K. Sabaliauskaitė: tarp Vilniaus ir Londono, tarp praeities ir šiandienos

– Ne taip seniai nuvilnijo pasipiktinimo banga, kai skulptūros Leonardui Cohenui mecenatas norvegų verslininkas Johnas Afsethas pasakė, kad Vilnius neturi dvasios. Dvasią – vienokią ar kitokią – juk turi visi. Kokia jums yra Vilniaus dvasia?

– Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau… Turbūt kažkoks nesusipratimas ar iš konteksto ištraukti žodžiai, nesinorėtų tikėti, kad atsirastų toks kultūriškai ir estetiškai aklas žmogus. (Juokiasi.) Jei tai tiesa – nereikėtų kreipti dėmesio. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau ne visos jos vertingos ar kompetentingos, todėl ne į visas reikia atsižvelgti. Man svarbiau, kad Vilnius yra miestas, įkvėpęs nemarias Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Romaino Gary, Ričardo Gavelio eilutes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Chaimo Soutino, Marco Chagallo, Mstislavo Dobužinskio, Marianos Veriovkinos potėpius. Jau ko mūsų Vilnius turi su kaupu – tai charakterio, dvasios ir dramos. Vilniaus unikalumas yra tas, kad čia vienoje vietoje gali surasti beveik visą Europą – nuo itališkojo baroko iki vokiškos gotikos, nuo prancūziško klasicizmo iki stačiatikių bonių ir žydų kvartalo. Man ta dvasia – labai asmeniška, nes kiekvienas miesto kampas, skersgatvis, panorama man yra vienaip ar kitaip susiję su mano asmenine ar šeimos istorija, kurios gijos Vilniuje driekiasi nuo XVIII a. vidurio.

– O kokia – Londono, kuriame jau ilgai gyvenate?

– Žinot, tai pernelyg platus klausimas, į jį interviu neatsakysiu. Kad nors truputį pajustum Londono istorinę dvasią, visada rekomenduoju apsilankyti „Museum of London“ – jis yra truputį toliau nuo nutryptų turistų takų, bet, pavyzdžiui, aš asmeniškai ten apsilankiusi pirmą kartą kur kas daugiau supratau apie šį miestą. Bet du dalykai, jungiantys abi sostines – Vilnių ir Londoną –, yra tie, kad ir britai sako: yra Londonas, ir yra likusi Britanija, lygiai kaip ir mes: yra Vilnius ir yra likusi Lietuva.

– Kur parekomenduotumėte pavakarieniauti Londone? Ką būtinai aplankyti, kai jau buvai ir „Tate’uose“, ir Britų muziejuje?

– Idealiai rekomenduočiau pavakarieniauti pažįstamų londoniečių namuose arba kartu su jais jų patartame kokiame nors vietiniame restorane – net ir kukliausias rajonas visada turi kokį nors kulinarinį magnetą. Man asmeniškai svarbiausia yra vakarienės kompanija, žmonės, bendravimas – per tai juk ir pažįsti miestą, jo dvasią, kultūrą ir virtuvę. Kas iš to, jei nueisi į madingą brangų restoraną, kuriame visi trokšta gauti staliuką, o sėdėsi ten vienas ir nieko nepažinodamas? Miestą juk geriausia pažinti užmezgant draugystes, tuomet ir parke su draugu suvalgytas sumuštinis gali tapti įsimintinas. Dėl lankytinų vietų ir muziejų – V&A, žinoma. Mano asmeninis favoritas yra „The Wallace Collection“ prie pat Oxfordo gatvės – jis mažiukas, tačiau turi stulbinantį puikių kūrinių koncentratą – velasquezai, rembrandtai, mažieji olandai… Ir jokių turistų eilių. Jei šilta – pasidarykite pikniką kuriame nors iš nuostabių Londono parkų, mano mėgstamiausi yra Chiswick Parkas ir Holland Parkas.

Man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio.

– Kur būtinai apsilankote grįžusi į Vilnių?

– Taip dažnai būnu Vilniuje, kad man niekur specialiai nereikia lankytis. Bet jei tik turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau šaudymo centre.

– Pabrowsinti socialinėje medijoje yra mano guilty pleasure, bet jūs šitam velniui esate atsispyrus. Kas yra jūsų guilty pleasures?

– Menas. Aš truputį kolekcionuoju, be to, pagal mano ekspertizės sritį dar mane vis kas nors prisikalbina konsultuoti dėl parodų ar kolekcijų, tiesa, ne Lietuvoje. Todėl ribos tarp šios veiklos ir malonumo kartais išsitrina. Bet man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio. Dargi ir šeimą ar kokių draugų prisikalbinu kartu. Bet tai tikrai didžiulis malonumas. Kitas mano guilty pleasure, jau minėjau, – šaudymas.