Režisierės A. Stonytės kino kelionės po laiką

Šis filmas šiemet pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą. Pagauti A. Stonytę pokalbio tarp filmavimų ir kelionių nebuvo lengva užduotis. Ji šiuo metu dirba prie naujų dokumentinio kino projektų, kuria TV dokumentiką, studijuoja doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o prieš pat atiduodant šį interviu jos naujas projektas „Dvigubas autoportretas“ Baltijos šalių dokumentikos forume „Baltic Sea Docs“ Rygoje buvo pažymėtas apdovanojimu „Sheffield Doc/Fest“. Laukiame naujų A. Stonytės darbų, o kol kas sugrįžtame prie paslaptingo „Mamutų medžioklės“ kūrybos proceso ir šiek tiek prisiliečiame prie naujų.

– Kaip sugalvojai kurti „Mamutų medžioklę“? Ar įkvėpimas ir buvo tėčio papasakota istorija, minima filme? Kas buvo paskutinis postūmis kurti šį filmą?

– Mano tėtis aktorius Česlovas Stonys dirbo su režisieriumi Kauno dramos teatre. Kai J. Jurašas buvo išvarytas iš teatro, tėtis drauge su kitu aktoriumi Jonu Pakuliu solidarizuodamiesi padavė pareiškimus išeiti iš teatro. Iš karto po šio įvykio buvo priimtas įsakymas tėčio nepriimti į jokį kitą teatrą. Įsakymas galiojo iki pat nepriklausomybės atkūrimo. J. Jurašo išvarymas iš teatro ir Lietuvos – labai svarbus mūsų teatro istorijos puslapis. Man tai asmeninė drama ir legenda. Tėtis daug pasakodavo apie J. Jurašo spektaklius. Visi jie apipinti legendomis ir verti atskirų kino pasakojimų. Tačiau pati paslaptingiausia legenda gaubė „Mamutų medžioklę“. Tėtis pasakojo, kad uždraustas spektaklis buvo slapta nufilmuotas, o juosta su įrašu kažkur paslėpta. Tačiau niekas nebežino, kur ji dingo. Tą legendą girdėjau visą vaikystę. Kažkada pagalvojau, kad įdomu, bet niekas nepasakoja, kas spektaklį nufilmavo. Juk tuo metu mažai kas turėjo asmenines filmavimo kameras. Netrukau sužinoti, kad iš tiesų galėjo filmuoti profesionalūs operatoriai. Paskambinusi vienam iš jų, išgirdau: „Aiste, čia ne telefoninis pokalbis.“ Po 50 metų yra kažkas, ko negalima pasakoti telefonu! Tą vakarą ir gimė kino idėja.

Kadras iš filmo. Partnerio nuotr.

– Pažvelgus į tavo kūrybą ir darbus atrodo, kad tau labai svarbios praeities temos / asmenybės? Ar kada nors pagalvojai, kodėl?

– Kažkada pagalvojau – gal esu kažką palikusi praėjusiame šimtmetyje. Jame orientuojuosi taip gerai, jog kartais atrodo, kad pati dalyvavau įvykiuose, kurie vyko man net negimus. Žvelgiant į žmonių likimus ar praeities įvykius iš laiko distancijos yra galimybė juos apmąstyti, nes jie virtę istorijomis, tapę legendomis, kuriose yra visa dramaturgija su prologu ir dažnai epilogu.

– Filme naudojama daugybė archyvų. Kaip jų ieškojai?

– Ieškojau įmanomose ir neįmanomose vietose. Peržiūrėjau galybę viešai prieinamų valstybinių archyvų Vilniuje, Kaune, Londone, Niujorke. Su filmo herojais tikrąja to žodžio prasme kino juostas traukėme iš po laiptų, sandėliukų, palėpių, palovių. Valėme nuo jų pelėsius, skaitmenizavome. Kartais sunku patikėti, kokį lobį žmonės saugo, pamiršę, kad apskritai jį turi.

– Kaip ieškojai herojų?

– Atsimenu, kai pirmą kartą susmaigsčiau galimų herojų nuotraukas ant kamštinės lentos, prodiuseris susiėmė už galvos – dokumentiniame 1,5 val. filme negali būti 30 herojų! Man atrodė, kad visi jie svarbūs, vienaip ar kitaip susiję su paslaptingu naktiniu filmavimu. Kadangi pradžioje varomoji jėga buvo detektyvinė linija, pakalbinau labai daug žmonių. Vėliau, montuojant, dalies herojų ir man labai brangių epizodų teko atsisakyti. Reikia turėti negailestingą montuotoją, kuris be skrupulų atmestų tai, kas tau labai patinka. Ta prasme man labai pasisekė. Filmą montavau su be galo talentinga montažo režisiere Audinga Kučinskaite, kuri padėjo suvaldyti daugiasluoksnę istoriją.

Kadras iš filmo. Partnerio nuotr.

– Esi ir filmo scenarijaus autorė, ne tik režisierė. Kaip jį rašei? Kaip scenarijus nulemia filmavimo eigą? Ar buvo, kad kažkas buvo radikaliai kitaip, nei rašei scenarijuje? Kuo scenarijus padeda filmuojant? Kaip manai, kiek dokumentininkas gali kištis į herojų realybę?

– Atsimenu, kažkas stebėjosi, kaip galima rašyti dokumentikai scenarijų. Kaip tu gali numatyti, kas atsitiks? Tačiau tai be galo įdomu. Scenarijus dokumentikoje – tik žemėlapis, padedantis nepasiklysti. Rašiau jį leisdama sau fantazuoti scenas, kurias norėčiau nufilmuoti, negalvodama, ar tai apskritai įmanoma. Parašiusi scenarijų, padėjau jį į šoną ir vėl paėmiau į rankas tik pabaigusi filmo montažą. Buvo įdomu atrasti, kad pavyko nufilmuoti scenas, kurias buvau pamiršusi, kad aprašiau. Vėliau apie tai kalbėjau ne su vienu dokumentinio filmo kūrėju. Apie tai, kad scenarijaus rašymas užkoduoja tam tikrus įvykius filmavimo metu, ir tai nebūna surežisuotos scenos. Apskritai dokumentikoje surežisuotos scenos retai kada veikia. Gali patalpinti herojų į vienokias ar kitokias aplinkybes, bet negali dirbtinai provokuoti situacijos. Montaže tai ir bus matyti – dirbtina, neįtikinama. Herojų supančią realybę gali pajudinti, bet turi ja pasitikėti, nes ji pati dovanoja netikėtumų. „Mamutų medžioklėje“ jų netrūko. Po filmo peržiūrų supratau, kad kai kurios scenos žiūrovams atrodė kaip vaidybinio kino epizodai: „Negi dokumentikoje taip gali atsitikti?“. Gali. Būtent dokumentikoje labai dažnai ir nutinka stebuklų.

– Ar esi pagalvojusi, kaip daugiametė patirtis žurnalistikoje nulemia tavo vienus ar kitus pasirinkimus kuriant kiną? Ką tai suteikė tavo kūrybai? Pavyzdžiui, ar nekyla noras išbandyti Lietuvoje populiarią grynai stebimąją dokumentiką?

– Žurnalistinė patirtis dokumentikoje, ypač tokioje, kurioje turi prakalbinti žmones, man padeda. Nors man sunku pasakyti, kas nulėmė vienokius ar kitokius sprendimus kino pasakojime: intuicija, ankstesnės patirtys ar skirtingų studijų metu įgytos žinios. Labai mėgstu stebimąją dokumentiką, taip pat – poetinę dokumentiką. Tačiau man patinka ir naratyviniai kino pasakojimai. „Mamutų medžioklėje“ stengiausi sujungti visus šiuos pasakojimo būdus.

Kadras iš filmo. Partnerio nuotr.

– Esi iš menininkų šeimos. Tavo brolis – kino režisierius Audrius Stonys. Ar jis tave kažkaip įkvepia? Ar su juo konsultuojiesi? Kaip randi savo braižą?

– Skirtingos patirtys diktuoja savą braižą. Tačiau iš Audriaus mokiausi visomis prasmėmis. Jo filmai įkvepia ne tik mane. Be to, brolis buvo ir mano dėstytojas LMTA, kai studijavau kino režisūrą. Apskritai, kad ir ką daryčiau, vienas pirmųjų žmonių, su kuriuo tariuosi, yra brolis. Jis turi Dievo dovaną būti mokytoju, vedliu, kurio patarimai visuomet labai tikslūs. Kuriant „Mamutų medžioklę“ Audrius buvo tas žmogus, kuriam pirmam skambindavau papasakoti, ką pavyko išsiaiškinti. Juk su šio spektaklio legenda ir jis užaugo. Ne vieną naktį kartu narpliojome detektyvinę filmo liniją. Tačiau, montuojant filmą, susilaikiau nuo pagundos rodyti kiekvieną naują sumontuotą epizodą ir jį aptarti. Tiesą pasakius, Audrius pamatė jau tik užrakintą filmą. Tačiau jis buvo pirmas, kuriam filmą nusiunčiau.

– Kuri daug TV dokumentikos. Kur skirtis: kur jau kinas, o kur TV dokumentika?

– Kino ir televizijos dokumentikos vizualinė kalba skiriasi. Tai giminingi prigimtimi, bet labai skirtingi žanrai. Skiriasi ir laikas, per kurį sukuriamas filmas. Pagaliau skiriasi ir galimybės.

– „Mamutų medžioklė“ – labai vizualus filmas, jo operatorė – Kristina Sereikaitė. Kaip dirbote su ja?

– Kristina – nuostabi, be galo talentinga operatorė, turinti nepaprastą vizualinę klausą. Prieš baigdama operatoriaus mokslus, ji baigė fotografijos studijas, ir tai juntama kiekviename jos nufilmuotame kadre: kaip ji komponuoja kadrą, kaip subtiliai atskleidžia žmonių portretus, kaip pastebi subtiliausius niuansus, kurie plika akimi žiūrint galėtų ir praslysti. Tai yra tokia dovana – sutikti operatorių, kuris filmuojant tampa tavo akimis, su kuriuo užtenka tik susižvalgyti ir viskas tampa aišku.

– Ar gali papasakoti apie savo naują projektą „Dvigubas autoportetas“?

– Tai bus filmas apie be galo įdomų fotomenininką Virgilijų Šontą. Praėjus 30 metų po mirties, jo fotografijas atranda pasaulis. Tikiuosi, kad po filmo ir Lietuvos žiūrovai jį atras. Tai ne tik dramatiško likimo, bet ir nepaprasto talento menininkas, apie kurį per mažai žinoma.

– Socialiniuose tinkluose mačiau, kad važiavote filmuoti į festivalį „Burning Man“ 2023 m., kai ten buvo kilusi audra... Spėju, buvo įspūdžių.

– Į „Burning Man“ skridome filmuoti pirmųjų naujo filmo scenų. Tai pati sudėtingiausia ekspedicija, kokioje esame buvę. Vien pasiruošti prireikė visos vasaros. Tačiau juokiuosi, kad skridome filmuoti vieno filmo, o nufilmavome kitą. Dykumoje prasidėjo liūtis, kokios ten nebuvo devyniolika metų. Paskui – evakuacija ir t. t. Tai buvo nepaprasta patirtis, kurios, tuo metu atrodė, nieku gyvu nesinorėtų kartoti, nors grįžusi dar savaitę sapnavau dykumą ir tuos stebuklingus peizažus. Šiemet jau su kažkokia nostalgija stebėjau žmonių, dalyvaujančių šių metų renginyje nuotraukas, ir pagalvojau, kad ten dar sugrįšiu.

– Kokiomis temomis domiesi doktorantūroje, kodėl jos tau svarbios, – juk daug metų tam reikės skirti?..

– Doktorantūros studijoms pasirinkau laiko dramaturgijos dokumentiniame kine temą. Iš tiesų su šia tema gyvenu jau ketvirtus metus ir vis pagalvoju, kaip gerai, kad pasirinkau rašyti apie tai, kas man tikrai rūpi. Laiko dimensija visuose kino pasakojimuose man pati įdomiausia. Jei vienu žodžiu manęs paprašytų pasakyti, apie ką „Mamutų medžioklė“, atsakyčiau – apie laiką. Laikas yra ir vienas svarbiausių filmo herojų.