Šiandien Vaida, dzenbudistė vienuolė Won Bo, su mumis kalbasi iš vienuolyno, esančio už kelių dešimčių kilometrų nuo Seulo. Ji sako, kad vienuoliškame gyvenime pats svarbiausias yra dabartinis momentas.
– Miela Vaida, kaip pati prisistatytumėte mūsų skaitytojams?
– Vienuolė. Toks mano pagrindinis užsiėmimas. Mano vienuoliškas vardas Won Bo, kuris reiškia Tobula Brangenybė.
– Teko girdėti, kad savo dvasinio kelio ieškojote įvairiose tradicijose – nuo krikščionybės iki krišnaizmo, kol galiausiai atradote dzenbudizmą. Gal galėtumėte keliais sakiniais apibūdinti jo esmę?
– Budizmas turi daugybę krypčių, praktikuojamų skirtinguose pasaulio kraštuose. Viena jų – dzeno mokykla, paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje ir Vietname. Dzenbudizmo esmė – meditacija ir tiesioginė patirtis. Aš pati praktikuoju dzenbudizmą, kuris, mano manymu, yra viena paprasčiausių budizmo formų. Tačiau kartu jis kelia esminį klausimą – kas aš esu. Dzen neprisiriša prie sąvokų „Dievas“ ar „Buda“, svarbiausia čia – savęs pažinimas. Tai atrodo labai paprasta, bet iš tikrųjų yra be galo sudėtinga.
– Ką tik praskriejo pačios gražiausios žiemos šventės – Kūčios, Kalėdos. Ar šventėte jas, nors ir esate toli nuo Lietuvos?
– Galbūt tik dvasia, bet ne šventykloje. Mes čia turime kitas šventes – Budos gimtadienį, Budos nušvitimo dieną ir kitas. Tačiau vietiniai žmonės žino, kad katalikai švenčia Kalėdas, nes Pietų Korėjoje gyventojų budistų, katalikų ir protestantų yra panašus procentas. Skirtingų tikėjimų žmonės stengiasi tarpusavyje gražiai sugyventi, sutarti, o vieni kitų religijas vadina draugiškomis, kaimyninėmis.
– Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kelias į dzenbudistų vienuolyną. Kas paskatino palikti įprastą gyvenimą ir pasirinkti vienuolystę?
– Sakyčiau, susidėjo daug aplinkybių, kurios nulėmė tokį mano pasirinkimą. Kai man buvo šešiolika, netekau mamos, tėtis tuo metu piktnaudžiavo alkoholiu, tad pradėjau ieškoti vidinės atramos, kažko, kas mane sustiprintų. Galvojau apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip viskas trapu. Taip vieną dieną atsidūriau Vilniaus Zen centre. Manau, kad būtent budizmas tuo metu man labai padėjo ir tapo svarbia atrama.
Centrinis dalykas vienuolių gyvenime – praktika. Mūsų diena kupina nusilenkimų, giesmių ir meditacijų, kurios užima didžiausią laiko dalį.
Kitas momentas – noras iš tikrųjų pažinti dzenbudizmo praktiką ir pradėti ją nuosekliai praktikuoti. Vienuole tapau labai natūraliai – tarsi vanduo upėje, kuris teka savo vaga. Nebuvo vieno didelio, dramatiško apsisprendimo, tiesiog supratau, kad noriu daugiau laiko ir dėmesio skirti dzeno praktikai.
Tais laikais, apie 1997-uosius, eiti į Vilniaus Zen centrą buvo kiek nedrąsu. Buvau perskaičiusi tik vieną nedidelę brošiūrą apie dzeną (juokiasi), ir ja remdamasi bandžiau suprasti, kas manęs ten laukia.
– Kas buvo svarbiausia Jūsų gyvenime prieš įsiliejant į vienuolių bendruomenę? Kuo tuo metu užsiėmėte, kokios buvo Jūsų svajonės ir planai?
– Baigusi mokyklą studijavau istoriją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, gavau diplomą. Tuo metu ką tik buvo sugriuvusi Sovietų Sąjunga ir neatrodė, kad žmonės galėtų daug ką planuoti į ateitį – ne taip, kaip dabar, kai visas pasaulis tarsi po kojomis ir gali važiuoti kur tik nori. Tada tokio jausmo nebuvo, todėl tiesiog plaukiau pasroviui. Galvojau, gal tapsiu istorijos mokytoja – ne iš didelio noro, bet tiesiog todėl, kad reikėjo kažką veikti gyvenime.
– Kodėl pasirinkote Pietų Korėją, ne Kiniją, Japoniją, Vietnamą, kur dzenbudizmo tradicija taip pat egzistuoja?
– Dzenbudizmas susiformavo Kinijoje, o į Vakarus žinios apie jį dažniausiai atėjusios per Japoniją. Kai pirmą kartą skaičiau brošiūras apie dzeno praktikas, jose daugiausia buvo rašoma apie japonų budizmą. Apie 1992-uosius į Lietuvą atvyko korėjiečių dzeno meistras, vienuolis, galbūt pirmasis šios krypties mokytojas Lietuvoje. Nuo jo viskas ir prasidėjo: atsirado žmonių, kurie norėjo tęsti jo mokymus ir įkūrė dzeno centrus. Pirmasis dzenbudistų centras Lietuvoje atsirado būtent Kaune.
– Ar esate girdėjusi apie aktorių, režisierių, rašytoją ir vienuolį Kęstutį Marčiulyną?
– Kęstutis irgi buvo dzenbudizmo praktikuotojas Vilniaus Zen centre, o man – dar ir didelis autoritetas. Kęstutis išvyko iš Lietuvos 1999 m., aš – metais vėliau, 2000-aisiais. Kai tapau kandidate į vienuoles, man teko įveikti Kęstučio skiriamus išbandymus. Dažnai net apsiverkdavau iš sunkumo. Tik vėliau supratau, kad kuo sunkiau dabar, tuo tas kelias bus lengvesnis vėliau. 2022 m. balandžio 22 d. šventykloje, kurioje Kęstutis gyveno, jam netikėtai sustojo širdis.
– Koks buvo Jūsų pirmasis įspūdis atvykus į Pietų Korėją ir į vienuolyną? Ar teko susidurti su kultūriniais, kalbiniais iššūkiais?
– Laimei, aš neskridau tiesiog – na, žinote, kai nusiperki lėktuvo bilietą į vieną pusę ir skrendi laimės ieškoti. Jau kurį laiką praktikavau dzenbudizmą Vilniaus Zen centre, kuris dabar veikia kaip tarptautinė dzenbudizmo mokykla ir palaiko ryšius su šios krypties sekėjais visame pasaulyje.
Vykau į tą patį vienuolyną, kuriame gyveno dzeno meistras, padėjęs lietuviams įkurti minėtą Zen centrą. Mane ten pasitiko, bet aš nemokėjau nei anglų, nei korėjiečių kalbos. Išvykdama močiutei, kuri po mamos mirties mane globojo, sakiau, kad važiuoju mokytis anglų kalbos – kitaip vargu, ar ji būtų mane supratusi. Tik daug vėliau pasakiau tikrąją priežastį.
Man pasisekė, kad vienuolis K. Marčiulynas jau gyveno tame vienuolyne. Jis mane mokė, pažindino su vienuolių gyvenimu. Paprastai budistai vyrai ir moterys gyvena atskirai, tačiau čia, tarptautiniame dzenbudizmo centre, visi buvome kartu.
– Ar dzeno praktika padėjo Jums rasti atsakymus į tuo metu kildavusius sunkumus? Kaip budizmas pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimo iššūkius apskritai?
– Svarstau, nuo ko čia pradėti... Ar dzeno praktika padėjo? Vienareikšmiškai – taip. Ji padėjo pamatyti save ir pasaulį kitaip, nei buvau įpratusi. Supratau, kad didžiąją dalį kančios mes susikuriame patys. Iki tol tikrai taip negalvojau – vis spėliodavau, kodėl būtent man taip atsitiko: kad mama mirė, kad niekas manimi nesirūpina ir t. t.
Artimo žmogaus mirtis yra didelė kančia, bet mes ją dar papildome savo minčių ir emocijų bagažu – kančia, kuri iš tiesų neegzistuoja. Bet ilgainiui ji didėja kaip sniego rutulys, riedantis nuo kalno, ir tampa daug kartų didesnė už pradinę kančią. Tada likusį gyvenimą gyvename apnikti liūdesio ir skausmo.
Budizmas man padėjo pamatyti, kad kančią mes kuriame patys ir dažnai net nežinome, ką su ja daryti. Dabar net juokas ima, kai pasižiūriu atgal. Mes prikuriame tiek bereikalingos kančios sau ir aplinkiniams, kad jos užtenka visam pasauliui.
– Ar dabar, išsiugdžius kitokį požiūrį ir supratimą apie save bei pasaulį, kančios Jūsų gyvenime liko mažiau?
– Kančia ar nepasitenkinimas esama padėtimi visada lydi žmogų. Visada atsiras kažkas, kas nepatiks – gal liga, gal netektis, gal nepasiektas tikslas. Bet esmė, kaip tu tą įvykį priimi.
Pavyzdžiui, netekai artimo žmogaus. Gali visiškai paskęsti tame įvykyje – jis gali tave užvaldyti, todėl gali prarasti savikontrolę ir pasiduoti blogoms mintims bei emocijoms. Bet gali jį priimti aiškiu protu. Gali jausti baimę, pyktį ar liūdesį, bet kai aiškiai, be vertinimų stebime šiuos jausmus ir nebandome kuo greičiau jais atsikratyti, tuomet jie mūsų taip stipriai neužvaldo ir po kurio laiko tiesiog išnyksta.
Arba, tarkim, labai bijai susirgti nepagydoma liga. Bijai, bet netampi tos baimės užvaldytas. Ir nekovoji su ja. Kitaip tariant, turi nepaskęsti toje emocijoje ar jausme, bet ir nekovoti – tiesiog leisti jai būti ir stebėti ją be vertinimų. Gali sau sakyti: „Dabar yra tokia situacija, kuri nei gera, nei bloga. Tiesiog aplinkybės susiklostė taip, kad protas sukūrė šitą baimę. Bet aš neturiu tapti jos užvaldyta.“
Mano vardas – Tobula Brangenybė – tikrai nereiškia, kad aš čia tokia tobula. Tai tiesiog paskatinimas nepamiršti, jog turiu atrasti savo tikrąją prigimtį.
– Kalbamės trečią valandą dienos Pietų Korėjos laiku, o Lietuvoje – ankstyvas rytas. Kaip atrodo Jūsų kasdienybė?
– Šiuo metu gyvenu labai mažame vienuolyne, kuriame esame tik dvi moterys. Aš ir maždaug 20-čia metų už mane vyresnė vienuolė korėjietė. Centrinis dalykas vienuolių gyvenime – praktika. Mūsų diena kupina nusilenkimų, giesmių ir meditacijų, kurios užima didžiausią laiko dalį. Likusį laiką skiriame tvarkymuisi, maisto ruošimui, valgymui ir susitikimams su žmonėmis. Keliamės maždaug 3.30 val., nes 4.00 prasideda ryto praktika. Miegoti einame 21.00 val.
– Ar daug žmonių ateina pas Jus pasikalbėti? Kokie klausimai dažniausiai jiems rūpi?
– Man atrodo, kad nuo amžių amžinųjų žmonėms visame pasaulyje rūpi tie patys klausimai: kodėl mane paliko vyras, kodėl vaikai manęs neklauso ir pan. Kitaip tariant – kančia. Mano pareiga – parodyti žmonėms, kad dažniausiai patys sukuriame savo kančią. Jei tai supranti, tada gali išsivaduoti. Aš stengiuosi parodyti, kaip veikia mūsų protas, kaip greitai jis sukuria kančią ir netgi kažkiek ja mėgaujasi, nors mums atrodo, kad nenorime kentėti. Jei bent kartą žmogus supranta šį proto mechanizmą, ateityje jis taip stipriai nesikankins. Deja, yra žmonių, kurie visą gyvenimą praleidžia kentėdami.
– O kokia kalba Jūs bendraujate su vietiniais?
– Su vietiniais kalbu korėjiečių kalba. Kai gyvenau tarptautiniame vienuolyne, pramokau angliškai. Vėliau patekau į moterų korėjiečių vienuolyną, kur nė viena nemokėjo anglų kalbos, todėl teko derintis. Man nebuvo kitos išeities. Ir nežinau, kada tiksliai, bet pamačiau, kad jau kalbu korėjietiškai (juokiasi).
Jokių kursų nelankiau – tiesiog gyvenau kartu su vienuolėmis, tarsi būčiau jų šeimos dalis. Turėjau greitai orientuotis situacijose ir būti paklusni vyresniosioms. Jauna vienuolė turi joms patarnauti, atlikti įvairius darbus, o jei nesuprasi, ko iš tavęs nori, labai greitai atsiliksi nuo vienuolyno ritmo. Taigi, kalba man buvo tiesiog išgyvenimo reikalas. Iš pradžių nesuprasdavau, ko iš manęs nori, bet vėliau žinojimas ateidavo tiesiog intuityviai.
– Iš ko gyvena dzenbudistės vienuolės – ar iš žmonių suneštų aukų?
– Budizme visi vienuoliai gyvena iš aukų. Bet žmonės aukoja ne už konsultacijas, bet tiesiog. Jie ateina į šventyklą atlikti savo praktikas (turime tam skirtą Dharma salę), randa ten aukų dėžutę ir aukoja tiek, kiek kas gali ar nori.
– Ar to užtenka? Juk bilietai į Lietuvą brangūs?
– Užtenka. Kai žmonės žino, kad ruošiuosi vykti į Lietuvą, jie aukoja pinigų specialiai mano kelionei. Užtenka ir bilietui, ir pragyvenimui Lietuvoje. Pietų Korėjoje aukojimą vienuoliams žmonės suvokia kaip savo atsakomybę. Supranta, kad jei neliktų šventyklų, neliktų ir budizmo.
– Jūsų vienuoliškas vardas – Tobula Brangenybė. Kaip jį gavote?
– Vardą būsimam vienuoliui suteikia jo Mokytojas. Moterų mokytojos būna moterys, vyrų – vyrai. Iki įšventinimo į vienuolius mokinys paprastai gyvena vienuolyne metus ir atlieka paprastus darbus, o Mokytojas jį stebi: žiūri, koks jo būdas, kokios jo charakterio savybės, ko turi per daug, o ko – per mažai.
Yra du būdai gauti vienuolišką vardą. Jei tau kažko trūksta, tarkim, esi per daug plepus – Mokytojas gali duoti vardą, susijusį su ramybe. Kitas būdas – jei kažkurioje srityje esi labai išskirtinis, tuomet vardas gali dar labiau sustiprinti tą savybę. Pavyzdžiui, K. Marčiulyno vienuoliškas vardas buvo Bo Haeng, reiškiantis „Platus Veiksmas“. Jis iš tiesų gyvenime veikė plačiai – kaip aktorius, oratorius, rašytojas.
Mano vardas – Tobula Brangenybė – tikrai nereiškia, kad aš čia tokia tobula (juokiasi). Tai tiesiog paskatinimas nepamiršti, jog turiu atrasti savo tikrąją prigimtį. Ji ir yra toji Tobula Brangenybė.
– Cituoju: „Šiandien pradėjome septynių dienų kido.“ Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad mes pradėjome labai intensyvią, septynias paras trunkančią dvasinę praktiką, kurios metu be pertraukos giedame mantras. Tai nėra Dievo šlovinimas kaip krikščionybėje – budizme nėra tikėjimo aukščiausiomis galiomis.
Giedojimas – tai ta pati meditacija, tik su garsu. Kai medituojame sėdėdami, mes tiesiog stebime savo kvėpavimą ir klausiame savęs: „Kas tai?“ (turiu omeny, apie save). Kas yra už visų formų, pavadinimų, už visko, ką pažįstu, ko mus mokytojai mokė – t. y. kas už viso to?
Kai medituojame su garsu, darome lygiai tą patį, tik dar klausomės savo garso. Ne tik jo, bet ir mušamo instrumento garso, kitų žmonių, kurie gieda kartu. Pietų Korėjoje ši giedojimo praktika labai paplitusi. Vienuolės ir vienuoliai keičiasi pamainomis, kad garsas, dėmesys ir intencija niekada nenutrūktų.
Mūsų buvo vienuolika, ir mes keitėmės: pavyzdžiui, valandą giedojau aš, paskui 15 min. ilsėjausi, o mano vietoje giedojo kitas. Ir taip visą parą. Dzenbudizme tai laikoma itin intensyvia ir pasišventimo reikalaujančia praktika. Jos esmė – intencija. Kido dažnai atliekama tam tikram ketinimui: už taiką, už sergančius ar mirusius, už bendruomenę ar už visą pasaulį. Ji ugdo susitelkimą ir discipliną, stiprina užuojautą.
– Šiuo metu esate Tūkstančio dienų atsiskyrime. Bet juk mes kalbamės?
– Taip, kalbamės. Esu atsiskyrusi ta prasme, kad trejus metus negaliu niekur išeiti už savo šventyklos ribų. Šiame vienuolyne esame tik dvi vienuolės. Negalime sau leisti būti visiškai atsiskyrusios. Juk kažkas turi prižiūrėti šventyklą, priimti žmones. Bet būna atsiskyrimų, kai vienuoliai užsidaro ir būna visiškai vieni. Du kartus per metus jie praktikuoja 90-ies dienų meditacijų atsiskyrimą. Tuomet susirenka grupė vienuolių ir medituoja po 12–14 valandų per dieną.
– Pietų Korėjoje esate jau seniai. Ar spėjote pakeliauti po šalį, pamatyti ją turistės akimis?
– Kažkiek – taip. Bet turizmui mes nelabai turime laiko. Jei kur keliaujame, tai tik kaip vienuolės. Dažniausiai lankome šventyklas, kur vyksta dvasinės ceremonijos. Kartais, kai atvyksta mano pažįstami ar grupė iš Lietuvos, visi drauge kur nors nuvažiuojame. Tiesa, pirmus dešimt metų iš Lietuvos svečių nesulaukdavau, o ir pati namo ilgai nevažiavau. Dabar lietuvių čia atvyksta labai daug, o aš stengiuosi grįžti į Lietuvą maždaug kas dvejus metus.
– Kuklus, tvarkingas, pilkas vienuolės rūbas. Plikai skusta galva. Ar vienuolės negali auginti plaukų?
– Negali. Tokia buvo Budos nustatyta taisyklė. Taip yra dėl to, kad nebūtų didelių skirtumų tarp vienuolių, bent jau išorinių. Ir kad nebūtų dar vieno papildomo prisirišimo, kaip antai – prie plaukų. Svarbu kiek įmanoma visko atsisakyti. Nuo materialių dalykų iki vidinių – nuomonių, vertinimų, skirstymų, prisirišimų ir pan.
Kita vertus, be plaukų kur kas praktiškiau. Kadangi didžiąją vienuolių dienos dalį užima giesmės ir meditacijos, jei dar reikėtų rūpintis šukuosena, būtų sunku. Yra tekę gyventi vienuolyne, kur viename kambaryje būdavo apie šimtą vienuolių. Sąlygos kuklios – vanduo tik apsiprausti.
Rūbai, kaip pastebėjote, taip pat pilki, kad neišsiskirtume. Budizme negali būti stipraus „aš“. Pasaulietis dažniausiai stengiasi kuo įdomiau save parodyti, išreikšti savo asmenybę. Tuo tarpu dzeno praktikų tikslas – neprisirišti prie netikrojo „aš“, t. y. prie to, kaip atrodau, ką apie mane sako tėvai ar mokytojai, nes kiekvienas bandymas tapti išskirtiniu tik sustiprina tą netikrąjį „aš“.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą per artimiausius dešimt metų? Ar turite kažkokių tikslų, planų, svajonių?
– Dzenbudizme svarbiausi du dalykai: kas aš esu ir ką aš darau dabar. Žinoma, tam tikra gyvenimo kryptis taip pat svarbi, bet jei prisikuri daug ateities planų, jau esi toli nuo dzeno. Pasižiūrėkite į visus savo planus, kuriuos ketinote įgyvendinti 2025-aisiais. Kiek procentų jų išpildėte? Ir ar viskas įvyko taip, kaip planavote? Dzenbudizme svarbiausias yra esamasis laikas – tai, ką darau čia ir dabar.
Naujausi komentarai