Kaip grūdinasi genijai, arba Iš pankų – į režisierius

1989 m. griuvusi Berlyno siena žinomo režisieriaus Oskaro Koršunovo (42 m.) gyvenimą padalijo į dvi beveik lygias, tačiau labai skirtingas dalis, gal todėl „370“ pasakodamas apie savo kelią į sėkmę jis ją pamini ne kartą. Ar žinojote, kad lietuvių teatro genijus gilioje jaunystėje buvo pankas? O kad į teatrą jį atvedė ne kas kita, o visa virtinė atsitiktinumų bei nuotykių? Esu šventai įsitikinusi, kad net ir patys didžiausi Oskaro kūrybos gerbėjai režisieriaus pasakojime atras netikėtų dalykų...

Dėmesio: pateikiu tiesioginį Oskaro Koršunovo pasakojimą, kurį savo nuožiūra patogumo dėlei suskirsčiau dalimis.

I dalis. Keistoki žaidimai ir džinsai iš Vengrijos

Vaikystėje turėjau keistenybių. Man visiškai nereikėjo žaislų: užtekdavo pieštuko, kad įsivaizduočiau norimus dalykus: ar lėktuvą, ar tanką, kuriuo važiuoju. Iš šono tai turėjo atrodyti baisiai: vaikas guli, rankose varto pieštuką ir kažką pats su savimi kalba. Galima pagalvoti, kad serga autizmu. Pamenu, net ir atiminėti bandė tą pieštuką. Vis dėlto artimieji, ypač mama, galbūt ir ne visai sąmoningai tokį mano elgesį toleravo. Keistenybės, kurios gyvenime buvo trūkumai, vėliau kūryboje tapo pranašumais. Taigi, galima drąsiai sakyti, kad aplinka, kurioje auga vaikas, daug ką lemia.

Visų pirma, reikia suvokti, kad tai buvo visai kitas pasaulis. Sovietinės sistemos perversijos stipriai veikė ir darželiuose, mokyklose. Tos keistos bausmės stovėti kampe ar prieš visą grupę nusimauti kelnes... Bet  išgyventos traumos nebūtinai virsta minusais, jos gali tapti ir varikliu gyvenime.

Aš buvau nelabai koks mokinys. Dabar tokius vaikus vadina hiperaktyviais, o mus vadino tiesiog chuliganais.

Vienas toks chuliganas buvo ir mano geriausias draugas Evaldas Morkūnas, kuris jau senokai gyvena JAV. Jis kažkaip anksti subrendo, pradėjo rašyti eilėraščius, būdamas 14-os jau skaitė Dostojevskį. Beje, jis ir „Ančiai“ yra keletą tekstų parašęs – dainoms „Pokštas“, „Kontrolierė“.

Aš pakeičiau ne vieną mokyklą, o su juo kartu lankėme 9-ąją vidurinę Žirmūnuose, buvome bendraklasiai. Neatsimenu, kurioje klasėje – 5 ar 6 – mokėmės, kai už blogą elgesį mums buvo liepta pasirinkti kokį nors būrelį, kitaip grėsė rimti nemalonumai. Skelbimų lentoje radome kvietimą į dramos būrelį, pamanėme, kad taip lengviausia išsisuksime. Nė neįsivaizdavau, kokios bus to pasekmės. Visų pirma, ten įvyko susitikimas su nuostabiu žmogumi, mokytoja, mano gyvenimo mokytoja Violeta Tapiniene. Tuos laikus pamenu labai gerai, nes patyriau pirmąją kūrybinę sėkmę. Statėme Ray Bradbury „Pienių vyną“ ir mokytoja man pasiūlė pagrindinį – Daglo Spoldingo – vaidmenį. Spektaklis išėjo iš tiesų fantastiškas, bent jau man taip atrodo, kai prisimenu tą atmosferą.

Tas mūsų spektaklis pakliuvo į mokyklinių teatrų festivalio-konkurso finalą, kuris vyko Jaunimo dramos teatre (dabar ten – Rusų dramos teatras). Rungėsi trys sostinės kolektyvai, o vertinimo komisijoje buvo tokie garsūs teatralai kaip Eimuntas Nekrošius, Dalia Tamulevičiūtė, Remigijus Vilkaitis. Mes laimėjome pirmą vietą. Didžiausia mūsų konkurentė buvo 22-oji vidurinė mokykla, kurios spektaklyje pagrindinį vaidmenį vaidino Darius Meškauskas. Istorija taip susiklostė, kad didžiausias konkurentas dabar vaidina mano spektakliuose. Dar pamenu nuotrauką „Komjaunimo tiesoje“ (dabartinis „Lietuvos rytas“) iš to festivalio. Joje mūvėjau tėvo iš Vengrijos parvežtais džinsais – koks tai buvo lygis tuo metu!

II dalis. Brežnevizmas ir dešinieji pankai

Tuometę santvarką priėmiau natūraliai, galbūt todėl, kad nežinojau tikrosios tiesos apie tą šalį, sistemą. Bet tam priešinausi visais įmanomais būdais. Nesimokymu – taip pat. Netikėjau ta ideologija, bet taip pat netikėjau, kad tas dešimtmečiais trunkantis brežnevizmas kada nors baigsis. Buvo keista skaityti istorijos knygose apie sukilimus, barikadas. Atrodė, kad Tarybų Sajungoje laikas buvo sustojęs: tais per prievartą brukamais dalykais niekas nebetikėjo, bet ir kitokio gyvenimo neįsivaizdavo. Tiesa, buvo pasaulis už sienos – uždraustas svajonių pasaulis.

9 dešimtmečio pradžioje jau pankavome, ir jau buvo galima pastebėti pirmuosius permainų ženklus.

Tai buvo labai įdomus laikas. Nuo tų jaunų vaikinų ir merginų, kurie kitaip rengėsi, kirposi ir galvojo, galima sakyti, ir prasidėjo tas perversmas, kuris vėliau virto Sąjūdžiu. Pankuoti tais laikais buvo ne tik madinga, bet ir pavojinga: persekiojo milicija ir saugumas, baudė mokytojai, netoleravo tėvai, replikuodavo praeiviai, ir, žinoma, nuolatinės muštynės su montanomis. Mums grasindavo, kad išmes iš mokyklos, taip pat nepilnamečių kolonijomis. Pamenu vieną įvykį, kai fizinio lavinimo mokytojas vienam mokiniui išplėšė grafkę, kurią šis buvo įsisegęs į odą.

Tačiau judėjimas nebuvo vien muštynės. Mes domėjomės mada, muzika – klausėmės „Sex pistols“, „The Stranglers“, „The Clash“. Pasisėdėjimai legendinėje „Vaivoje“, „Žibutėje“, „Stiklių“ vyninėje, „Bačkoje“, „Rotondoje“. Gėrimas irgi buvo protesto dalis. Tiesa, pagal įstatymus mums dar net ir neturėjo parduoti alkoholio. Ir mūsų vakarėlių esmė buvo kitokia nei dabar, kai svarbu kažkaip krūtai baliavoti, gerus gėrimus gerti. Tais laikais gerdavome pigiausius gėrimus, dažniausiai „rašalą“, ir, taip sakant, iki galo.

Vis dėlto pankai ne visi buvo iš tiesų sąmoningi ir suprato, prieš ką protestuoja.

Mes tikrai nežinojome Frankfurto mokyklos (šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija) pagrindų, mažai girdėjome ir apie 1968 m. studentų revoliuciją Prancūzijoje. Kitaip tariant, skirtingai nei vakarietiškas pankų judėjimas, kuris tradiciškai buvo kairysis, mes buvome dešinieji. Nes visos kairuoliškos idėjos buvo tas realus absurdiškas fonas, kuriame mes gyvenome.

III dalis. Kur dingo mano ironija?

Mokykloje labai ginčydavausi su mokytojais, buvau labai ironiškas. Kartais dabar tos ironijos savyje pasigendu. Matyt, ji iš manęs išgaravo būtent tuomet, kai griuvo Berlyno siena.

Skambės keistai, bet nuo 16 iki 23 metų buvau labiausiai „suaugęs“, rimčiausiai į viską žiūrėjau. Tuomet ir perskaičiau daugiausia knygų ir susidomėjau teatru. Ne tik pats vaidinau, bet ir vaikščiojau į spektaklius. Buvo toks „sportas“: patekti į Jaunimo teatrą be bilietų. Tuo metu nusipirkti bilietus buvo beveik ir neįmanoma. Žmonės eilėse stovėdavo per naktį. Teatras buvo labai populiarus. Gal todėl, kad kaip nuolat kintantis ir efemeriškas jis buvo mažiausiai veikiamas cenzūros. Ten buvo galima kalbėti ir apie uždraustus dalykus. Tarybiniais laikais teatras kalbėjo savita metaforų kalba. Tai buvo vienas iš unikalių to laiko reiškinių.

Teatro era baigėsi, kai vadinamoji dainuojanti revoliucija persikėlė į gatves, maždaug 1990 m. Jaunimo teatre žiūrėjau visus E.Nekrošiaus spektaklius ir jie man padarė labai didelį poveikį. Šalia tų visų vaikiškų svajonių (pavyzdžiui, tapti keliautoju ir pasiekti Šiaurės ašigalį) atsirado jau kiek realesni norai. Tuo metu šiek tiek rašiau ir galvojau tapti rašytoju. Paskui mano gyvenime  atsirado kinas – Andrejaus Tarkovskio, kitų rusų, italų režisierių šedevrai. Su bičiuliu kažkaip įsigudrindavome patekti net į visokias uždaras peržiūras. Tuo laiku pamąstydavau, kad norėčiau būti kino režisieriumi.

IV dalis. (Ne)pamatuota drąsa

Po vidurinės stojau į aktorinį. Perėjau du turus, o iš trečio jau niekas ir nemesdavo. Gal vieną žmogų tik prametė. Tai buvo garsus D.Tamulevičiūtės kursas, kuriame mokėsi Rolandas Kazlas ir kiti žinomi aktoriai. Po to trečio turo mane pasikvietė pati D.Tamulevičiūtė ir pasakė, kad mes tavęs į aktorinį nepriimam, tu geriau stok į režisūrą. Tuomet gerai ir nesupratau: ar tai reiškė, kad iš manęs nebus aktoriaus, ar tai, kad galiu būti geras režisierius. Kažkas pasiūlė važiuoti į Klaipėdą mėginti, bet kažkaip neišėjo. Nuvažiuot į pajūrį nuvažiavau, bet vietoj stojamųjų Palangoje su draugais baliavojau. Bet atėjo ruduo ir reikėjo eiti į tarybinę armiją.

Tais laikais ėmė visus: luošus ir aklus. Bijojo tik psichinių. Tad vienintelis būdas išsisukti nuo armijos buvo stumti dūrą. Buvo tokia knyga apie psichines ligas seselėms. Kas nenorėdavo eiti į kariuomenę joje ir pasirinkdavo sau patinkančią diagnozę ir ją simuliuodavo pagal gan skurdų jos aprašymą. Aš tikrai nenorėjau eiti į kariuomenę, nes norėjau į teatrą, tad nenorėjau praleisti tuščiai, o gal pražūtingai dvejų metų. Psichiatrijos ligoninėje man vėl pravertė dramos būrelio pamokos.

Jaunystėje dariau labai ryžtingus žingsnius, tokius, kurie dabar atrodo neįtikimi. Kadangi iki tol nebuvo renkami režisūros kursai Lietuvoje, sugalvojau studijuoti Maskvoje. Įstoti tuomet buvo beveik neįmanoma, tad sugalvojau, kaip pačiam pasidaryti protekciją.

Viena mamos draugė gyveno toje pačioje laiptinėje kaip E.Nekrošius, per ją susižinojau adresą. Turėjau drąsos nueiti pas jį ir paprašyti rekomendacijos. Ir jis ją parašė, nors aš tuo metu buvau niekas. Taip mane ta kaimynė mamos draugė ir pristatė: toks pacanas nori pasikalbėt.

Tačiau į Maskvą neišvažiavau, nes sužinojau, kad vis dėlto Jonas Vaitkus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renka režisierių kursą. Tai buvo pirmas režisierių kursas Lietuvoje. Bet iškilo kita problema – buvo paskelbta, kad priimami ne jaunesni nei 25 metų ir turintys teatrinės patirties žmonės. Man buvo 19 metų, tačiau buvau maksimalistas ir labai pasitikėjau savimi.

Turėjau draugą, kuris pažinojo J.Vaitkų. Susiradau jį, sakau, parodyk, kur jis gyvena. Pasirodo,

J.Vaitkus išvykęs į savo sodybą kažkokiame kaime. Susitranzavome oranžinį kamazą ir nuvažiavome į tą pusę. Išlipę ilgai ieškojome tos sodybos: pasiklydome, kažkokiais miškais ėjome, pievomis bridome.

Kai suradome, buvo gili naktis. J.Vaitkus pasiūlė atsigert šulinio vandens ir paklausė, ar norim pasikalbėt. Tuomet dar nežinojau, koks jis yra puikus psichologas. Jis tyli, ir aš tyliu. Tik po kokios valandos paklausė, tai ko mes čia vis dėlto atsibeldėme. Prakalbėjome likusią nakties dalį – mėginau jį įtikinti, kad vis dėlto galiu stoti į režisūrą, nors man tik 19 metų.

V dalis. Kaip apgauti J.Vaitkų?

Kai įstojau, supratau tokį mechanizmą: kad svajonės pildosi, jei tiki ir nuosekliai sieki jos. Mokytis pas J.Vaitkų nebuvo lengva: buvome užimti nuo ryto iki ryto.

J.Vaitkus buvo tuomečio Lietuvos akademinio teatro vadovas. Dar pirmame kurse jis pasikvietė visą režisierių kursą ir pasakė, kad nėra čia ką mokytis, jeigu jau esat režisieriai, statykit spektaklius ir rodykit.

Ir tuo metu man į rankas pateko uždrausta Danijilo Charmso knyga. Nors tuo metu jau realių draudimų nebebuvo, bet dar vyko uždraustų knygų savilaida. Aš gavau tą knygą iš vieno lietuvio, kuris nelegaliai ją pats išvertė. D.Charmso kūryba mane labai paveikė, apvertė visą mąstymą. Parodžiau tą kūrinį J.Vaitkui, tačiau jis pasakė, kad to neįmanoma pastatyti scenoje, ir pasiūlė ieškoti kitos medžiagos. Tačiau nepaklausiau: pasikviečiau studentus aktorius, su kuriais norėjau dirbti, ir pasakiau, kad J.Vaitkus medžiagą palaimino, tačiau mums reikia dirbti taip, kad niekas nieko nežinotų. Ir jie kažkodėl manimi patikėjo. Tarp jų buvo Remigijus Bilinskas, Audrius Nakas, Rimantė Valiukaitė. Dirbome naktimis kino studijoje.  Ir kai atėjo peržiūrų metas, kai visi rodė 15 minučių trukmės eskizus, aš priėjau prie J.Vaitkaus ir pasakiau, kad vis dėlto spektaklis bus pagal D.Charmsą ir kad jo trukmė – 3 valandos. Taigi, mes pastatėme ne kažkokius eskizus, o spektaklį, kurį jau buvo galima rodyti teatre. Pavadinau šį spektaklį „Ten būti čia“.

Kaip tik tuo metu J.Vaitkus turėjo išvykti į JAV. Aš priminiau pažadą šį spektaklį rodyti teatre, jis atsakė, kad taip ir bus. Tačiau grįžęs iš Amerikos režisierius pareiškė, kad nėra tokios praktikos nei Lietuvoje, nei užsienyje, kad pirmakursių ar antrakursių spektakliai būtų rodomi profesionalaus teatro scenoje. Trenkiau durimis ir išėjau iš auditorijos. Visą mėnesį nesirodžiau akademijoje, kol J.Vaitkus paskambino ir pasakė, kad spektaklis vis dėlto bus rodomas. Iš tiesų, tai buvo drąsus jo poelgis, nes tikrai niekas niekada pirmakursių studentų darbų nerodo repertuariniame teatre, o tuo labiau tokio „keisto“ spektaklio. Aš jam esu be galo dėkingas, nes jis yra ne tik profesijos, bet ir mano gyvenimo mokytojas. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d. Gal tai buvo net viena pirmųjų premjerų nepriklausomoje Lietuvoje. Spektaklį rodėme akademinio teatro mažojoje salėje. Po pirmos dalies salėje likdavo gal trečdalis žiūrovų, o ir tie po spektaklio nuščiuvę išeidavo, nes nieko nesuprasdavo. Bet mes vis tiek su didžiuliu entuziazmu rodėme tą spektaklį. Viename jų apsilankė kažkokia Jane.

VI dalis. Ten būti čia

Kaip paaiškėjo, toji Jane – viena iš Edinburgo teatrų festivalio organizatorių. Ir ji pakviečia mus į vieną didžiausių teatro festivalių pasaulyje, nors mes net Lenkijoje nebuvome buvę. Į Edinburgą važiavome traukiniais. Berlyne traukinys stovėjo ilgai, nes jam keitė ratus – Vakaruose bėgiai, žinia, siauresni. Taip norėjosi pamatyti tuos Vakarus, kad neištvėrėme ir mėginome ieškoti tos Berlyno sienos. Su R.Bilinsku nuvarėm visiškai priešinga kryptimi, į Rytų Berlyną, ir patekome į kažkokias „Fabijoniškes“. Likom šiek tiek sutrikę, bet galiausiai, kai jau nuvažiavome į Edinburgą, pamatėme tikrus Vakarus.

Įsivaizduokite mastą: Edinburgo festivalyje per mėnesį parodoma apie 30 tūkst. spektaklių. Konkurencija baisi. Mes savo spektaklį rodėme tokioje bažnytėlėje. Iš pradžių buvo taip: vaidina 6 žmonės, žiūri 4. Reikėjo ką nors sugalvoti, kaip pritraukti žmonių. Edinburge yra tokia aikštė, kurioje visi teatrai save reklamuoja. Norėdami patekti į tą aikštę, žmonės turėdavo leistis tokiais siaurais aukštais laiptais. Štai mes ir sugalvojome, kaip pritraukti visų dėmesį. Teatro trupė apsirengusi juodais drabužiais lėtai lėtai leisdavosi tais laiptukais, taip sudarydama natūralią spūstį. Taip žmonės buvo priversti mumis susidomėti. Žiūrovų mūsų spektakliuose ėmė daugėti. Ir vieną rytą (aš to niekada neužmiršiu) pamačiau mūsų afišas, ant kurių buvo parašyta: „Fringe Firsts.“ Nesupratau, ką tai reiškia. Vienu momentu net pagalvojau, kad mūsų spektaklį nori uždrausti policija – toks sovietinis mąstymas įsijungė. Nueinu į tą bažnyčią, žiūriu, eilė prie kasų. O Jane su trupės nariais geria šampaną. Paaiškėjo, kad mes laimėjome pagrindinį festivalio prizą. Kitą dieną mes jau buvome ant pagrindinių Škotijos dienraščių viršelių, o bilietų buvo nebeįmanoma gauti. Teko pratęsti vizas.

Lietuvoje apie mūsų sėkmę niekas nieko nežinojo, nes tuo metu Lietuvos teatras gyveno lokalų gyvenimą ir apie Edinburgo festivalį iš viso nebuvo žinoma. Išskyrus Rūtą Vanagaitę, kuri suvokė to laimėjimo vertę. Ji pakvietė mus į Jaunimo teatrą. Bet Rūtai nepatiko mūsų pavadinimas. Su tuo iki šiol negaliu sutikti – esu įsitikinęs, kad šis pavadinimas kažkuria prasme nulėmė ir mano, ir mano trupės likiminį kodą. Mūsų teatras iki šiol yra nepriklausomas, tik iš dalies remiamas, ir mes išgyvename ČIA tik todėl, kad dažnai būname TEN.

R.Vanagaitė spektaklį pavadino „Paūmėjimais“, gerai jį išreklamavo. Ir prasidėjo anšlagai. Kiekvieną savaitę rodydavome po du spektaklius, o salė visada buvo pilna, nors teatrai Lietuvoje buvo praradę aktualumą ir nebelankomi. O garsusis Jaunimo teatras buvo uždarytas moratoriumui ir neberodė nė vieno spektaklio, išskyrus mūsų „Paūmėjimus“. Sunku apsakyti tą jausmą būnant toje scenoje, kai dar visai neseniai sėdėjai žiūrovų salėje ir visi, kurie stovėjo toje scenoje, tau atrodė dievai. O ką jau kalbėti apie tokią sėkmę.

Anšlagai. Kai kurie žmonės jį žiūrėjo po kelis kartus. Buvo tokių spektaklio gerbėjų, kurie žinojo spektaklį mintinai ir imdavo kvatotis dar prieš tą juokingą sceną. Vienas žinomas aktorius man prisipažino, kad „Paūmėjimus“ žiūrėjo 56 kartus. Iš tiesų šis spektaklis – paradoksų rinkinys. Jis jau prasideda nuo frazės: „Ponai, išgerkite acto.“ Dar buvo tokios kertinės frazės kaip „Viskas yra dūmai“ ar „Nuo dangaus reiškinių lenta neatsitversi“. Atrodė, kad viskas yra absurdas ir apie nieką. Frazes iš jo buvo galima išgirsti cituojamas kavinėse. Ir net Vytautas Landsbergis žinomoje savo kalboje, spausdintoje „Atgimime“, irgi pacitavo frazę iš spektaklio.

Jis pasakė maždaug taip: „Čia ne taip kaip tame paūmėjusiame spektaklyje, kur vienas aktorius sako: „123 nieko neįvyko.“ Ne, pas mus įvyko.“ Nė vienas mano spektaklis nebuvo toks populiarus. Todėl esu linkęs manyti, kad tai nors ir pirmas, bet iki šiol yra stipriausas mano darbas. Nors mums buvo tik po dvidešimt metų ir nebuvo tos patirties, tačiau turėjome neįtikimai daug drąsos. Bet toks ir laikas buvo – permainų ir didelio tikėjimo ateitimi.

Manau, kad spektaklį žiūrėję žmonės pamatė tai, ką suvokė giliai širdyje: kad viskas šiame pasaulyje yra efemeriška, kad viskas yra dūmai, kad viskas gali pasikeisti. Jeigu jau net ir tas brežnevinis laikas pajudėjo...