Per pastaruosius du dešimtmečius Rusija NATO valstybėse jau išbandė beveik viską – politines žmogžudystes, padegimus, sprogdinimus, oro erdvės pažeidimus, komunikacijų ir energetikos infrastruktūros gadinimą, jau nekalbant apie nuolatinį chaoso sėjimą informacinėje erdvėje. Pasak gynybos apžvalgininko Egidijaus Papečkio, Lietuva per tuos metus taip pat nestovėjo vietoje ir įvairaus plauko agresijos apraiškoms geriau pasiruošusios ne tik valstybės tarnybos, bet ir visuomenė.

– Per Vladimiro Putino valdymo laiką Vakaruose matėme įvairiausios destrukcinės veiklos – nuo disidentų nužudymų iki amunicijos sandėlių sprogdinimų. Kaip klasifikuoti provokaciją prieš Lenkiją? Rusija įvykdė „minimalistinį“ karinės agresijos aktą?

– Kol kas negalime užtikrintai teigti, kad tai buvo tyčinis agresijos aktas, nors ir labai panašu į tai. Jei ukrainiečių radioelektroninės kovos priemonės gerai dirba, galėjo suklaidinti ir tokį didelį kiekį objektų. Aišku, Rusijos atsakomybės tai nemažina. Tačiau Lenkija, kaip ir Lietuva, vadovaujasi teisės viršenybės principais ir turime skirti vertinimus nuo įrodymų.

Jei tai laikysime piktybiniu veiksmu, galime manyti, kad tikslas buvo sukelti įtampą ir netikrumo jausmą ne tik Lenkijos, bet ir kitų NATO valstybių visuomenėse. NATO sudaro daug valstybių ir sprendimai nėra priimami labai greitai, neišvengiamai įvyksta tam tikras „mėtymasis“ ir Rusija tą sumaištį laiko jai naudingu efektu.

Yra ir grynai praktinė sudedamoji – niekas nežino, įskaitant pačius rusus, kur dronas nukris. Galbūt pataikys į gyvenamąjį namą, o galbūt į vidurį oro uosto arba amunicijos sandėlį. Nuostoliai gali būti labai dideli.

Antras variantas – spręsti problemą karine jėga, tai yra, taikytis į paleidėjus. Tarptautinė teisė numato tokį atsaką. Bet ar tai būtų racionalu šioje situacijoje?

– Teisingai teigiatė, kad esame civilizuotų, teisinių valstybių šeimoje, bet ar tai nėra mūsų silpnybė? Nė karto nepavyko įrodyti, kad būtent Rusija organizavo kabelių pažeidimus Baltijos jūroje, nors praktiškai niekas tuo neabejoja. Gal visgi gyvename laikais, kai praktiškiau būtų pradėti nuo prielaidos, kad tai Rusijos darbas, o jau tada nagrinėti įkalčius?

– Mums niekas netrukdo patiems spręsti, kad vienu ar kitu atveju pakanka įrodymų sakyti, kad tai padarė Rusija. Kas tada? Tada turi sekti atsakas – politiniai sprendimai ir veiksmai. Šiuo atveju Lenkija inicijavo konsultacijas pagal ketvirtą NATO sutarties straipsnį ir matysime, kas iš to gausis.

Variantų nėra daug. Pirmiausiai, galimai bus stiprinama gynyba, kaip jau ne kartą daryta, pavyzdžiui, Turkijos atžvilgiu. Tokiu atveju į Lenkija bus permestos papildomos oro gynybos sistemos, radarai ir lėktuvai. Antras variantas – spręsti problemą karine jėga, tai yra, taikytis į paleidėjus. Tarptautinė teisė numato tokį atsaką. Bet ar tai būtų racionalu šioje situacijoje? Žinoma, kad ne, nes kalbame apie didelius aljansus, branduolines valstybes, kurios neša atsakomybę ne tik už save, bet ir visą žmoniją. 

Yra buvę daug incidentų, kai viena pusė suduodavo kitai smūgį, užgrobdavo laivą ir panašiai, bet tai nesibaigdavo karu. Taigi, racionaliau yra rinktis tokias alternatyvas kaip ekonominis ir politinis spaudimas Rusijai ir savos oro gynybos stiprinimas.

Egidijus Papečkys / Asmeninio arch. nuotr.

– Rusija nuolat bando naujus diversijų ir provokacijų būdus. Kokių „naujovių“ dar turime laukti?

– Ne mūsų darbas siūlyti priešui veiksmų idėjas. Neabejoju, kad jie jau yra sugalvoję kažką naujo. Taip veikia diversinė taktika – daryti bet ką, kas tik gali pakenkti priešininkui ir sėti sumaištį jo gretose. Rusijos pasirinkimai yra labai įvairūs, nes ji gali naudotis laisvu judėjimu Europoje. Tai reiškia, kad šiais laikais yra žymiai lengviau iš vienos valstybės į kitą pergabenti krovinius ir žmones, reikalingus diversijoms. Be to, diversijų organizavimą ypatingai palengvino ištobulėjusios ryšių technologijos. Taip pat įmanomos diversijos po „trečia vėliava“, kai surengti padegimą kur nors Europoje įtikinamas, pavyzdžiui, Ukrainos pilietis, įteigiant jam, kad padegimo taikinys, tarkime, su Rusija verslaujanti įmonė. Galima naudotis ir nusikaltėlių paslaugomis. Pastariesiems svarbūs pinigai, o jokie motyvai visai neįdomūs. Taip kad kalbame apie labai plačias galimybes.

– Šį kartą buvo pažeista Lenkijos oro erdvė. Ar įžūlėjanti Rusija galėtų ryžtis sausumos sienos pažeidimui? Pavyzdžiui, „neaiškūs“ kareiviai kerta Lietuvos sieną, nusifotografuoja ties kelio ženklu „Vilnius 25 km“ ir pasitraukia atgal.

– Iki 2021 m. man tokių veiksmų tikimybė atrodė gana didelė. Įžengia į mūsų teritoriją neva kažką gelbėdami ar kažkam padėdami ir greitai pasitraukia. Nei karas, nei ką. Incidentas, bet kaip ir nieko ypatingo neįvyko. Beje, kažkas panašaus jau buvo seniai, kai buvo pagrobtas Estijos kriminalinės žvalgybos pareigūnas.

Tačiau dabar tokių veiksmų tikimybė, mano nuomone, daug mažesnė, nes nuo 2021 m. Lietuva labai sustiprino pasienio apsaugą. Per daug rizikų. Beveik garantuotas susidūrimas ir, greičiausiai, susišaudymas su mūsų pasieniečiais. Esame pasiruošę reaguoti į tokius pavojus – numatyti konkretūs veiksmai, o juos vykdysiantys žmonės yra gerai paruošti. Mūsų žmonės yra puikiai parengti atremti ginkluotas provokacijas. Tai visai nenaudinga anai pusei. Rusija labiau linkusi į „smulkias niekšybes“ – kaip padegimai ir panašiai. Manau, kad taip jie keršija už Vakarų sankcijas, nors aišku, kad sankcijų ir diversijų žala yra nesulyginama.

– Dar vienas Rusijos metodas – „žalieji žmogeliukai“, kaip tai buvo Ukrainoje 2014 metais. Sakykime, Baltijos šalyse nebūtų siekiama tokių didelių tikslų, kaip Ukrainoje, bet kodėl nepabandžius surengti „sukilimą“ kokiame nors kaime, Latvijoje ar Lietuvoje, tautinių mažumų dominuojamose vietovėse? Vien tam, kad pažiūrėtų, kaip mes susitvarkome su tokia grėsme, ar imamės veiksmų, ar tik blaškomės.

– Mūsų situacija yra nesulyginama su Ukraina 2014 metais. Nesulyginamos pačios visuomenės. Ukrainoje buvo ką tik pasikeitusi valdžia, visuomenėje buvo išplitęs nepasitikėjimas ir pasipiktinimas korupcija. Daug žmonių save tapatino su Rusija, kurioje matė menamą tvarką. Mūsų tautinės mažumos visai kitokios, kitoks jų požiūris į Rusiją ir čia būtų bergždžia siųsti „žalius žmogeliukus“.

Be to, jie žino, kad mes turime visus mechanizmus, kaip greitai ir efektyviai susidoroti su bet kokiais iššūkiais – nuo neginkluotų provokacijų iki „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymo.

Jei padažnėtų diversijų ir sabotažo aktų, mūsų žmonės, kartu su pareigūnais ir kariškiais, labai operatyviai sukurtų saugumo skydą, labai apsunkinsiantį panašius tolesnius veiksmus.

– O ką Lietuva darytų tokiu atveju? Civilizuotai aiškinsimės, kas čia tokie, ar pirma šaudysim, o paskui klausinėsim?

– Na, kad kokias porą dienų užtruktų aiškinimasis ir vertinimas, bet tuo metu „žmogeliukai“ jau būtų apsupti, izoliuoti nedidelėje teritorijoje. Pirma šaudyti, o paskui klausinėti, nėra geras pasirinkimas. Rusai tokioje situacijoje kaip tik norėtų, kad mes taip padarytume, ypač jei tai atneštų civilių aukų. Kam taip daryti? Priešininkas izoliuotas ir būtų greitai priimtas sprendimas, ką su juo daryti toliau – panaudoti jėgą, ar tiesiog palaukti, kol jie patys „nukris“, kaip prinokę obuoliai. Net nemanau, kad toks incidentas sukeltų ilgalaikę sumaištį mūsų visuomenėje. Žmonės labai greitai imtų tai aptarinėti panašiai kaip sporto varžybas. O apie kažkokią politinę griūtį net kalbėti nėra ką. Aptarinėdami tokius scenarijus kartais pamirštame, kad mes jau nebe ta šalis ir nebe ta visuomenė, kokia buvome kadaise. Turime paruoštą įstatyminę bazę, techninę bazę, gerai parengtus ir aprūpintus VRM ir KAM pajėgumus. Turime ir jėgą, ir politinę valią ją panaudoti, ir visuomenės palaikymas tokiems sprendimams. Kartais per daug abejojame savimi. Pažįstu daugybę pareigūnų ir karių, ir nė kiek neabejoju jų pasiryžimu vykdyti pareigą ir ginti savo šeimas bei mūsų valstybę.

– Jūsų teiginiai tildo skeptikų balsą. Sakote, kad iškilus panašioms situacijoms, mes turime daugiau stiprybių nei silpnybių?

– Sutinku, kad silpnesnių vietų yra, bet norėčiau akcentuoti stiprybes. Visų pirma – brandi ir stipri visuomenė. Tarkime, jei Strasbūre būtų paskelbtas aukštesnis teroro aktų pavojaus lygis, į gatves išeitų kariuomenė. Mūsų gi visuomenė yra pasirengusi pati paremti valstybę tokiose situacijose. Juk turime Šaulių sąjungą. Lietuvos žmonės nori ir gebėtų prisiimti atsakomybę už mūsų pačių saugumą. 2022 m. tai aiškiai parodė masinis žmonių įsitraukimas į įvairiausias pilietines iniciatyvas. Visuomenė yra pasirengusi paremti valstybės tarnybas – patruliuoti, saugoti svarbius objektus. Dar svarbiau, Lietuvos visuomenė pasirengusi tai daryti ne stichiškai ir chaotiškai, o organizuotai.

Jei padažnėtų diversijų ir sabotažo aktų, mūsų žmonės, kartu su pareigūnais ir kariškiais, labai operatyviai sukurtų saugumo skydą, labai apsunkinsiantį panašius tolesnius veiksmus. Nereikia panikuoti ir nereikia dėl kiekvieno incidento mobilizuoti žmones gynybai. Jei kils reikalas – būsime pasirengę padaryti viską, kas reikalinga.