Išskirtinis ryšys: jie suprato vienas kitą net ir tylėdami

Kartu ir po mirties

Šiluviškiai matydavo juos žingsniuojant po miestelį, panirusius į ramų, neskubų pokalbį, ar tiesiog ilsintis kieme po Adomavičių kriauše. Ir amžinojo poilsio jie atgulė šalia – senosiose miestelio kapinaitėse, Apsireiškimo koplyčios papėdėje.

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta renginiai, skirti E.Nekrošiaus, vieno iškiliausių šiuolaikinės lietuvių kultūros kūrėjų, atminimui. Jį pagerbia ir tarptautinė teatro bendruomenė. Šiluva taip pat mini savojo kraštiečio mirties metines. Šį šeštadienį miestelio bažnyčioje už E.Nekrošių bus aukojamos šv.Mišios. Režisieriaus artimųjų valia, kartu bus meldžiamasi ir už E.Adomavičių.

Šiluvos žmones skaudžiai palietė abi netektys. Jie didžiavosi Eimunto darbais, jo pripažinimu pasaulyje ir tuo, kad kūrybinių minčių jis sėmėsi čia, tėviškėje. Ne mažesnės kraštiečių pagarbos nusipelnė ir Eugenijus, nepailstantis sporto entuziastas, nuolat kurstęs miestelio sportinę dvasią – neatlygintinai organizavęs įvairias rungtynes ir renginius, telkęs Šiluvos bendruomenę.

"Galbūt jų dūšelės susiėjo"

E.Adomavičiaus našlė Leonora eidama į kapines kaskart pasiima dvi žvakutes. Vieną uždega ant vyro kapo, kitą – ant šalimais besiilsinčio E.Nekrošiaus. Gedėdama savojo Eugenijaus, moteris vis prisimena ir Eimuntą. Ši draugystė jos vyrui buvo labai svarbi. Ir tarsi pats likimas čia būtų pridėjęs ranką, ji nutrūko abiem beveik tuo pat metu iškeliavus į Amžinybę.

"Pradžioje buvo labai sunku. Vis atrodė, va, tuoj Eimuntas ateis, žiūriu pro langą, vis laukiu. Bet laikas daro savo, jau tiek nebeverkiu nei dėl vyro, nei dėl Eimunto. Po truputėlį abu juos paleidžiu, – prisipažįsta Leonora. Jai atrodo reikšminga tai, kad nė vienam neteko gedėti draugo. Žinia apie staigią E.Nekrošiaus mirtį Eugenijaus jau nebepasiekė. Jis sirgo ilgus metus, o tuo metu jau buvo labai sunkios būklės. – Bet abu sugulė šalia, ir galbūt jų dūšelės susiėjo."

E.Adomavičius palaidotas šeimos kapavietėje, šalia L.Adomavičienės tėvų. E.Nekrošiaus tėvas ilsisi Žaiginio kapinėse. Atgulti amžinojo poilsio Šiluvoje buvo paties kūrėjo valia. Tiek pati Šiluva, buvusi jo pasaulio centras, tiek senosios kapinės, prisiglaudusios prie Apsireiškimo koplyčios, jam reiškė labai daug. Dažnai čia vaikštinėdavo, skaitinėdamas antkapių įrašus, atpažindamas istorinius vardus, dabartyje ieškodamas praeities ženklų.

"Šiluva Eimuntui buvo viskas. Ne kartą yra sakęs: ateis laikas, ir aš pareisiu į Šiluvą. Laukėme jo čia sugrįžtant gyventi, jis ir pats apie tai kalbėjo, bet parėjo į kapines..." – graudinasi L.Adomavičienė.

Šiluva Eimuntui buvo viskas. Ne kartą yra sakęs: ateis laikas, ir aš pareisiu į Šiluvą. Laukėme jo čia sugrįžtant gyventi, jis ir pats apie tai kalbėjo, bet parėjo į kapines...

Į koplyčią eidavo vienas

Eimis ir Augis – taip du draugus nuo seno vadino šiluviškiai, taip jiedu kreipėsi ir vienas į kitą. Abu mokėsi toje pačioje Šiluvos mokykloje. E.Nekrošius važinėdavo į miestelį iš gimtojo Pažobrio kaimo, vėliau apsigyveno mokyklos bendrabutyje. Dar vėliau, kai priverstinė sovietinė melioracija kaimą sulygino su žeme, jo motina Šiluvoje nusipirko namą ir visa šeima persikėlė čia. Tėvas tuomet jau buvo miręs.

"Augis – jaunesnis, mokėsi keliomis klasėmis žemiau. Gal todėl mokykloje jie ir nesuartėjo, tiek, kad žinojo vienas kitą. Draugystė užsimezgė vėliau, Eimuntas tada jau buvo režisierius. Ir paskutinius tris dešimtmečius jie buvo labai artimi. Aišku, vienas čia, Šiluvoje, kitas Vilniuje ar kažkur pasaulyje, bet tai jiems netrukdė. Susitinka Eimuntui atvažiavus – ir tarsi nė išsiskyrę nebuvo. Bendraudavo ir telefonu. Maniškis skambindavo retai, nebent koks didelis reikalas, sakydavo: tu, Eimi, užsiėmęs, ką aš trukdysiu, – pats laukdavo skambučio", – prisimena L.Adomavičienė.

Režisierius Šiluvoje lankydavosi nuolat. Geltonas medinukas, tas, į kurį kadaise persikėlė iš Pažobrio, jam buvo kaip antrieji namai. Vasarodavo čia ir vienas, ir su šeima ar bičiuliais.

Vos atvykęs į miestelį, tą pačią dieną pasirodydavo pas Adomavičius. Viduj neužsibūdavo, eidavo pasivaikščioti arba sėsdavo į E.Nekrošiaus automobilį ir lėtai sau važiuodavo tai į Pažobrį, tai į Tytuvėnus prie ežero.

"Prieš traukdamas kur toliau pirmiausia sustodavo prie koplyčios. Augio neimdavo, sakydavo, tu palauk, o pats pradingdavo koplyčioje. Užtrukdavo neilgai, gal pasimelsdavo, gal paaukodavo. Jie apie tai nesikalbėjo, bet mes jautėm, žinojom, kad ta vieta jam ypatinga. Buvo dalykų, kurių jie neaptarinėdavo. Eimis niekada nedaugžodžiavo, maniškis irgi ne prie kalbos, kur tik tarškėt, barškėt. Būdavo, sėdi abu, tyli, žiūri kažkur. Tas tiko abiem", – pasakoja L.Adomavičienė.

Pati Leonora į vyrų draugiją nesipiršo. Likusi su Eimuntu vienu du, prisipažįsta, jautėsi kiek suvaržyta, nerasdavo kalbos: "Jis manęs ir nelaikydavo. Būdavo, užsuka, Augio nėra namie, tai atsisėda kieme po kriauše, paprašo kavos. Jam patiko ta vieta – į gatvę viskas matyti, kiemas kaip ant delno, laukai už jo. Žiūri sau ir rūko lėtai. O man sakydavo – tu eik, nesitrukdyk, aš čia pasėdėsiu."

Spektakliai Šiluvoje – Eugenijaus dėka

E.Adomavičius domėjosi E.Nekrošiaus kūryba, skaitė apie ją viską, ką radęs spaudoje, klausinėjo apie gastrolėse aplankytus kraštus. Jam nuoširdžiai rūpėjo bičiulio pasaulis. Tačiau į spektaklius, kad ir kviečiamas, išsiruošdavo retai.

"Buvome nuvykę tik į du. Kaune matėme "Jobo knygą" ir "Makbetą". Jie man pasirodė per sunkūs – tokie ilgi, sudėtingi. Paskui jau nelabai norėdavau važiuoti, o kai aš ne, tai ir Eugenijus ne. Jis ir pats nebuvo didelis gerbėjas, bet labai vertino Eimį kaip režisierių, vadino jį maestro. Tik mano vyro dėka Nekrošiaus spektakliai buvo parodyti Šiluvoje. Dešimt metų zyzė jam į ausį, sakė, rodai visam pasauliui, o į Šiluvą neatveži. Pradžioje jis nė girdėti nenorėjo, esą kas čia jį supras. Bet kai pastatė "Jobo knygą", pagalvojo, kad Šiluvoje ji turėtų gerai nuskambėti. Tada jau Augis ėmėsi reikalų", – pasakoja moteris.

Jam teko įtikinti draugą, kad spektaklis turi būti rodomas bažnyčios aikštėje. E.Nekrošiui ta erdvė atrodė per didelė, jis abejojo, ar susirinks tiek žiūrovų, ir taikėsi į Kultūros namus. E.Adomavičius nepasidavė. 2017-aisiais aikštėje parodyta "Jobo knyga" tapo didingu reginiu, kurio scenografiją kūrė ir iš lėto temstantis vasaros dangus. Spektaklį pamatė per tūkstantį žiūrovų. Praėjusiais metais ne mažesnio susidomėjimo sulaukė spektaklis "Inferno – Paradiso". Šiluviškiai pasigedo tik vieno. Po spektaklio jie tikėjosi režisierių pamatyti ant scenos, tačiau jis liko ištikimas sau – sceną paliko aktoriams, pats joje nepasirodydamas.

Teatras "Meno fortas" tęsią tradiciją ir po kūrėjo mirties. Šią liepą Šiluvoje skambėjo "Tylos monologai" – specialiai šiai progai iš visų laikų garsiausių E.Nekrošiaus spektaklių monologų, skaitomų pačių jų aktorių, sudarytas kūrinys.

Neišsižadėjo ir suklupusiųjų

E.Adomavičius visą gyvenimą dirbo Šiluvos gaisrinėje, bet tikroji jo aistra buvo sportas. Jis ne tik sekė rajono, šalies sporto įvykius, domėjosi, kas vyksta pasaulyje, bet ir pats buvo jų sūkuryje.

Organizuodavo Šiluvoje respublikines oro balionų varžybas, sunkumų kilnojimo šventes, į kurias prisikviesdavo žvaigždžių, automobilių ralius, žinoma, ir krepšinio rungtynes, pats jose ir teisėjavo.

Visa tai E.Nekrošiui buvo labai įdomu. Apie sportą jiedu galėjo kalbėtis nesustodami. Kaip ir apie pačią Šiluvą, jos žmones ir įvykius.

"Tai kas naujo Šiluvoj?" – vis klausdavo Eimuntas. Leonora prisimena, kad gerokai anksčiau, kai grįždavo į Šiluvą iš studijų Maskvoje ar jau dirbdamas Vilniuje, jis čia turėjęs didesnę draugų kompaniją. Su metais jų vis mažėjo, galiausiai liko vienintelis Eugenijus. Vieni išvyko iš miestelio, kitiems gyvenime tiesiog nepasisekė... Bet tų, suklupusiųjų, jis neišsižadėjo. Sustodavo pamatęs kur ant kampo, duodavo "ant vynelio". Tie žmonės buvo jam savi, jų kalbos įdomios, kasdieniai rūpesčiai svarbūs.

"Gyveno čia toks Česius, dabar jau jį sūnus išsivežė karšinti. Eimis jį visada prisimindavo prieš Kalėdas ar kitas šventes. Prašydavo vyro: tu supirk, nuvežk jam lauknešėlį, paskui atsiskaitysim", – pasakoja L.Adomavičienė.

Išėjo vienas paskui kitą

Žinia apie staigią režisieriaus mirtį Leonorą sukrėtė iki širdies gelmių. Žinojo, kad jo sveikata nėra stipri, tačiau nebuvo nė minties, kad pirma teks dalyvauti jo, o ne vyro laidotuvėse. Eimuntas buvo vienas iš tų, kuris teikė stiprybės Eugenijui, jau gulinčiam ligos patale, palaikė jo šeimą.

"Vyras sirgo šešerius metus. Ko tik nedarėme, liga progresavo – vėžys yra vėžys... Eimis nuo pat pradžių apie tai žinojo. Paskutiniais metais, kai buvo jau visai blogai, atvažiuodavo labai dažnai. Pakeliui pas mamą į Palangą, grįždamas atgal į Vilnių, vis užlėkdavo bent valandžiukei. Prisėda lovos gale, paprašo išvirti kavos. Ir kalbėdavosi – taip, kaip anksčiau... Atsisveikindamas paspausdavo ranką: laikykis, Augi, pasimatysim", – braukia ašarą Leonora, prisimindama paskutinį draugų susitikimą.

E.Nekrošiaus mirties dieną jos vyras jau buvo labai silpnas. Jis jau buvo praradęs akių šviesą, gyventi buvo belikę vos kelios savaitės. Eugenijus mirė taip ir nesužinojęs, kad Eimuntas iškeliavo į Amžinybę anksčiau nei jis.