„Hands on Press“ archyve – krabą kepanti meška ir kiti (ne)būti dalykai

Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jų paroda „Hands on Press spaustuvės archyvas HOP-002“. Tai – ketvirtoji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ciklo „Jaunųjų platforma“, skirto jauniems menininkams, paroda. Tiesa, jos lankytojams derėtų nepamiršti: menininkai mėgsta žaisti su fikcija ir tikrove. Šios žaismės rezultatais jaunosios kūrėjos praturtino ir šiame tekste pristatomas savas biografijas.

Karaliauja įvairovė

„Hands on press“ (liet. Rankos ant preso) – jau daugelį metų Kaune veikianti spaustuvė. Joje dirba dvi spaustuvininkės G. Gudaitytė ir I. Navickaitė, analoginėmis technikomis ir rankų darbu kuriančios itin kokybiškus ir dailius spaudos produktus. Įsikūrusios savo būstinėje K. Donelaičio gatvėje, jos vis sulaukia viduje vykstančia veikla susidomėjusių smalsių svečių ar žvilgsnių pro pusrūsio langus.

Per spaustuvės gyvavimo laikotarpį archyvuose nugulė įvairių spaudos gaminių, kurie šiandien parodoje eksponuojami ne tik kaip dailės ar dizaino pavyzdžiai, bet ir vertingi istoriniai artefaktai. Lankytojams nereikėtų nustebti, jei kai kurie eksponuojami kūriniai yra nematyti. Spaustuvė užsiima tik nedideliais tiražais, kurie neretai išgraibstomi tiesiog akimirksniu.

Ši paroda – spaustuvininkių pasidžiaugimas projektais, kuriuos jos kūrė, spaudė ir rišo savo rankomis. Tiesa, dalis jų dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su „Hands on Press“ veikla, taip ir neišvydo dienos šviesos. Parodoje eksponuojama itin didele įvairove pasižyminti spaustuvės archyvo dalis. Apsižvalgius, čia galima rasti visko – produktų pakuočių, renginių afišų, knygų vizualinio identiteto pavyzdžių. Kūrėjos pristato ir meninę instaliaciją, atskleidžiančią spaustuvėje vykstančius, niekam nematomus kūrybinius procesus. Parodos lankytojai gali išvysti ir spaustuvininkių naudojamus šilkografinį presą bei risografą, kuriais sukurta didelė dalis parodos kūrinių.

Intriga: kiekvienas parodos eksponatas kuria savo istoriją. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Žvilgsnis pro rakto skylutę

„Džiugu, kad galime eksponuoti savo sukauptą archyvinę medžiagą, kuri parodos lankytojams galbūt yra mažiau matyta. Kai kurie eksponatai šiuolaikiniame kontekste tampa istoriškai vertingi, kadangi pasakoja vietinio teatro, cirko, fabriko istorijas. Manome, kad paroda gali patraukti ne tik vizualiąja dizaino prasme, bet ir savo kontekstais, kurie patiks žmonėms, besidomintiems istorija“, – sako G. Gudaitytė.

Pasak I. Navickaitės, paroda suintriguos ir tuos, kuriuos domina pašaliniams mažiau matomi spaustuvėje vykstantys procesai, kadangi eksponuojami ne tik kūriniai, bet ir juos pagaminusi technika.

„Norisi parodyti, kaip vyksta mūsų darbas, tad savo studijoje dažnai rengiame kūrybines dirbtuves. Į parodą šiuo tikslu atkeliavo šilkografinis presas, rėmai, brauklė. Įrengėme instaliaciją, kuri demonstruoja, kaip risografe dažai iš fluorescencinės oranžinės keičiami į įprastą oranžinę spalvą. Dažniausiai šie procesai niekam nematomi, tačiau iš draugų ir pažįstamų vis sulaukiame komentarų, kad būtų įdomu išvysti mūsų darbą. Tad kilo mintis parodyti šį procesą“, – atskleidė ji.

Neiškilęs eskalatorius

Vienas iš parodoje eksponuojamų G. Gudaitytės ir I. Navickaitės atliktų projektų – Žaliakalnio eskalatoriaus vizualinis identitetas. Kadangi išaugusiame Kauno mieste nebeužteko esamų funikulierių, buvo planuojama Žaliakalnyje įrengti eskalatorių. K. Donelaičio ir Radastų gatves jungiantis eskalatorius turėjo iškilti 1972 m.

Pramoninės statybos projektavimo institutas 1968-aisiais „Hands on Press“ spaustuvėje užsakė sukurti būsimo eskalatoriaus vizualinį identitetą – logotipą, iškabą, bilietus, aptarnaujančiojo personalo uniformas. Parodoje eksponuojami šie gaminiai, o šalia – iškarpa iš 1963 m. žurnalo „Statyba ir architektūra“.

Žurnale rašoma, kad planuoto eskalatoriaus pakėlimo aukštis turėjo būti net 34,5 m. Planuota viršuje įrengti aikštelę, iš kurios būtų galima apžvelgti žemutinę miesto dalį, Senamiesčio siluetus, aplinkinius šlaitus. Keleiviams pervežti suprojektuotos trys darbo juostos – dvi kasdienio veikimo ir viena papildoma. Apskaičiuota, kad eskalatorius turėtų per valandą aptarnauti apie 6 tūkst. keleivių.

Pasak G. Gudaitytės ir I. Navickaitės, joms dažnai tenka tapti vienomis pirmųjų, išvystančių įspūdingus užsakovų projektus. Gavusios eskalatoriaus užsakymą, spaustuvininkės labai nustebo išgirdusios, kad iš centro į Žaliakalnį per valandą gali reikėti perkelti 6 tūkst. kauniečių. Kūrėjoms buvo smagu prisidėti prie šio projekto, nors eskalatorius taip niekada ir neatsirado. Priežasčių, kodėl projektas buvo sustabdytas, pašnekovės taip ir nesužinojo, o atlygio už atliktus darbus negavo.

Sužmogėjusios meškos

Neįgyvendintas liko ir kitas parodoje matomas projektas – degtukų dėžučių etikečių apie juodą ir baltą meškas serija. 1957 m. seriją užsakė degtukų gamybos fabrikas „Liepsna“, siūlęs įgyvendinti galimai labai didelio tiražo projektą, potencialiai pateksiantį į kiekvieno žmogaus rankas.

G. Gudaitytė ir I. Navickaitė sukūrė daugiau nei 50 skirtingų degtukų dėžučių, kuriose įnoringos meškos tapatinamos su žmonėmis ir užsiima įvairiomis veiklomis, taip sukeldamos degtukų dėžutės savininkui juoką. Tačiau rengiant projektą įsivėlė klaida – dailininkas dizaino pasiūlyme juodą mešką įvardijo ruda ir, galimai dėl to, projektas liko neįgyvendintas.

Vienas iš parodoje eksponuojamų G. Gudaitytės ir I. Navickaitės atliktų projektų – Žaliakalnio eskalatoriaus vizualinis identitetas

Parodoje eksponuojama 20 plakatų ir tiek pat degtukų dėžučių. Etiketėse meškos kepa krabą, ryžtasi išvaizdos pokyčiams, prie laužo džiovinasi kailį, šoka meteoritų lietuje, deginasi rugių lauke, su batais vaikšto žarijomis ir užsiima kitomis šypsnį keliančiomis veiklomis. Šalia eksponuojama 2015 m. Gorano A. Ohldiecko ir Osvaldo Vaiskos knyga „Degtukų namai su langu meškai. „Liepsnos“ fabriko dokumentų rinkinys“, kurioje aprašomas šis ir kiti su šiuo fabriku susiję projektai.

Skandalingas spektaklis

Parodoje lankytojai gali išvysti ir dvi spaustuvėje „Hands on Press“ pagamintas renginių afišas, su kuriomis susijusios neeilinės istorijos. Afišą spektakliui „Trys mušketieriai“ užsakė satyros teatras „Vilkolakis“. Maironio gatvėje veikęs teatras garsėjo eksperimentais ir improvizacijomis.

1925 m. gegužės 8 d. įvyko vieno rimčiausių ir daugiausiai lėšų pareikalavusio teatro spektaklio „Trys mušketieriai“ premjera. Tačiau kariuomenę pašiepiantis satyrinis spektaklis kaip reikiant užgavo kai kurių karininkų savimeilę, tad iškart po premjeros jis buvo uždraustas, o teatro įkūrėjui A. Sutkui netgi grėsė tremtis iš Kauno.

Kadangi spektaklio statymas buvo brangus, jį uždraudus teatras įlindo į skolas ir galiausiai užvėrė duris. „Hands on Press“ buvo gavusi ir įgyvendinusi afišos užsakymą „Trijų mušketierių“ spektakliui, kuris turėjo įvykti po premjerinio vakaro – gegužės 15-ąją. Deja, kadangi spektaklis buvo uždraustas, žiūrovai scenoje jo nebeišvydo. Liko tik šilkografijos būdu atspausta afiša, kuri šiuo metu kabo Paveikslų galerijoje.

Reveransas cirko asmenybėms

Antrosios afišos, skirtos „Pabaltijo“ cirko gastrolėms Alytuje, istorija dar liūdnesnė. 1936 m. liepos 10–12 d. cirkas turėjo gastroliuoti Alytuje, tad užsakė pagaminti šį renginį reklamuojančią afišą. Čia turėjo pasirodyti didžiausios to meto cirko žvaigždės, tarp jų – ir fakyras Ben Ali (Antanas Pilkauskas), kuris buvo neseniai surengęs įspūdingus pasirodymus Čikagoje. Deja, kelionė į Alytų pasibaigė tragiškai.

Sėkmingai pasirodę Kauno žemės ūkio parodoje, dalis artistų važiavo sunkvežimiu ant kėbule sukrautų stiebų, brezento, likusio rekvizito. Sunkvežimiams per tuo metu Alytaus miesto viduryje buvusį medinį tiltą važiuoti neleista, nes jis laikytas nesaugiu ir dažnai remontuojamas. Todėl cirko automobilis vyko aplink, per Kaniūkų tiltą. Anuomet kelias iki tilto ėjo senuoju akmenimis grįstu keliu. Prie pat tilto pasibaidė lenkiamo ūkininko vežimo arkliai. Vairuotojas Pranas Valančius bandė išvengti nelaimės, bet, kaip spėjama, sugedo automobilio vairas, o gal ir stabdžiai nebuvo tvarkingi. Todėl automobilis, išlaužęs keturis pylimo apsauginius stulpelius, nuo 6 m aukščio ir 85° statumo šlaito didele jėga nudardėjo žemyn. Devyniolika žmonių buvo sužeisti, keturi žuvo, tarp jų – ir Ben Ali.

„Apsilankiusios Kauno žemės ūkio parodoje, buvome sužavėtos „Pabaltijo“ cirko, o ypač iš Čikagos ką tik grįžusio Ben Ali pasirodymo. Galima įsivaizduoti, kaip džiaugėmės, kai gavome užklausą sukurti ir atspausti cirko afišą tolesnėms gastrolėms. Buvome paprašytos afišoje išvardinti didžiausias cirko žvaigždes, pabrėžiant Ben Ali programą – tai turėjo pritraukti daugiau smalsuolių. 1936 m. įvykusi katastrofa kelyje į Alytų šokiravo visus. Parodoje eksponuojame sukurtą afišą, norėdamos pagerbti žuvusiuosius ir paskatinti pasidomėti cirko istorija ir asmenybėmis, kurių Kaune būta daug“, – pabrėžė pašnekovės.

Palikimas: neįgyvendinto Kauno eskalatoriaus projekto ženklai ir XIX a. garsios JAV kompanijos užsakymo likučiai. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nuo knygų iki muilo

Parodoje eksponuojama ir keletas „Hands on Press“ paruoštų knygų. Kadangi miesto centre įsikūrusi spaustuvė turi didelį langą, kuriame kabo ryški iškaba, pro šalį einantys praeiviai kartais užsuka į vidų ir pasiūlo savų idėjų. Vienas tokių praeivių – Kaune gyvenęs Suomijos švedų poetas Henry Parlandas. 1930 m. užsukęs į spaustuvę, autorius paprašė Gabrielės ir Ingos paruošti jo knygos „Idealo išpardavimas“ maketą. Darbai buvo atlikti, tačiau poetas tais metais susirgo skarlatina ir mirė. Jo poezijos knyga taip ir liko neišleista lietuvių kalba, tačiau parodoje galima pamatyti jos prototipą.

Taip pat nutiko ir su poeto Prano Morkūno knyga „Dainuoja degeneratas“, kurios maketą, autoriaus prašymu, „Hands on Press“ parengė 1931 m. Autoriui kažkur prapuolus ir nebesusisiekus su spaustuve, ši knyga buvo išleista tik XX a. pabaigoje. Pašnekovės pasakoja planavusios leisti jaunų autorių poezijos rinkinį, tačiau po šių dviejų nesėkmių projektas nebeišvydo dienos šviesos.

Ne visi parodoje matomi Gabrielės ir Ingos projektai taip ir liko neįgyvendinti. Lankytojai gali išvysti vieną sėkmingiausių kūrėjų gaminių, išleistą dideliu tiražu. Viena didžiausių JAV kada nors veikusių įmonių „Procter & Gamble“ 1898 m. užsakė sukurti dovanų kuponų liniją prekės ženklui „Rub-No-More“. JAV pirkėjai, pirkdami šio prekės ženklo skalbimo miltelius, muilą ir kitas priemones, galėjo gauti šiuos kuponus ir juos iškeisti į dovanas. G. Gudaitytė ir I. Navickaitė pagamino ir vieną iš šių dovanų – vaikišką knygą „The Wonderful Mama – A Story About the Mama Elephant and How She Fixed Her Kids Problems“ (Nuostabioji mama – istorija apie mamą dramblę ir kaip ji sutvarkė savo vaikų problemas). Šis masinis  projektas buvo itin sėkmingas.

Suvienijo bendra svajonė

I. Navickaitė (g. 1753) baigė mokslus Florencijos menų akademijoje, kur mokėsi piešimo. Panorusi praktiškesnių žinių, 1782 m. tapo pameistrio pagalbininke Giambattista Bodoni spaudos ceche Parmoje. Vėliau kelis dešimtmečius keliavo po Aziją, Europą, pragyveno iš knygrišystės amato, išmokto pas Frydrichą Drukmaną, garsųjį Leipcigo knygrišį. 1918 m. Inga nusprendė pagaliau grįžti į gimtąjį kraštą, čia kurti ir puoselėti spaudos ir knygrišybos tradicijas, ką sėkmingai daro iki šiol.

G. Gudaitytė (g. 1756) mokėsi piešimo mokslų Florencijos akademijoje, bet jų nebaigė. Akademinio vizito į Didžiąją Britaniją metu, neaiškiomis aplinkybėmis, joje ir liko. Mokslus galiausiai baigė Londono karališkojoje dailės akademijoje. Keletą metų dirbo pameistrio pagalbininke ir mokėsi daugiaspalvės spaudos technikos, kurią visai neseniai buvo išradęs ir tuo metu puoselėjo Williamas Blake’as. Susižavėjusi augančiomis spaudos technologijomis, intensyviai mokėsi, ir galiausiai įgytas žinias pritaikė keliaudama po spaudos revoliucijos įkarštyje tuomet skendėjusią Škotiją. 1918 m. grįžo namo su svajone gautas žinias panaudoti įkuriant spaustuvę Kaune.

Ingos ir Gabrielės keliai vis susikirsdavo įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, kadangi abi dirbo toje pačioje industrijoje. Viena kitą jos pažinojo dar nuo studijų Florencijoje laikų, o 1898 m., atsitiktinai susitikusios Amerikoje stažuočių metu, jos netgi įvykdė keletą bendrų spaudos projektų. 1918 m. tuo pačiu metu su ta pačia svajone grįžusios į Kauną, Inga ir Gabrielė atsitiktinai susitiko vietinėje smuklėje. Nors tuomet nebuvo artimos draugės, tą vakarą atradusios daug panašumų profesinėse srityse ir ilgalaikėse svajonėse, ėmėsi kurti spaustuvę, visai sėkmingai veikiančią iki šiol. Sulaukusios pasiūlymo surengti savo parodą Paveikslų galerijoje, spaustuvininkės su džiaugsmu sutiko ir nusprendė eksponuoti per daugelį metų sukauptą įvairialypį savo archyvą.

Kas? paroda „Hands on Press spaustuvės archyvas HOP-002“ iš parodų ciklo „Jaunųjų platforma.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki rugpjūčio 25 d.