Kanuose – ateities kūrėjai ir apokalipsės nuojautos

Ką, be zombių, dar rodė Kanuose ir ką matysime Lietuvos kino teatruose? Pasakoja svarbiausių Lietuvos kino festivalių programos sudarytojai Gediminas Kukta (G. K.) („Kino pavasaris“) ir Dmitrijus Gluščevskis (D. G.) („Scanorama“).

– Per dvi savaites peržiūrėjote daugybę filmų – kokios tendencijos išryškėjo šių metų programoje?

G. K.: Šiemet Kanuose buvo daug tradiciškai žemiesiems žanrams priskiriamų elementų – zombių, vaiduoklių, satyros, kriminalo. Režisieriai jais drąsiai naudojasi, suteikia naujų atspalvių ir reikšmių. Pavyzdžiui, zombius galėjai sutikti Jimo Jarmuscho, Mati Diop, Bertrand'o Bonello filmuose, mutantes gėles – konkursiniame filme „Mažasis Džo“, vaiduoklius – siaubo filme „Švyturys“, Rene Magritte‘o drobes primenančius paralelinius pasaulius – dramoje „Vivarium“. Žodžiu, kine vis mažiau grynojo ir vis daugiau magiškojo realizmo, fantastikos.

Regis, realistinės istorijos nebegali perteikti šiuolaikinio pasaulio absurdo, žmogaus būsenų ir nuotaikų, visuomenėse tarpstančių problemų. Tam reikia magijos ir pasakiškų motyvų. Aišku, laikas parodys, ar pažaisti su fantastika yra trumpalaikė režisierių užgaida, ar iš tikrųjų kino tendencija. Nors, pavyzdžiui, prisiminus pernai Kanuose rodytą „Laimingąjį Ladzarą“, kuriame gausu magijos, ar paralelinėje programoje pristatytą „Ribą“ apie trolius, galima teigti, kad magiškasis realizmas kine stiprėja.

Kita tendencija – save ir kiną reflektuojantys filmai, įvairūs metatekstiniai žaidimai. Toks buvo naujausias Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“, gaila, neįvertintas jokiu prizu, taip pat Corneliu Porumboiu kriminalinė komedija „Švilpautojai“, Gasparo Noé kino esė „Lux Aeterna“.

D. G.: Viena vertus, viskas Kanuose buvo kaip visada – daug prancūzų, daug politikos ir daug garsių vardų. Labiausiai krito į akį tai, kad šiemet į pagrindinę ir paralelines programas buvo atrinkta nemažai patį kiną apmąstančių filmų, taip pat filmų, žaidžiančių su žanrinio kino estetika. Ypač žanro ir B kategorijos filmų elementų perkėlimas iš nišinių fantastinio kino festivalių į didžiausią pasaulyje autorinio kino platformą atrodė ir netikėtas, ir gaivus. Velnias žino, kas už to slypi. Galbūt, naujos, gaivesnės kino kalbos paieškos. O galbūt toks yra mūsų isteriškų laikų simptomas: kiekviena problema pradeda atrodyti kaip siaubo filmas.

– Kuo šiemet išsiskyrė konkursinė programa? Ar tikrai tai kino pasaulio crème de la crème rinktinė?

G. K.: Kanų konkursas visada yra didžiųjų kino pavardžių konkursas. Toks jis buvo ir šiemet. Broliai Dardenne'ai, Kenas Loachas, Terrence'as Malickas, Marco Bellocchio, kurį galima vadinti gyvuoju klasiku, Pedro Almodóvaras, Jimas Jarmuschas. Visi jie konkursinėje programoje lankėsi ne pirmą kartą. Galima priekaištauti, kad didžiosios pavardės atsibodo, kad reikia įsileisti į konkursą daugiau jaunų režisierių, bet tokie tie Kanai. Jei naują filmą sukūrė kino grandas, kaip jo neparodysi. Aišku, garsios pavardės nebūtinai reiškia gerus filmus. Šiemet net du prizus išsivežė debiutantai – Didįjį žiuri prizą pelnė M.Diop už „Atlantę“, o žiuri prizą Ladj Ly už „Vargdienius“.

O ar konkursas visada yra ta crème de la crème, sunku pasakyti. Vienais metais – taip, kitais – vargu. Šiemet ryškesnių filmų pamačiau ne konkurse, bet „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, kuri pernai, priešingai, buvo labai silpna. Bet kad ir ką sakytume, pasaulyje nėra jokio kito kino festivalio, kurio būtų taip laukiama, apie kurį būtų tiek kalbama, rašoma, diskutuojama, kuriuo būtų tiek piktinamasi. Kad ir kokie juokingi Kanai atrodytų su savo raudonaisiais kilimais, griežtomis taisyklėmis, ilgomis eilėmis ir visu ceremonialu, jiems nėra lygių. Kasmet festivalio laukiu lyg kino Kalėdų.

D. G.: Crème de la crème buvo tikrai nemažai: atrodo, kai kurie filmai buvo atrinkti tik tam, kad žavėtų savo režisierių pavardėmis. Tačiau smagu, kad galiausiai žiuri iš didžiųjų meistrų apdovanojo tik Dardenne’us už režisūrą; visi kiti apdovanojimai buvo išdalyti jauniems, Kanuose tik debiutavusiems arba dar nė karto neapdovanotiems režisieriams ir filmams. Visus juos vienija įsišaknijimas dabartyje ir žvilgsnis į ateitį. Jie kelia čia ir dabar aktualias problemas, tačiau sugeba pakelti jas į aukštesnį, universalesnį lygį. Apie fotografijos meną sakoma, kad geras fotografas ne tas, kuris gerai fotografuoja, bet tas, kuris iš nufotografuotų kadrų sugeba atrinkti geriausius. Taip ir festivaliuose – konkursinė programa yra gera tiek, kiek gerai dirba žiuri. Kanams šiemet šiuo požiūriu pasisekė.

– Kas šiemet labiausiai nustebino?

G. K.: Nustebino jau minėti zombiai, magiškasis realizmas, fantastika ir net du animaciniai filmai programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Šis žanras – retas reiškinys Kanuose. Bet, jeigu reikėtų įvardyti vieną visada stebinantį dalyką Kanuose, tai būtų tie tūkstančiai akredituotų kritikų ir žurnalistų, kurie net pliaupiant lietui gali dvi ar daugiau valandų kantriai laukti eilėje į filmą. Ši dvylika dienų ore tvyranti meilė kinui tiesiog negali nestebinti ir nežavėti.

D. G.: Taip, nustebino žmonių pasiryžimas pusę dienos stovėti eilėje laukiant filmo, kuris tuoj bus rodomas viso pasaulio kino teatruose. Kalbu, žinoma, apie Tarantino. Gerai bent, kad dauguma patekusių į seansą galiausiai nesigailėjo. Tiesa, T. Malickas, pasirodo, vis dar sugeba kurti naratyvinį kiną. Tai bent naujiena.

– O kas šiemet nuvylė?

G. K.: Nuvylė oras, priminęs nykią, lietingą lietuvišką vasarą. Bet labiausiai gailiuosi, kad nepamačiau dviejų filmų, apie kuriuos festivalyje buvo kalbėta bene daugiausiai – Roberto Eggerso siaubo filmo „Švyturys“ („The Lighthouse“) su Robertu Pattinsonu ir Willemu Dafoe, ir korėjiečio Bong Joon-ho „Parazitas“ („Parasite“), kuris ir laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Nuvykti į Kanus ir grįžti nepamačius nugalėtojo, tikrai apmaudu. Bet filmą „Parazitas“ tikrai rodysime „Kino pavasaryje“. Beje, „Kino pavasaryje“ išvysite ir „Kritikų savaitėje“ už geriausią vyro vaidmenį įvertintą islandų režisieriaus Hlynuro Palmasono filmą „Balta, balta diena“. Dėl kitų filmų dar vyksta derybos.

D. G.: Kiek nusivyliau ilgamečiu festivalio šeimininku Thierry Fremaux'u. Kai kurie konkursinės programos filmai akivaizdžiai galėjo būti pakeisti daug stipresniais kūriniais iš programos „Ypatingas žvilgsnis“ arba paralelinių sekcijų. Pavyzdžiui, programoje „Dvi režisierių savaitės“ žibėjo „Švyturys“, o konkurse teko tenkintis kokybišku, bet senamadišku ir be jokios vaizduotės sukaltu Arnaud Desplechino „Oh Mercy!“

– Kurie filmai įstrigo labiausiai?

G. K: Katalono Alberto Serra „Laisvė“ („Liberté“), nes tai buvo radikaliausias, drąsiausias festivalio filmas, priminęs apie tikrąją alternatyvą. Režisierius nesitaiksto su jokiomis kino konvencijomis, žiūrovų lūkesčiais ir laikosi savo vizijos iki galo. Tokių vizionieriškų filmų Kanuose visada pasigendu.

Oliverio Laxe'o „Ugnis ateis“ („Fire Will Come“), nes grąžino tikėjimą vaizdų kalba, buvo vizualiai vienas gražiausių ir paveikiausių reginių.

Q. Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time… in Hollywood“), nes padovanojo aukščiausio lygio pramogą, po kurios nesinorėjo nieko daugiau žiūrėti.

T. Malicko „Paslėptas gyvenimas“ („Hidden Life“), nes po ilgo laiko režisierius sukūrė tiek forma, tiek turiniu turtingą ir tiesiog beprotiškai gražų filmą, kurio vaizdai atminty išlieka ilgam.

D. G.: A. Serra „Laisvė“ – drąsiausias, monotoniškiausias ir galbūt protingiausias viso festivalio filmas. Erzina, verčia galvoti ir žavėtis. Tikras menas. Galiu išduoti, kad išmėginsime ir „Scanoramos“ žiūrovų ištvermę šiuo filmu.

R. Eggerso „Švyturys“ – siaubo filmai jau kurį laiką išgyvena nevaikišką renesansą, ir šis kanadietis tik dar kartą parodo, kad šis žanras – toli gražu ne tik apie kvailus paauglius ir jų žudikus.

Q. Tarantino „Vieną kartą Holivude“. Čia galėjo būti ir Bonello „Zombi Child“, vis dėlto tik Q. Tarantino naujausio filmo pabaiga privertė mane juoktis, rėkauti ir ploti.

– Atrodo, kad jūsų favoritus išvys ir Lietuvos publika. Kaip filmai su lietuviškais prieskoniais atrodė Kanuose?

G. K.: Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Kolektyviniai sodai“, parodytas „Kritikų savaitės“ programoje, iš kitų darbų išsiskyrė minimalistine kino kalba, asmeniškomis intonacijomis ir pasitikėjimu žiūrovu. Visa tai – drąsaus kūrėjo bruožas.

O latvio Jurio Kursiečio „Olegas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Valentinas Novopolskis, pratęsė Baltijos kine populiarią realizmo kryptį, kuri, kaip minėjau anksčiau, europietiškame kine ima blėsti, nebeatrodo paveiki ir iškalbinga. Bet, matyt, posovietinių šalių kino režisieriams reikės sukurti dar keliasdešimt labai natūralių, beveik dokumentiškų (toks yra „Olegas“) filmų, kad suprastų, kas įvyko ir tebevyksta su jų visuomene, ir tik po jų bus galima kiek atsipalaiduoti ir leistis fantazuoti.

2019-ųjų Kanų prizininkai

„Auksinė palmės šakelė“: „Parazitas“ („Parasite“), rež. Bong Joon-ho;

Didysis prizas: „Atlantė“ („Atlantics“), rež. Mati Diop;

Žiuri prizas: „Vargdieniai“ („Les Misérables“), rež. Ladj Ly, ir „Bacurau“, rež. Kleberis Mendonça Filho ir Juliano Dornelles;

Geriausia aktorė: Emily Beecham, „Mažasis Džo“ („Little Joe“);

Geriausias aktorius: Antonio Banderasas, „Skausmas ir šlovė“ („Pain and Glory“);

Geriausias režisierius: Jean-Pierre'as ir Luc Dardenne'ai už „Jaunąjį Ahmedą“ („The Young Ahmed“);

Geriausias scenarijus: „Moters ugnyje portretas“ („Portrait of a Lady on“), rež. Céline Sciamma.

Kas tie Kanai?

Prasidėjęs kaip prancūzų atsakas į Venecijos kino festivalį, nuo 1946 m. Kanų kino festivalis išsikovojo svarbiausio kino renginio pasaulyje statusą. Čia pristatomi ne tik Europos, bet viso pasaulio kūrėjų darbai, o dėl Kanų raudonojo kilimo nenumaldomos traukos ir Holivudo žvaigždės mielai užsuka parodyti savo kūrybos ar papozuoti paparacams.

Šalia pagrindinio festivalio ir jo konkurso bei „Ypatingo žvilgsnio“ programos tuo pačiu metu vyksta ir dar du atskiri renginiai, dažnai suplakami į vieną. Tai „Kritikų savaitė“, pristatanti kino debiutus ir antruosius darbus, bei „Dvi režisierių savaitės“, akcentuojančios nepriklausomą mąstymą kine.

Kad nebūtų per mažai kino, šalia programų nuo 1959 m. dar vyksta ir „Marché du Film“ („Kino mugė“). Tai iki šiol didžiausias komercinis kino renginys, kurio metu perkami ir parduodami įvairiausi filmai iš viso pasaulio, šalys savo paviljonuose pristato kino gamybos ir kūrybos galimybes (Lietuva taip pat dalyvauja).