, kaip į Ameriką pateko žinomos statybų bendrovės įkūrėjai Martelai. Pakako vos kelių sakinių, ir Sullivanas suprato norintis sužinoti daugiau, juolab kad vienas iš jau mirusio įkūrėjo sūnų gyveno netoliese.
„Po dviejų dienų į GPS įvedžiau to žmogaus adresą ir pamačiau, kad jis gyvena mažiau nei už 2 mylių nuo mano paties namų. Kuo labiau artėjau prie kelionės tikslo, tuo keisčiau jaučiausi ir nė nenutuokiau, kodėl. Tik privažiavęs ir išlipęs iš automobilio supratau, kad esu ne toliau kaip už 200 jardų nuo namų, kuriuose prieš beveik vienuolika metų pirmą sykį išgirdau Pino Lellos istoriją, pakeitusią mano gyvenimą. Priėjęs prie durų pasibeldžiau, ir mano gyvenimas vėl pasikeitė, – prisipažįsta rašytojas. – Užteko 15 minučių, kad klausydamasis Martelų šeimos istorijos smulkmenų suvokčiau, jog man neapsakomai įdomu. Praėjus bemaž dviem valandoms, jau buvau įsitikinęs, kad radau tinkamą papasakoti istoriją, deramai pratęsiančią knygos „Po raudonu dangum“ temą. Ir išgirdau ją tame pačiame nedideliame rajone, kur pirmą sykį išklausiau Pino istoriją. Argi ne keistas sutapimas?“
„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ ne dokumentinis kūrinys, o priklauso istorinio romano žanrui – pasakojimo spragas autorius pildė pasikliaudamas nuojauta ir vaizduote.
Brolių akimis
Apie didvyrišką šeimos išsigelbėjimo kelionę rašytojui papasakojo Adelinos ir Emilio Martelų sūnūs. Kai tėvai pasuko iš savo sodybos į nežinomybę, Billui buvo šešeri, Walteriui ketveri.
M.Sullivanui prireikė daugiau nei metų, kol atsekė pavojingą ir nepaprastą jaunos pabėgėlių šeimos kelionę į Vakarus dviem arkliais kinkytu furgonu. Šeimai dažnai tekdavo įkliūti tarp besitraukiančios vokiečių armijos ir žengiančių į priekį sovietų paskutiniais sumaišties kupinais Antrojo pasaulinio karo metais. Martelų maršrutu jis keliavo per dabartinę Moldovą, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, pakeliui bendravo su šių istorinių įvykių liudininkais, taip pat istorikais; šie padėjo perprasti kontekstą ir suvokti, kodėl būtent taip rutuliojosi Martelų istorija.
2018 m. rugpjūtį, kai jau buvo perėjęs didžiąją dalį Ilgosios kelionės maršruto per Moldovą, Rumuniją, Vengriją ir Lenkiją, drauge su garbaus amžiaus broliais rašytojas nuvyko į Ukrainą, dešimt valandų kratėsi prastais tos šalies keliais, kol pasiekė Frydenstalį (dabar – Trihradus) ir rado jų vaikystės namų griuvėsius.
„Išvydę tikslią vietą, iš kurios prasidėjo jų bėgimas į laisvę, abu vyrai tarytum sugrįžo į praeitį ir susijaudino įvertinę neįtikėtiną atstumą, kurį gyvenime teko nukeliauti, – knygoje pasakoja autorius. – Po dviejų dienų, norėdamas apsaugoti juos nuo trylikos valandų kelionės dar baisesniu keliu, užsakiau lėktuvą, kuris mus nuskraidino iš Odesos į Poltavą aplankyti buvusios karo belaisvių stovyklos vietos. Radome rotušę, kurios rūsyje Emilis valgydavo, ir ligoninę, kurią padėjo atstatyti.
Empatija: M.Sullivanas tikina norėjęs taip aprašyti Martelų istoriją, kad kiekvienas skaitantis susimąstytų, ką jų vietoje būtų daręs pats. E. Sullivan nuotr.
Ten atradome ir atstatytą Poltavos kraštotyros muziejų, tačiau pabandę užeiti sužinojome, kad jis lankytojams uždarytas. Pavaikštinėję sutikome muziejaus direktorių Oleksandrą Suprunenką, jis iš pradžių atsisakė mus įleisti dėl vykstančių statybos darbų. Tada papasakojome, kad Emilis čia buvo kalinamas, dirbo laidojimo brigadoje ir prieš pabėgdamas pardavinėjo virėjoms malkas. Direktorius nusijuokė, pasakė, kad jo motina buvusi viena tų virėjų, ir surengė mums privačią ekskursiją po muziejų. O.Suprunenka parodė muziejų atstatančių sulysusių ir nusikamavusių belaisvių nuotraukas. Jis nusivedė mus į rūsį ir papasakojo, kad dėl siaučiančių ligų ir mirštamumo sovietų valdžia 1947-ųjų viduryje, praėjus vos keliems mėnesiams po Emilio pabėgimo, uždarė Poltavos stovyklą. Keli išgyvenusieji buvo išvežti į kitas stovyklas Rytuose, kai kurie – net į Sibirą, o kitus belaisvius perkėlė gyventi į kitą vietą ir užbaigti atstatyti miestą. Visa tai išgirdę patalpoje, kurioje jų tėvas miegodavo prieš ir po kasdienių kelionių su mirties vežimu, Billas su Walteriu apsiverkė.
Abu tvirtino, kad Emilis retai kalbėdavo apie karo belaisvių stovyklą, tačiau nekyla jokių abejonių, kad Poltavą jis paliko tapęs visiškai kitokiu žmogumi. Prieš įkalinimą Emilis nieko pernelyg reikšmingo nenuveikė, abejojo Dievu ir tikėjo, kad geriausias būdas jam ir jo šeimai pragyventi komunistus ir nacius – pasikliauti savimi, nepatraukti į save dėmesio ir neturėti didelių ambicijų. Tačiau po Poltavos jų tėvas tapo labai dvasingas ir drąsus. Atrodė, kad Emilis ėmė visur regėti stebuklus ir galimybes, be to, griebdavosi didžiulės rizikos, už kurią buvo apdovanotas iki gyvenimo galo.
Pusryčiaujant oro uoste ir laukiant skrydžių broliai Martelai man pareiškė, kad nesvarbu, kas iš tikrųjų nutiko jų tėvui Poltavoje, jie jaučiasi tarsi įveikę visą savo gyvenimo ratą, susitaikę su viskuo, ką ištvėrė, palaiminti dėl visko, kas jiems buvo suteikta, apstulbinti tėvų meilės, drąsos ir ryžto, nepaprastai ir be galo dėkingi už ilgą, pavojingą kelionę, kurią įveikė būdami berniukai, kai šeima rizikavo viskuo ir bėgo su vilkais ieškoti laisvės.“
Trilerio dvasia
M.Sullivanas pabrėžia, kad „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ – ne dokumentinis kūrinys, o priklauso istorinio romano žanrui – pasakojimo spragas autorius pildė pasikliaudamas nuojauta ir vaizduote.
Viename interviu užsimena, kad knyga parašyta trilerio dvasia, bendradarbiaudamas su garsiuoju J.Pattersonu sako supratęs, jog pasakojime negali likti nuobodžių vietų. Svarbiausia – jis norėjo taip aprašyti Martelų istoriją, kad kiekvienas skaitantis susimąstytų, ką jų vietoje būtų daręs pats.
M.Sullivanui baigus pirmąjį romano rankraštį, kaip tik prasidėjo pandemija. Pasaulis paniro į karantiną, žmones apėmė neviltis.
„Bet jei Martelai sugebėjo išgyventi karo mėsmalėje, mums pavyks susidoroti su kur kas menkesniais laikmečio sunkumais, – knygos rašymo metą prisiminė autorius. – Tą patį pasakė ir mano sūnus, perskaitęs jau gerokai patobulintą romano rankraštį: sužinojus tokią istoriją, ar galima skųstis karantino sunkumais, nejaugi taip sunku dėvėti kaukę, kai reikia išeiti iš namų, o juose sėdėti ir žiūrėti „Netflix“?“
Kelyje į laisvę
„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistis Kelertas) – istorinis romanas, paremtas neįtikėtina vienos vokiečių šeimos išlikimo istorija. 1944 m. kovo pabaigoje, Stalino pajėgoms veržiantis į Ukrainą, jaunai sutuoktinių porai Emiliui ir Adelinai Martelams tenka apsispręsti: laukti grįžtančios sovietų „meškos“ ir rizikuoti būti išvežtiems į Sibirą ar keliauti į Vakarus su nekenčiamais nacių „vilkais“, įsipareigojusiais apsaugoti grynakraujus vokiečius. Martelai – viena iš daugelio etninių vokiečių šeimų, kurių protėviai daugiau nei šimtmetį dirbo žemę Ukrainoje. Darbštūs ir sumanūs ūkininkai išaugindavo gausų derlių, buvo gerbiami ir vertinami. Tačiau įsigalėjus Stalino režimui vieni buvo ištremti į Sibirą, kiti neteko nuosavybės ir drauge su ukrainiečiais buvo pasmerkti holodomorui, per kurį iš bado mirė milijonai žmonių. Emilis Martelas žino, kad vienintelis jo šeimai tinkamas kelias – į laisvę. Persekiojami sovietų, niekinami vermachto niokotų šalių gyventojų, lyg kaliniai kontroliuojami nacių, Martelai atkakliai siekia tikslo. Kelyje į laisvę jie netenka artimųjų, patiria belaisvių stovyklos pragarą, išsiskiria ir vėl suranda vieni kitus, tačiau net baisiausiomis akimirkomis nepaliauja tikėję, kad kažkur toli Vakaruose jų laukia tikroji laisvė ir nuostabaus grožio slėnis, kada nors tapsiantis namais.
Knygos viršelis.
Iš Marko Sullivano knygos „Paskutinis žaliuojantis slėnis“
28 skyrius
1945 m. rugsėjo 27 d.
Poltavos belaisvių stovykla
Praėjus keturiems nelaisvės mėnesiams, Emilis pabudo nuo rusų sargybinių šūksnių ir suprato, kad išgyveno dar vieną naktį. Jis atsisėdo ir pamatęs, kad aplink ant gultų miegoję vyriai irgi kruta, pajuto palengvėjimą. Susivarstęs batus, jis nupėdino prie laiptų ir išlipęs žengė į aušrą.
Emilis atsistojo į jau pažįstamą rikiuotę, po rūsyje tvyrančios pragariškos tvankumos virpėdamas nuo vėsaus rudens oro. Nikolas stovėjo už trijų eilių priekyje iš kairės. Nors abu dirbo ligoninės statybvietėje, niekada neplušėjo drauge ir nebendravo nuo birželio, o tai Emiliui visiškai tiko. Priešais rikiuotę pasirodė du belaisviai, vedini poniu, traukiančiu didžiulį medinį keturratį vežimą be šonų.
Kas rytą ir kas vakarą poniu kinkytas vežimas atvažiuodavo tuščias, o išvažiuodavo iš muziejaus kiemo pakrautas. Emilis regėdavo tą kinkinį, eidamas valgyti ir grįždamas miegoti. Nuo tada, kai atvyko dar gegužę, jis nė sykio nematė, kad vežimas iš muziejaus kiemo išriedėtų tuščias.
Kas rytą gultuose aptikdavo negyvėlių. Kas rytą lavonus išvilkdavo iš rūsio, sukraudavo į poniu kinkytą vežimą ir išveždavo laidoti pievoje šalia miško apgriuvusio miesto pakraštyje. Dieną darbe mirusius vyrus antroji dviejų belaisvių brigada sukraudavo į mirties vežimą ir vakare išgabendavo.
Į laidojimo brigadas siūlydavosi savanoriai. Sutikusieji užsiimti mirusiaisiais būdavo apdovanojami dvigubomis duonos, sriubos ir riebios nugarinės porcijomis.
Nepaisant tėvo taisyklės valgyti viską, kas duodama, Emilis nepasisiūlė į laidojimo brigadą, nors tai būtų užtikrinę papildomą maisto davinį. Mintis apie mirusiųjų laidojimą sukeldavo nepakeliamus prisiminimus apie tą naktį Dubesaryje. Be to, pastebėjo, kad, nepaisant papildomų maisto davinių, belaisviai, atsidūrę laidojimo brigadoje, ilgai neišgyvendavo. Stovykloje siautėjo ligos. Emiliui atrodė, kad lavonų tvarkymas garantavo tiesiausią kelią į amžinybę. Ligos kildavo ir praeidavo, paskui vėl sugrįždavo tarsi nuolat ataugančios hidros galvos. Pasitaikydavo pavienių dizenterijos atvejų, o būdavo, kad susirgdavo kone visa stovykla.
Drėgname rūsyje uodai tiesiog tarpo. Netruko kilti ir išplisti maliarija. Siekiant užkirsti kelią šiltinės protrūkiui, belaisvius kirpdavo visiškai trumpai, o jų drabužius virindavo kas antrą savaitę, kad išnaikintų ligą pernešančias utėles. Be to, sovietų prižiūrėtojai stengėsi užvirinti pakankamai geriamojo vandens, tačiau stovykloje pasireiškė choleros protrūkių.
Iš tikrųjų atrodė, kad aplink Emilį siautėjančios mirties neįmanoma sustabdyti. Drauge su juo į Poltavą įžengė maždaug 2 000 vyrų. Pagal jo skaičiavimus, nuo tada mirė 250, vadinasi, miestui atstatyti beliko 1 750. Emiliui dirbant, žygiuojant ir miegant, šis faktas vis kirbėjo galvoje: 1 750 vyrų liko atstatyti miestui, turėjusiam 300 tūkst. gyventojų. Tai neįmanoma. Užtruktume 20 metų.
Kas rytą jis sau tvirtindavo, kad pajėgs, kad net jei neįstengs pabėgti, Poltavos lageryje išgyvens.
Bet ar ištversiu du dešimtmečius? Ir ar apskritai bus kur sugrįžti?
Tuo laiku Emiliui jau būtų per 50, beveik tiek pat, kiek tėvui, kai sovietai jį paleido. Sūnūs būtų suaugę ir visiškai svetimi. Adelina jau seniai būtų liovusis jo laukti, radusi kitą vyrą ir kitą gyvenimą. Ir kaip juos apskritai suras?
Emilio pasitikėjimas savimi ėmė blėsti. Jis pastebėjo, kiek svorio numetė, o drauge prarado jėgų ir ištvermės. Maišyti betoną – nelengvas darbas, ir Martelas jau nepajėgė dirbti tokiu pačiu ritmu kaip prieš mėnesį. Sulėtėjimas pritraukė sargybinių ir brigadininkų dėmesį; tą popietę jie du sykius jį išplūdo ragindami paspartinti betoninių blokų gamybą.
Vakare grįždamas į muziejaus rūsį ir čiaumodamas duonos davinio likučius, Emilis suvokė pažeidęs dvi esmines tėvo taisykles: uoliai dirbti ir išlikti nepastebėtam. Tik kaip jis ruošiasi uoliai dirbti ir likti nepastebėtas, jei negauna pakankamai valgyti?
Kaip ištversiu tuos 20 metų, kai šitiek vyrų kasdien miršta? – pagalvojo jis, stebėdamas, kaip laidojimo brigada su dar trijų darbo metu mirusių vyrų lavonais išvažiuoja poniu kinkytu vežimu.
Skaičiai neteisingi. Jie meluoja. Neišgyvensime nė metų. Aš neišgyvensiu nė metų. Jei nepabėgsiu, mirsiu.
Lipdamas į nekenčiamą rūsį, Emilis pasijuto it uždarytas į narvą, ėmė trūkti oro. Nusileidęs susirado vietą ant apatinio gulto prie sienos tolimiausiame kampe, kur aplink nebuvo kitų vyrų gultų. Jau pajutęs, kaip patalpoje žemomis lubomis oras kaista, nusiavė batus, padėjo juos palei sieną saugioje vietoje, o susuktą švarką pasikišo po galva kaip pagalvę.
Užsimerkęs prisiminė Adeliną juodviejų tuoktuvių dieną, kai ceremonijos pabaigoje jo lūpos palietė jos lūpas, ir ji buvo viskas, ko jam reikia gyvenime, bendra ateitis atrodė neįtikėtinai šviesi. Vėliau jie surengė nedidelę šventę. Ponia Kantor pasamdė akordeonininką, kad visi galėtų šokti. Emilis nerimavo dėl lėto šokio su Adelina, tačiau kai ji atsidūrė jo glėbyje, tai atrodė taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Po pirmojo šokio akordeonininkas užgrojo linksmą melodiją, nuo kurios kojos pačios ėmė kilnotis, o Emilis pasijuto beprotiškai laimingas, galbūt laimingiausias per visą ligtolinį gyvenimą.
– Aš tave myliu, Emili Martelai, – vieną akimirką šūktelėjo Adelina.
– Aš tave irgi myliu, Adelina Martel, – tarė Emilis. – Tavo dėka jaučiuosi taip, lyg būčiau užmigęs Rusijoje, o nubudęs rojuje.
Gulėdamas ant gulto belaisvių stovykloje, jis paniro į miegą, prieš tai dar spėjęs pagalvoti: aš vis dar jaučiuosi taip pat, Adele. Būk tvirta ir lauk manęs.
