Animacija ne tik vaikams

Vienas pirmųjų filmų, kurį žiūrėjau, buvo didžiausia pastarųjų metų latviško kino sėkmė – režisieriaus Ginto Zilbalodžio animacinis filmas „Potvynis“. Ryški, miela ir akį traukianti animacija neabejotinai verta ne tik vaikų, bet ir suaugusių kino žiūrovų dėmesio. Nedidelio juodo katinėlio idilišką gyvenimą supurto didžiulis potvynis, apsėmęs visą Žemę. Nebeturėdamas, kur pasislėpti, jis prisiglaudžia laivelyje, vairuojamame kapibaros. Istorija apie draugystės mezgimą ir laikymąsi išvien atšiauriame pasaulyje, nepaisant siužeto primityvumo, veria iki širdies gelmių ir verčia neramiai spurdėti savo kėdėje viliantis, kad viskas galiausiai baigsis gerai. Tai visiškai netipinis animacinis filmas – gyvūnėliai tarpusavyje nekalba, laikomasi tam tikro realizmo, visgi drįsčiau teigti, kad „Potvynis“ yra paveikesnis už nemažą dalį „Walt Disney Company“ ar kitų studijų filmų.

Animacinis filmas „Potvynis“. Partnerio nuotr.

Meistriška animacija subtiliai atskleidžia gyvūnėlių tarpusavio komunikaciją, paremtą vien jų kūnų kalba. Paminėti vertos ir filmo lokacijos – katino ir jo draugų aplankomos apleistos, užsemtos vietos, auksiniai rūmai ir apsamanoję bokštai, kurie tarsi nuskendusi Atlantida mena praeities didingumą. Kartu tai savotiškas įspėjimas, kas laukia mūsų visų, jeigu nesusirūpinsime globaliniu atšilimu ir neužbėgsime už akių Žemės ekologinėms katastrofoms. Tad didžiausius kino pasaulio apdovanojimus, tarp jų ir Geriausio animacinio filmo „Oskarą“ pelniusį „Potvynį“ drąsiai galima vadinti vienu ryškiausių ir įspūdingiausių pastarųjų metų filmų.

Žvaigždžių išburtos kelionės

Mano asmeninis favoritas iš visų dešimties filmų neabejotinai yra „Žvaigždės pranašauja“. Režisierius Peteris Kerekesas fiksuoja astrologę Lucianną de Leoni, savo klientams išburiančią pasaulio vietą, kurioje šie turi praleisti savo gimtadienį, kad pasiektų norimus tikslus. Po susitikimo su astrologe kamera stebi dokumentikos subjektus ir jų kasdienybę. Vieni išvažiuoja į kelionę ir iš tiesų išpildo savo svajones, kiti iškeliavę tik dar labiau įsitikina savo padėties beviltiškumu, o treti, neturėdami galimybės išvykti, nepaklauso astrologės.

Filmas „Žvaigždės pranašauja“. Partnerio nuotr.

Pradėjus žiūrėti filmą iškyla klausimas, ar tai tikrai dokumentika: kadrų kompozicija, kameros judesys ir veikėjų sustatymas erdvėje labiau primena vaidybinį kiną. Netrūksta ir visiškai sustatytų kadrų – pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių vizualių filmo sprendimų yra paplūdimyje sugulusių dvynių porų eilė, kurioje guli ir dvi dokumentikos veikėjos. Tokios lengvabūdiškos scenos padeda atsverti neretai slegiančią ir vilčių nekeliančią filmo subjektų kasdienybę. Kartu šis balansavimas tarp realybės ir fikcijos išskiria režisierių P. Kerekesą kaip netikėtų sprendimų ieškantį autorių ir unikalų balsą dokumentikoje. „Žvaigždės pranašauja“, be abejo, atskleidžia tam tikrą L. de Leoni darbo absurdiškumą – prie to prisideda ir komiškas filmo tonas, ir nuotaikinga muzika, tačiau kiekvieno personažo svajonė yra vertinama rimtai. Nuskambantys universalūs norai: atrasti meilę ar laimę, atkurti ryšį su artimu žmogumi – priartina žiūrovą prie dokumentikos subjektų ir jų kasdienybės. Atsikratoma išankstinių stereotipų, vyraujančių diskusijoje apie astrologiją – filmas nėra didaktinis, nesmerkia ir neaukština nei šio pseudomokslo, nei juo tikinčių žmonių. Priešingai, režisierius subtiliai atskleidžia, kokių keistų ir nesąmoningų tikėjimų griebiasi žmonės, nebegalintys patys išsispręsti juos kamuojančių bėdų. Astrologija ir panašūs pseudotikėjimai dažnai (ir ne be priežasties) visuomenėje vertinami itin kritiškai, jais tikintys žmonės peikiami ir pajuokiami. „Žvaigždės pranašauja“ pasiūlo alternatyvų požiūrį į šią temą – nors ir nelabai rimtą, bet išties nuoširdų.

Paukštiškas magiškasis realizmas

Filmas „Paukštis“. Partnerio nuotr.

Mano artimame rate vienas laukiamiausių šių metų festivalio filmų yra režisierės Andreos Arnold „Paukštis“. Nors A. Arnold garsėja realistišku žvilgsniu į Didžiosios Britanijos dirbančiosios klasės kasdienybę, penktajame jos ilgametražiame filme atsiranda magiško realizmo elementų. „Paukščio“ centre – dvylikametė Beilė, atsidūrusi tarp vaikystės ir paauglystės. Tėvų išsiskyrimas ir jų beatodairiškas požiūris į savo atžalas mergaitę privertė anksčiau suaugti, bet jos vaizduotė vis dar vaikiška. Maištaudama prieš tėvus, jų taisykles, lūkesčius ir bandydama atrasti, kuo nori būti, Beilė susipažįsta su Paukščiu – neįprastai atrodančiu vyru, ieškančiu šeimos. Jis tampa mergaitės ramsčiu negailestingos kasdienybės chaose. Beilės mitais persiėmusi vaizduotė atskleidžiama ne tik per ryšį su Paukščiu, bet ir jos filmuojamais vaizdais. Filme gausu vertikalių telefonu darytų įrašų, dalis jų yra svajingi dangaus ir paukščių vaizdai, užfiksuoti Beilės. Įdomu, kad skaudi ir egzistencinį liūdesį kelianti mergaitės kasdienybė fiksuojama juosta, kas šiuolaikiniame kine dažnai padeda sukurti nostalgijos įspūdį. Tuo tarpu jos svajonės ir meninių polinkių išraiškos nufilmuotos skaitmeniniais įrankiais, o tai labiau asocijuojasi su realybe ir tikrovišku jos atvaizdavimu. Toks dviejų skirtingų epochų ir jų požymių susidūrimas atsispindi ir garso takelyje. Maišomas jaunatviškas šiuolaikinių grupių, kaip „Fontaines D. C.“, ir nostalgiškų „Coldplay“, „Blur“ dainų skambesys. Tad ir kinematografija, ir muzika pabrėžia dviejų skirtingų laikotarpių susikirtimą ir padeda perteikti Beilės brandą. Nors „Paukštyje“ yra magiškų elementų, skvarbus režisierės A. Arnold žvilgsnis neleidžia filmui tapti visiška fantazija ir priverčia patikėti tiek herojės išgyvenimų, tiek jos aplinkos tikrumu.

Atšiaurių kalnų supamas jaukumas

Filmas „Vermiljas“. Partnerio nuotr.

Paskutinis mano žiūrėtas filmas, kuris, deja, nepateko į Jaunųjų programerių rinkinį, buvo „Vermiljas“. Tai Antrojo pasaulinio karo metų istorija apie Italijos kalnuose gyvenančią šeimą, kurios gyvenimą apverčia į miestelį atvykęs kariuomenės dezertyras. Kaip ir nemaža dalis šių dešimties filmų, „Vermiljas“ taip pat stebi jaunų žmonių brandą. Vyresni Graziadei šeimos vaikai susiduria su įvairiausiais brendimo iššūkiais – pirmąja meile, tikėjimo išbandymais, tėvų dėmesio (ne)pasidalijimu. Tarp Jaunųjų programerių ši, atrodytų, niekuo neypatinga istorija nebuvo labai populiari, tačiau mane užbūrė jos paprastumas ir vizualūs sprendimai. Graziadei šeima gyvena šaltų ir grėsmingų kalnų masyvų apsuptyje, tad jų tarpusavio konfliktai ir neramumai atrodo mažyčiai, tačiau jaukūs ir be galo artimi. Gamtos grandioziškumas kontrastuoja ir su veikėjų kasdienybe – daug dėmesio skiriama paprastiems ūkio darbams, vietinėms tradicijoms, kurias režisierė Maura Delpero norėjo pavaizduoti itin tiksliai, tad praleido nemažai laiko imdama interviu iš Italijos kalnuose gyvenančių žmonių („GQ Italia“). „Vermiljas“ iš gausybės filmų apie karą išsiskiria tuo, kad pasakoja apie žmones, kurie į karą nėjo, ir dar labiau susitelkia į moterų paveikslus. Graziadei seserų tikslai visiškai skirtingi – viena siekia meilės, kita – išsilavinimo, trečioji bando išlaikyti ryšį su Dievu ir kartu suprasti savo potraukį merginoms. Filmo, ko gero, negalima pavadinti itin originaliu ar unikaliu – juk, atrodo, tiek šis siužetas, tiek vizualinis jo sukūrimas jau daug kartų matyti. Vis dėlto „Vermiljo“ žiūrėjimą apibūdinčiau kaip meditacinę patirtį, į kurią panyri ir net nepajauti, kad praėjo dvi valandos. Net norėtųsi, kad filmas būtų šiek tiek ilgesnis – gal tuomet pabaiga neatrodytų tarsi paskubinta ir kiekviena siužeto linija būtų užbaigta su reikiamu atidumu. Tad „Vermiljas“ – ne kiekvieno žiūrovo filmas, tačiau susidomėjusiems tai bus neįtikėtinai maloni patirtis.

Visi šie filmai bus rodomi „Kino pavasaryje“. „Paukštis“ ir „Žvaigždės sapnuoja“ kartu su „Akiplėša“ ir „Netašytu deimantu“ sudaro rinkinį „Žvaigždžių miražai“, kurį sukūrėme kartu su „Meno avilio“ Jaunųjų programerių komanda.

Tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Meno avilio“ jaunaisiais kino programeriais ir projekto „Moving Cinema“ kūrėjais.