Italų gidė girdi ir užuojautų

Klaipėdoje gyvenanti 40-metė Vaida Kazlauskienė – bene vienintelė italų kalbos dėstytoja uostamiestyje. Moteris ne tik kitus moko šios melodingos kalbos, bet ir dirba gide su turistų grupėmis iš Italijos. Ji neslepia, kad šiai šaliai jaučia ypatingus jausmus.

Mokykloje neužsiliko

– Ar esate tikra klaipėdietė?

– Ne, Klaipėdoje gyvenu keliolika metų. Esu iš Kelmės, studijavau Kaune, vėliau vokiečių kalbos mokytoja dirbau mokykloje Šiauliuose. Paskui su šeima persikėlėme gyventi į Klaipėdą.

– Atvažiavusi į Klaipėdą taip pat įsidarbinote mokykloje?

– Taip, ėmiau dirbti vienoje mokykloje socialine pedagoge. Tai buvo sudėtinga mokykla, kur mokėsi labai daug socialinės rizikos grupės šeimų vaikų. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad vieno socialinio pedagogo ir vieno psichologo mokykloje šiandien yra per mažai. Tai – ne tik bendravimas su sunkiais vaikais, atstovavimas jiems teismuose, policijoje, Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, Vaikų krizių centre. Turiu pripažinti, kad mokykloje yra dar daug netvarkos, patys mokytojai neprisiima atsakomybės už savo pamokoje vykstančius dalykus. Pavyzdžiui, vaikas kalba per pamoką mobiliuoju telefonu ir nereaguoja į pedagogo pastabas. Tas mokytojas bėga pas socialinį pedagogą, kad šis jam padėtų sutvarkyti neklaužadą. Yra buvę graudžiai juokingų dalykų, kai vyras mokytojas ateidavo kviesti mane, kad atimčiau mobilųjį telefoną iš mokinio.

– Tai kas gi tas socialinis pedagogas yra?

– Šiandien tai tarsi mokyklos policininkas. Supratimas, kuo turi užsiimti socialinis pedagogas, visiškai iškreiptas. Universitete mus mokė, kad socialinis pedagogas – tai vaiko advokatas mokykloje. Jis turi atstovauti vaikui, padėti jam spręsti visas problemas, bet tik tada, kai jau viską yra išmėginęs su tuo moksleiviu nesutariantis mokytojas ir klasės vadovas neberanda kitos išeities. Šiuo atveju viskas yra atvirkščiai – socialinis pedagogas paliekamas vienas su vaiko problemomis.

– Ar yra tekę susidurti su graudžiais atvejais?

– Taip, buvo, ir ne vienas. Labiausiai įstrigo istorija vienos paauglės, kurios mama girtuokliavo ir mergaitę nuolatos skriaudė. Moksleivė prašė, kad ją apgyvendintume globos namuose, nes nebeapsikentė motinos teroro. Ta šeima buvo gerai žinoma tarnyboms. Galiausiai pradėjau tvarkyti dokumentus, kad ją paimtume iš šeimos. Bet kai nuvažiavome, motina ėmė protestuoti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja patarė mergaitei pasilikti namuose. Kitą dieną ji atėjo į mokyklą sumušta už tai, kad pasiskundė. Mergaitė daugiau niekada manęs neprašė pagalbos, o kai paklausdavau, kaip ji jaučiasi, sakydavo, jog gerai. Tačiau mačiau, kad taip nėra. Šiuo atveju pagalba ne tik nebuvo suteikta, bet vaikui buvo dar ir pakenkta.
Paniro į kalbas

– Po tokių patirčių ir nusprendėte atsisakyti darbo mokykloje?

– Supratau, kad man toks darbas yra per sunkus. Supratau, kad viena su sistema nepakovosiu. Be to, namo parsinešdavau daug negatyvių minčių. Atrodė, kad galiu daug kam padėti, bet atsimušdavau kaip į sieną. Visi norėjo greito rezultato, o taip nebūna. Man vis dėlto artimesnis humanitarinis darbas, kalbos dėstymas, kai matau didžiulį grįžtamąjį ryšį. Sutikau žmonių, kuriems patiko socialinio pedagogo darbas. Bet tai turbūt ne mano pašaukimas.

– Grįžote prie kalbų dėstymo?

– Taip, mano ir specialybė – kalbų dėstymas ir vadyba. Dar dirbdama socialine pedagoge ėmiau dėstyti kalbų mokykloje vakarais. Dėsčiau vokiečių kalbą. O giliai širdyje svajojau išmokti itališkai ir šios gražios kalbos mokyti kitus.

– Kuo jums ypatinga italų kalba?

– Ji man labai patinka. Ne tik kalba, bet visa italų kultūra. Ją pamėgau nuo vaikystės, dar klausydama tėvų plokštelių. Kai įstojau į Vadybos ir teisės institutą, dauguma studentų antrąją kalbą rinkosi anglų, o aš – italų. Dabar labai keistas jausmas, kai girdžiu tas pačias itališkas dainas jau gerai mokėdama kalbą, tos dainos man atsiskleidžia jau kitaip. Dabar tarsi migla nuo akių nukrito. Kalba – labai graži, kultūra be galo įdomi. Tenka daugiau bendrauti su Šiaurės Italijoje gyvenančiais italais, tad pastebėjau, kad jų gyvenimo tempas lėtas. Tai – keista. Mes turime susikūrę įvairių stereotipų, kad italai – karštakošiai, tačiau anaiptol taip nėra. Ten gyvenimo tempas lėtesnis nei pas mus. Ten yra skiriama laiko pavalgyti su šeimos nariais, bendrauti ir pasakyti gražius žodžius. Labai vertinama draugystė. Italai save išreiškia jausmais. Mes lekiame, bėgame, mūsų energija tarsi išbarstyta. Tai ypač pastebiu, kai į Lietuvą grįžtu iš Italijos. Mūsų šalyje nėra ramybės.

Pasirinko darbą su turistais

– Kaip tapote gide?

– Gide pradėjau dirbti pernai, nors gidų kursus buvau baigusi prieš aštuonerius metus. Tačiau imtis šio darbo vis nesiryžau. Kalbą mokyti yra viena, o kalbėti turistams – visai kas kita. Tokios veiklos ėmiausi, nes Klaipėdoje itališkai kalbančių gidų daugiau nėra, tekdavo juos kviestis iš Vilniaus ar Kauno. Darbo man netrūksta. Dirbu su didelių kruizinių laivų, plaukiojančių su Italijos vėliava, turistais. Dažniausiai su "Costa Pacifica" keleiviais.
– Kas italus domina Klaipėdoje, pajūryje?
– Juos domina nepažintas mūsų kraštas. Šis kruizas vadinamas "Šiaurės šalių sostinės". Jie labai žavisi Sankt Peterburgu, Kopenhaga, Ryga, taip pat ir Klaipėda. Taigi nori nenori Klaipėda šiuo atveju tampa kaip ir Lietuvos sostine, nors visada pabrėžiu, kad mūsų sostinė yra už 300 km nuo Baltijos jūros. Net stebiuosi, kad turistai labai gerai išmano Klaipėdos istoriją, žino, kas toks buvo Heinrichas Schliemannas (vokiečių archeologas mėgėjas, atradęs Troją – A.D.) ir kaip jis susijęs su mūsų miestu. Juos domina gintaras, kurį jie aktyviai perka. Teko vesti ekskursijas ir italų žurnalistams. Tai – įdomus projektas. Lietuva tokiu būdu pristatinėjama tam tikroms šalims, kviečiami užsienio žurnalistai, kurie aprašo savo spaudoje ar interneto portaluose patirtus įspūdžius. Jie labai smalsūs, juos domina ne tiek pati mūsų istorija, kiek užburia mūsų legendos – "Eglė žalčių karalienė" ar "Jūratė ir Kastytis" ir dabartinis mūsų gyvenimas.

– Kas juos čia nustebino?

– Italus stebina mūsų vidutinio atlyginimo dydis, ypač kai išverčia į eurus. Juos stulbina, kad mes norime įsivesti eurą. Kai tai išgirsta, tik atsidūsta. Italai užjaučia mus dėl euro, kuris čia bus jau nuo sausio pirmosios. Tiesa, juos domina sovietmetis. Stebisi, kai pasakome, kad anais laikais draudė švęsti Kalėdas, kitas religines šventes.

– Ar kyla kokių nors problemų su turistais?

– Tie gidai, kurie dirba su lietuvių grupėmis, turi įvairių patirčių. Gidai skundžiasi, kad sunku su lietuvių turistais, jie dažnai nepatenkinti, rašo skundus. Užsieniečiai gidams rodo didelę pagarbą. Tačiau ir savęs labai daug tenka atiduoti. Tas penkias valandas su jais dirbu, tarsi būčiau scenoje. Grįžus namo, reikia kelių valandų, kad atgaučiau jėgas.

– Vyrauja nuostata, kad italai vyrai labai atidūs moterims. Ar yra tekę sulaukti italų gerbėjų dėmesio?

– Italai nebijo pasakyti komplimentą, padėkoti. Jie atviresni reikšdami jausmus, tačiau anaiptol nepriekabiauja. Tokių dalykų nėra buvę. Be to, į keliones jie važiuoja su šeima, tad visą dėmesį skiria savo moteriai, žiūri tik į ją ir nesidairo į jokias blondines. Lygiai taip pat jie elgiasi ir Italijoje.

– Ar norėtumėte gyventi Italijoje?

– Labai. Tai mano svajonių šalis. Italija man labai artima, net negaliu racionaliai paaiškinti, kodėl taip yra, bet kai ten leidžiasi lėktuvas, apima jausmas, kad žemę pabučiuoti norėčiau. Esu aplankiusi labai daug šalių, bet Italijai jaučiu ypatingas emocijas.