Dar daugiau – pačioje Kinijoje pekinietis dažnai atskirs honkongietį, o Okinavos gyventojas gali išsiskirti Tokijo minioje. Ekspertai aiškina, į kokius požymius Rytų Azijos gyventojai pirmiausia atkreipia dėmesį vieni kituose. Mums, europiečiams, dažnai gali atrodyti, kad „Rytų Azijos gyventojų išvaizda labai panaši“, tačiau realybėje egzistuoja didelė įvairovė.
Kaip jie tai daro? Paslaptis slypi dešimtyse smulkių detalių – nuo veido formos iki juoko manieros. Daug ką, žinoma, išduoda drabužiai, makiažas ar akcentas, net ir tai, kaip žmogus laiko valgymo lazdeles.
Kas labiausiai skiria kinus, japonus ir korėjiečius
Veido forma – vienas iš požymių, į kuriuos žmonės atkreipia dėmesį. Jei nacionalinius tipus apibūdintume geometrinėmis formomis, kai kuriems korėjiečiams gali būti būdinga „širdelės“ arba apverstos trapecijos formos veido struktūra. Jų skruostikauliai gali būti platesni ir aukštesni, siaurėjantys link smakro.
Be to, kai kurių korėjiečių skruostikauliai atrodo ryškesni ir labiau išreikšti. Tačiau vien pagal veido formą nustatyti žmogaus tautybės negalima.
Japonams dažnai priskiriamos švelnesnės, apvalesnės veido formos. Jų veidai neretai būna ovalūs arba apvalūs, su mažiau ryškiais kampais.
Kinai. Kinija – milžiniška šalis su 56 oficialiomis etninėmis grupėmis. Todėl kinų veidų įvairovė tokia didelė, kad kartais du atsitiktiniai kinai gali skirtis labiau nei kinas ir korėjietis. Vis dėlto egzistuoja tam tikros regioninės tendencijos: šiaurės Kinijos gyventojų veidai dažniau būna pailgesni, o pietų Kinijos gyventojų – apvalesni.
Akys – tema, kuri labiausiai domina europiečius
Kaip atskirti Rytų Azijos gyventojus pagal akis? Čia svarbu nepasiduoti stereotipams – nors tam tikrų statistinių skirtumų iš tiesų yra.
Japonams dažniau priskiriamos didesnės ir apvalesnės akys. Kai kurių tyrimų duomenimis, daug japonų turi dvigubą viršutinio voko raukšlę.
Korėjiečių akys gali būti siauresnės, o išoriniai kampučiai kartais atrodo šiek tiek nusileidę.
Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais situacija pasikeitė. Operacija, kurios metu suformuojama dviguba voko raukšlė, Pietų Korėjoje tapo itin populiari.
Kinų akių forma dažnai užima tarpinę padėtį tarp japonų ir korėjiečių, tačiau ir čia labai ryškūs regioniniai skirtumai.
Nosis ir smakras – detalės, užbaigiančios bendrą vaizdą
Šioje srityje antropologai remiasi tiksliais matavimais. Vienas iš jų – vadinamasis nosies indeksas, t. y. nosies pločio ir aukščio santykis.
Japonai ir korėjiečiai statistiškai dažniau priskiriami siauresnės nosies grupei, o Kinijoje dėl didelės populiacijos įvairovės aptinkama labai įvairių nosies formų.
Korėjiečiams dažnai priskiriamas smailesnis smakras, japonams – apvalesnis, tačiau tai nėra taisyklė ir negali būti naudojama žmogaus kilmei nustatyti.
Odos spalva – ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti
Kas šviesesni, o kas tamsesni? Čia daug lemia geografija.
Korėjiečiams dažnai priskiriama šviesesnė oda, japonams – šiltesnio atspalvio oda, o Kinijoje odos atspalvių spektras yra itin platus – nuo labai šviesios iki tamsesnės.
Vis dėlto individualūs skirtumai yra gerokai didesni nei skirtumai tarp tautybių vidurkių.
Ūgis ir kūno sudėjimas
Vidutinis vyrų ūgis: kinų – apie 176 cm, korėjiečių – apie 174 cm, japonų – apie 172 cm.
Skirtumas nėra didelis, tačiau statistiškai pastebimas.
Per pastaruosius dešimtmečius vidutinis ūgis daugelyje Azijos šalių sparčiai augo, o mokslininkai tai pirmiausia sieja su geresne mityba ir gyvenimo sąlygomis.
Kodėl šios tautos apskritai skiriasi – svarbus istorinis kontekstas
Kodėl kinai, japonai ir korėjiečiai atrodo panašūs? Manoma, kad visų jų protėviai kilo iš senovinių Šiaurės Rytų Azijos populiacijų. Tačiau vėliau jų raida pasuko skirtingais keliais.
Japonijos gyventojų genetinę kilmę formavo kelios migracijos bangos, Korėjos pusiasalyje ilgą laiką vyravo santykinai mažesnė migracija, o Kinijoje dėl milžiniškos teritorijos ir gyventojų skaičiaus susiformavo ypač didelė genetinė įvairovė.
Klimatas ir evoliucija
Nosies forma gali būti susijusi su klimatu ir aplinkos sąlygomis.
Siauresnė nosis dažniau aptinkama šaltesnio klimato regionuose, o platesnė – šiltesnio ir drėgnesnio klimato vietovėse.
Tačiau šios tendencijos yra statistinės ir negali būti taikomos konkrečiam žmogui ar tautybei apibūdinti.
Šiandien šie skirtumai pradeda nykti. Prie to prisideda migracija, mišrios santuokos ir globalizacija.
Manoma, kad po kelių ateities kartų dalis šiandien pastebimų išorinių skirtumų gali tapti gerokai mažiau ryškūs.
(be temos)