Ką išgiedos mums lietuviškas gaidys?

Šį dalijimąsi pastebėjimais sukėlė replika, atsitiktinai išgirsta prieššventinio pasiruošimo šurmulyje: "Dabar visi tapsime gaidžiais." Kalbėta apie metus, kurie pagal Rytų kultūrą, kinų kalendorių vadinami Ugninio gaidžio metais. Žodis "gaidžiais" ištarta taip, kad jam neabejotinai teikta negatyvi šiuolaikinė, pirmiausia ateinanti į galvą prasmė, išplatinta pabuvojusiųjų įkalinimo įstaigose. Panaši reakcija būna gana dažnai, vien tik paminėjus skiauterėtojo naminio paukščio pavadinimą. Artėjant sausio 28-ajai, kai pagal kinų kalendorių Beždžionės metus pakeis pastarojo, neapleidžia siekis pateikti keletą pavyzdžių iš tradicinės Lietuvos kultūros, esančios Rytų ir Vakarų kryžkelėje. Remiantis jais, paspėliokime, ko vietiniu ir iš gilesnės senovės pasiekusiu požiūriu galėtume tikėtis iš šių kakariekoriaus metų.

Istorinis įvaizdis

Gaidelis – senas, vis dar gajus epitetas ir aršiam peštukui. Net nebūtina paleisti į darbą kumščius, kartais gana ir žodžiais aštriau paprieštarauti, kad būtum juo išvadintas. Iš įniršusiojo išgirdus pažadą paleisti raudoną gaidį, belieka viltis, kad pykčio liepsnos nebus tokios ilgos ir nepasieks aukos būsto ar kitokio objekto, kad šis supleškėtų.

Taigi prisiminėme tik keletą neigiamybių, kurios, svarstant apie Gaidžio metus, nuteikia pesimistiškai.

Turbūt sutiksime, kad beždžionė – praėjusiųjų metų simbolis – retas personažas lietuvių liaudies mene ar tautosakoje. Ir suprantama kodėl. "Malpos" kaukė per Užgavėnes – pirmoji ir vienintelė mintis, kilusi šių eilučių autorei. To nepasakysi apie gaidelį. Kur tik jo nesutiksi: dainoje ir pasakoje, sakmėje ir mįslėje. Pamatysime jį ant lovos ar spintos, skrynios ar verpstės. Skanaudavo vaikučiai ir skiauterėto dovanų – iš miesto ar miestelio parvežtų lauktuvių – gaidelio formos meduolių arba ledinukų ant pagaliukų. Kai ką nudžiugindavo net tokio pavidalo moline švilpyne. Nebūtų toks dažnas, jei itin bloga žadėtų. Tai ką gi?

Kasdienybės palydovas

Senovėje jis atstodavęs laikrodį, net žadintuvą. "Nei kalvis, nei dailidė, o pirmas sodžiuje darbininkas" – tai jis. Mikalojus Katkus "Balanos gadynėje", nepakeičiamoje etnografijos enciklopedijoje pradedančiajam, aprašydamas rudens vakarojimus XIX a. pirmosios pusės kaime teigia: "Po vakarienės, gali būti, vienuoliktos valandos pradžioje, eina visi gulti. (...) Gulant gaidys, tupėdamas su vištomis prieangyje, ant užlių, gieda pirmą sykį – tai laikas pirmųjų gaidžių. Begulint išeina antrieji ir tretieji gaidžiai. Su ketvirtaisiais gaidžiais jau reikia kelti. Laikrodis tada galėtų rodyti tarp 4 ir 5-ių." Pasirodo, Lietuvoje visos 24 paros valandos turėjo savo pavadinimus. Tarp jų – "Pirmieji Gaidžiai", "Antrieji... "

Dabartiniai Japonijos tyrėjų duomenys patvirtino, kad gaidžiai – tiksliausias gamtos žadintuvas. Jie kiekvieną rytą gieda reaguodami į savo vidinį biologinį laikrodį, o ne į išorinius veiksnius, pvz., pirmuosius saulės spindulius. Nors ir gražiai paprašytume, kaip šienpjoviai liaudies dainoje: "Negiedokit, gaideliai, netrumpinkit naktelės..." Tad gaidys – punktualumo ir kartu tvarkos simbolis.

Dabartiniai Japonijos tyrėjų duomenys patvirtino, kad gaidžiai – tiksliausias gamtos žadintuvas.

Vis dėlto senovėje, anot sakmių ir ne tik jų, dažniau buvo viliamasi kuo greičiau išgirsti kakariekuojant. Mat patarlės primena: "Pirmi gaidžiai velnią baido", "Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios", "Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės". "Dukart gimęs, nė karto nekrikštytas, o velnias jo labiausiai bijo, visi jo klauso" – šitaip skiauterėtasis apibūdinamas kitoje mįslėje. Arba: "Lapės bijo jis kaip maro, o velnią pragaran išvaro". Taigi, jis – piktų dvasių išvaikytojas, šviesos pergalės prieš tamsą, gėrio prieš blogį simbolis.

Svetimam užklydus į drąsa, kovingumu ir vyriškumu pasižyminčiojo teritoriją – vištidę ar gyvulių trobelę, kaip kad nutiko vienoje pasakoje, jo kakariekavimo turbūt niekaip tiksliau nepamėgdžiosi, kaip tai padarę mūsų senoliai: "Kad tu sudegtum, / kad tu sudegtum! / Paduok – pakarsiu, paduok – pakarsiu!" Puiki atgrasymo priemonė bet kokiam nekviestam atėjūnui.

Laimės garantas

Senieji rašytiniai šaltiniai mena – tam tikros spalvos gaidžiai, viliantis vaisingumo ir derlingumo, buvo aukojami per įvairias kalendorines ir šeimos šventes. Iš šio naminio paukščio, pasak sakmės, net aitvarą galima išperinti. Tik ne iš ugninio, o juodo: "Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys, lėkdavo oru ir nešdavo į savo namus pinigus, javus, pieną. Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas "paukštis", visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės dubenėlį ir aitvarą pašert."

Iš šio naminio paukščio, pasak sakmės, net aitvarą galima išperinti.

Kūčių vakarą merginos pagal gaidžio elgesį spėdavo savo  ateitį. Gaidžiui pakiša dubenį su vandeniu: jei šis žiūri į vandenį – ištekės, jei ne – liks netekėjusios. Padeda duonos, vandens indelį, paberia grūdų: jei lesa duoną – gaus dykaduonį vyrą, jei grūdus – darbininką, jei geria vandenį – girtuoklį.

Per vestuves daugelyje Lietuvos vietovių buvęs paprotys, vadinamas vištavimu: vežant nuotaką į vyro namus, anos šalies – jaunikio pabroliai – pavogdavo vištą arba, dar geriau, kaip teigia Elena Glemžaitė-Dulaitienė "Kupiškėnų senovėje", gaidį. Žemaitijoje pirmuosius pusryčius po jungtuvių jaunavedžiai valgydavo sėdėdami ant pagalvės. Kas paneigs, kad pagalvėje plunksnos – ne gaidelio, linkinčio ūkiškumo ir turtingumo bei svarbiausio besikuriančiai šeimai – vaisingumo. Patarlė teigia jo svarbą ir krikštynose: "Pasakysiu navyną – gaidys šaukia krikštynas."

Odę gaidžiui, kad ir ne eiliuotą, galima būtų ir toliau tęsti, bet, regis, jau įrodyta: jei nelėbausime iki pirmųjų gaidžių, o kelsimės ir darbuosimės bent nuo ketvirtųjų ("Gaidys šaukia kakaryko – lesa grūdus ne už dyką"), nebūsim gaidžiais peštukais, kad ir nepavyks išperinti aitvaro, nugyvensime ūkiškus ir vaisingus metus, nepamiršdami nešti iš kartos į kartą to, kas svarbiausia tradicinėje kultūroje, – optimizmo. Netikite – paklauskite kad ir šio gaidelio, jei rasite, kur jis nutūpęs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rasa Vakarienė

Rasa Vakarienė portretas
Ačiū už rašinius apie mūsų papročius, folklorą. Atgimimo metais žiniasklaidoje buvo daug informacijos apie visa tai, o paskui visiems atsibodo, susidomėjimas tradicijomis nuslūgo - atrodo, daugiau žinome apie senovės kinų tradicijas nei savas. gal ir keistai nuskambės, bet visi Kūčių, Velykų ritualai, tradicinių valgių receptai ir subtilybės, - visa tai tai vėl reikia įtraukti į savo dėmesio lauką. Juk auga nauja karta, kuri, jei jai nebruksime tokios informacijos, tuoj ir margučių nebemargins..
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių