Meno studijos „Medinė lapė“ įkūrėjos, aktyvios parodų ir plenerų dalyvės darbai atpažįstami iš unikalaus stiliaus, įkvėpto gamtos ir gamtos stichijų, mistinių gyvūnų portretų.

Tapybos pagrindų I. Gražulevičiūtė-Vileniškė mokėsi profesionalių menininkų studijose: pas tapytojus Algimantą Šatą, Rūtą Levulienę. Kurdama ji pasitelkia įvairias priemones: akrilinius, aliejinius dažus, pieštukus, žymeklius, renkasi mišrią techniką, jai nesvetimi ir dirbtinio intelekto įrankiai. Menininkė nevengia eksperimentuoti, tad darbuose išvystame tradicinio ir skaitmeninio meno jungtis. Kūrybinio proceso rezultatas – ne tik konceptualūs, bet ir estetiški darbai.

Juose dominuoja kontrastingų spalvų paletė, kai pereinama nuo šviesių atspalvių iki tamsių tonų, daug mėlynos, geltonos, violetinės, oranžinės. Menininkei svarbus subjektyvumas ir nereali fantazija. Architektūros išmanymas autorei padeda modeliuoti ir sudėlioti tiek skaitmenines, tiek realias tapybos darbų erdves.

„Mokslas yra mano pagrindinė veiklos sritis, jame esu pasiekus daug daugiau rezultatų, nei mene, bet menas yra mano širdies atgaiva ir dar vienas saviraiškos būdas, labai papildantis ir praturtinantis mano gyvenimą, – sako I. Gražulevičiūtė-Vileniškė. – Dabartinis tikslas – pasiekti savo veikloje mokslo ir meno sintezę, kuri nebūtų formali, pritempta, bet autentiška, organiška ir nuoširdi".

– Kas Jus labiausiai įkvepia kuriant – gamta, technologijos, socialinės temos ar vidinis tyrinėjimas?

– Atsakant į šį klausimą trumpai – gamtos stebėjimas, ypač gyvūnų, ir vidiniai tyrinėjimai. Nuo vaikystės mėgstu būti gamtoje ir labai myliu gyvūnus. Savo darbuose juos vaizduoju ne realistiškai, o per savo matymo prizmę ir kartu susiedama su mitologija. Man ypač imponuoja tam tikrų gyvūnų įvaizdžiai: lapės, pelėdos, didžiosios ir naminės katės. Jų mano darbuose galima pamatyti tikrai daug. Laisvalaikiu mėgstu skaityti filosofinę, mistinę literatūrą, saviugdos knygas, užsiimu savirefleksija, tai taip pat atsispindi mano darbuose.

– Kaip gimsta Jūsų kūrinių idėjos? Ar jos kyla iš mokslinių tyrimų, ar iš estetinių ieškojimų?

– Mano moksliniai tyrimai daugiausiai susiję su žmogaus sukurta ar pertvarkyta aplinka, miestais, architektūra, o meninėje kūryboje – tiek skaitmeninėje, tiek tradicinėje – dominuoja gamtos interpretacijos, gyvūnai, neapibrėžtos erdvės. Taigi negalėčiau sakyti, kad moksliniai tyrimai įkvepia kūrybai tiesiogiai, bet yra tam tikrų man artimų idėjų, tokių kaip pagarba gamtai, gyvybei, ekologija, žmogaus ir gamtos harmoningo sambūvio siekis, kurios atsispindi ir mano moksliniuose tyrimuose, ir mene.

– Kaip bėgant laikui keitėsi Jūsų santykis su medžiagomis ir technologijomis?

– Šiuo metu mano kūryboje dominuoja tapyba aliejiniais dažais ant drobės ir skaitmeninis menas. Be abejo, laikui bėgant, santykis su naudojamomis medžiagomis ir technologijomis keičiasi, norisi išbandyti naujas technologijas, įvairių medžiagų teikiamas galimybes. Kūryboje esu išbandžiusi įvairias technikas: nuo tapybos akvarele ir tušu iki akrilinių, aliejinių dažų ir mišrios technikos. Kai prieš ketverius penkerius metus ėmė darytis prieinamesni generatyvinio dirbtinio intelekto (GenDI) modeliai, buvau itin susižavėjusi skaitmenine kūryba. Jos neapleidžiu iki šiol, eksperimentuoju su nuolat atsirandančiomis GenDI naujovėmis, patobulintais modeliais, bet pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriu tradicinėms technikoms ir rankų darbui. Pastebėjau, kad ranka tapytas paveikslas kuria kitokią nuotaiką, nei atspausdintas skaitmeninis kūrinys. Abu kūrybos būdai yra galimi ir puikūs. Šiuo metu ieškau jų sintezės būdų – kaip generatyviniam skaitmeniniam menui suteikti daugiau žmogiškumo, kaip tokiuose kūriniuose išlaikyti savo autorinį braižą.

– Ar menas gali būti pažinimo forma, panaši į mokslą?

– Menas tikrai gali būti ir yra pažinimo forma, pasitelkus meną galima kurti naujas žinias. Tačiau naujo žinojimo kūrimo būdai mene skiriasi nuo taikomų moksle. Šiuo metu vis dažniau galime išgirsti sąvoką „meninis tyrimas“ – būtent tokiame tyrime naujas žinias galima kurti naudojant patirtis, emocijas ar kūno pojūčius. Tuo tarpu mokslinis tyrimas turi būti pagrįstas aiškia metodologija, struktūrizuotas ir pakartojamas.

Menas leidžia mokslinius faktus pateikti naudojant įtraukiančius, empatiją skatinančius pasakojimus apie ekologiją, klimato kaitą ir kitas opias problemas.

Meniniame tyrime yra daug laisvės eksperimentams, klaidoms, netikėtumui, subjektyvumui, meninis tyrimas nebūtinai turi būti pakartojamas, o ir jo pateikimo bei pristatymo formos gali būti visiškai kitokios, nei mokslinio tyrimo. Skirtumą tarp mokslinio ir meninio tyrimo gerai iliustruoja viename straipsnyje perskaityta frazė: „Fizikas mokslininkas negali nežinoti, kas yra fizika, o menininkas gali nežinoti, kas yra menas.“

– Kaip Jums pavyksta derinti menininkės ir mokslininkės tapatybes?

– Grynos mokslininkės ir grynos menininkės tapatybes būtų tikrai sunku suderinti, o ir žmogui su dviem tapatybėmis gyventi būtų suku. Tikriausiai šias prieštaringas tapatybes man padeda suderinti įgytas architektės išsilavinimas, nes architektūra iš esmės jungia meną ir mokslą.

– Ar matote ribą tarp meno ir mokslo?

– Mokslas ir menas remiasi skirtingais metodais, todėl sunku būtų visai ištrinti tarp jų esančią ribą. Bet tam tikrose srityse – anksčiau paminėtame meniniame tyrime, visuomenės švietime ir įgalinime – menas ir mokslas gali puikiai sąveikauti ir vienas kitą papildyti.

– Koks yra didžiausias iššūkis, kai mokslines idėjas bandote perteikti meninėmis priemonėmis?

– Manau, kūrybingas menininkas visada ras meninių priemonių aktualioms savo meto mokslinėms idėjoms perteikti, pavyzdžiui, metaforas, abstrakčias formas ir spalvas. Tai puikiai iliustruoja neseniai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykusios parodos „Nuo gitarų iki žvaigždžių“ eksponatai. Savo kūryboje dažniausiai perteikiu ne konkrečias mokslo idėjas, bet daugiau savo mokslinę ir meninę veiklas jungiančias vertybes – ekologinę savimonę, pagarbą gyvybei, žmogaus ir gamtos harmoningo sambūvio siekį. Tai padaryti man padeda kraštovaizdžio erdvių, gamtos motyvai, mitologizuotos gyvūnų figūros, kuriomis bandau perteikti mintį, kad mus supantis pasaulis yra gyvas, jaučiantis ir pasižymi tam tikra savivoka bei intelektu.

– Ar menas gali padėti, kad mokslas taptų labiau prieinamas visuomenei?

– Menas gali veiksmingai pasitarnauti pristatant visuomenei mokslo pasiekimus – pvz., per estetišką ir paveikią mokslo duomenų vizualizaciją, kuriant patrauklius naratyvus, prieinamus skirtingoms visuomenės grupėms – įvairaus amžiaus vaikams, specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, ir, be abejo, plačiajai visuomenei. Menas leidžia mokslinius faktus pateikti naudojant įtraukiančius, empatiją skatinančius pasakojimus apie ekologiją, klimato kaitą ir kitas opias problemas.

– Kaip meninė vaizduotė padeda Jums moksle – ar tai kūrybiškumo klausimas, ar mąstymo būdas?

– Meninė kūryba, pats kūrybos procesas, be abejonės, lavina vaizduotę ir intuiciją, o šios savybės itin praverčia ir moksle, ypač pradiniuose etapuose, ieškant idėjų tyrimui ir formuluojant tyrimų klausimus, kurie jau vėliau yra tikrinami atliekant šaltinių analizę bei eksperimentus.

– Daug Jūsų darbų skirta žmogaus ir gamtos santykiui. Kokį meno vaidmenį matote kalbant apie klimato kaitą ar ekologiją?

– Esu įsitikinusi, kad menas gali atlikti didžiulį vaidmenį skatinant ekologinę žmogaus savimonę ir keičiant elgseną. Emocinis meno kūrinio poveikis žmogui dažnai būna gerokai efektyvesnis nei bandymas opią problemą išaiškinti logiškai, pagrindžiant moksliniais faktais. Mokslininkai ir edukatoriai pabrėžia, kad efektyviausiai ekologinę savimonę ir atsakingą elgesį skatina empatija. Taigi, rūpinimąsi gamtos apsauga reikėtų pradėti nuo empatijos. O menas gali būti puiki empatijos ugdymo priemonė. Kaip yra pasakiusi primatologė Jane Goodal (1934–2025), „Būtent empatija, kurią jauti gyvoms būtybėms, iš tikrųjų padeda jas suprasti. Tuomet jau gali pasinaudoti savo moksliniu bagažu, kad išsiaiškintum, ar tavo intuicija buvo teisinga.“

– Kokia yra Jūsų nuomonė apie dirbtinį intelektą mene? Ar tai įrankis, partneris, ar iššūkis?

– Ko gero galima atsakyti, kad GenDI mene yra ir įrankis, ir partneris, ir iššūkis. Dauguma menininkų GenDI savo kūryboje naudoja kaip įrankį. Dažnai pasigirsta ir skeptiškų, menkinančių GenDI vertinimų – „čia tik įrankis, jis nieko naujo sukurti negali, tik „gromuliuoja“ tai, ką į jį sudėjo žmonės“. Visgi remdamasi savo kūrybine praktika galiu pastebėti, kad GenDI pateikiami rezultatai gali gerokai nustebinti savo originalumu ir netikėtumu. Be to, šis įrankis nuolat tobulėja, ir jeigu anksčiau tekstą generuodavo vienas GenDI modelis, o vaizdus – kitas, tai dabar jau turime modelius, su kuriais galime ir pasikalbėti, ir paprašyti atvaizduoti vieną ar kitą idėją. Toks GenDI modelis jau ima atrodyti kaip partneris ir bendrakūrėjas. Ne veltui pastaruoju metu spaudoje pasirodė nemažai pranešimų apie tai, kaip žmonės sužmogina, suasmenina GenDI modelius ir tikisi iš tų tokio paties emocinio atsako, kaip iš kito žmogaus.

Be abejo, žmonijos istorijoje visa tai yra analogų neturintis iššūkis, kuris ateityje taps dar intensyvesnis, kai su GenDI galėsime sąveikauti ne tik kompiuteriais ir mobiliaisiais įrenginiais, bet kai jis įgaus kūną – taps robotais-pagalbininkais ar atliks kitas funkcijas jau mūsų fizinėje realybėje.

– Kaip technologijų pažanga keičia mūsų suvokimą apie kūrybą?

– Atsiradus GenDI ir jam tapus plačiai prieinamam turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje nutiko taip, kad menininkas savo idėją išreikšti ir įgyvendinti gali nepriklausomai nuo savo meistriškumo. Kaip tai keis mūsų suvokimą apie kūrybą, dar sunku pasakyti. Viena aišku, kad į kūrybinius procesus įsitraukti, savo idėjas atvaizduoti galės ir norės vis daugiau žmonių. Šis aspektas, mano manymu, yra teigiamas, nes bet kokia kūrybinė veikla žmogų veikia terapiškai ir labai teigiamai. Žinoma Antoine’o de Saint Exupery frazė „Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti“. Manau, ją galima performuluoti taip: „pradėjęs kurti žmogus tampa laisvesnis“. Taigi, apibendrinant, kūryba tampa prieinamesnė, demokratiškesnė.

Užbėgsiu už akių skeptikų nuogąstavimams, kad pasaulį užplūs masė prasto generatyvinio meno, o tikrieji menininkai neteks pragyvenimo šaltinio. Kaip pastebėjau, vizualinį meną kurti linkę toli gražu ne visi žmonės, yra ir kitų saviraiškos būdų – muzika,  judesys ir t. t. Į GenDI įrankius taip pat reikia investuoti: gilinant žinias, įvaldant naujoves, o ir patys modeliai dažniausiai yra mokami, jų prenumeratos nemažai kainuoja. Be to, ir pats kūrybos procesas nėra tik vadinamojo užklausos (angl. prompt) parašymas ir mygtuko paspaudimas. Norint sukurti gerą, paveikų generatyvinį darbą, paieškos ir eksperimentai kartais užtrunka ne vieną dieną ar net savaitę.

– Ar savo darbais siekiat provokuoti žiūrovą mąstyti, ar labiau suteikti patyrimą, jausmą?

– Dažniausiai kuriu iš intuicijos arba darbuose atvaizduoju savo vizijas, todėl labai tikiuosi, kad stebėdamas ir reflektuodamas mano darbą žmogus patirs ar įžvelgs ką nors panašaus, kaip ir aš. Tad mes – aš ir mano kūrinio stebėtojas – netiesiogiai užmegsime dialogą ir vienas kitą suprasime. Tai gali įvykti tiek per apmąstymus, tiek ir per patyrimą, jausmą.