Gidas apie amžinąjį miestą Romą parašytas Kaune

Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta Simono, Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių knyga "Sava Roma". Pagrindinis knygos autorius – žurnalistų Jurkevičių sūnus Simonas. Pasitelkęs į talką mamą ir tėvą, jis parašė turistams skirtą gidą po Amžinąjį miestą.

Simoną, pragyvenusį Romoje 17 metų, širdies reikalai ir nostalgija sugrąžino atgal į Lietuvą. Su sužadėtine Natalija jis įsikūrė Kaune, čia dėsto italų kalbą, dirba italų turistų gidu, o laisvalaikiu groja juodojo metalo grupėje ir kuria dainas.

Apie lietuvių dar beveik neišmėgintą žanrą – turistinį gidą – ir jo rašymo sunkumus, ypatingą Romos aurą bei priežastis, kodėl paliko tą miestą ir grįžo gyventi į Lietuvą, – "Vilniaus dienos" interviu su 28-erių S.Jurkevičiumi.

– Simonai, kaip kilo mintis parašyti gidą "Sava Roma"?

– Pasiūlymą parašyti tą gidą gavo mano tėvai iš "Obuolio" leidyklos. Leidykla pradėjo leisti įdomiausių pasaulio miestų gidų ciklą. Jau išleistas gidas "Savas Londonas" ir jis sulaukė didelės sėkmės.

– Ir tėvai tą darbą atidavė jums?

– Taip, aš daug metų Romoje vedžiau ekskursijas – dirbau turizmo srityje. Mama esą parašytų apie madą, tėtis – apie gastronomiją. O tu, sako, galėtum parašyti apie patį miestą. Taip ir buvo. Žodžiu, esminė, didžiausia dalis – apie patį miestą – yra mano. Aš ne tik aprašinėju Romą – aš pasakoju savo įspūdžius kaip žmogus, kuris tame mieste gyveno apie 17 metų.

– Ir kuriam pažįstama kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis?

– Romoje žinoti kiekvienos gatvės neįmanoma. Net romiečiai, kurie tame mieste visą gyvenimą nugyveno, nežino. Bet istorinį Romos centrą, pagrindinius objektus pažįstu kaip savo namus.

– Mokyklą ir universitetą Italijoje baigėte italų kalba, o gidą rašėte lietuviškai. Ar nebuvo sunku?

– Buvo labai sunku. Kažkada Lietuvoje baigiau tik tris pradinės mokyklos klases. Daug metų pragyvenęs Italijoje, aš net mąstau itališkai. Kai kurios leksikos formos gal nebuvo idealiai lietuviškos, todėl šiek tiek padėjo tėvai. Parašyti tą gidą itališkai tikrai būtų buvę lengviau.

– Kokius turistus ir kokiu maršrutu vedžiodavote po Romą?

– Daugiausia – atvykusius iš Lietuvos. Ir dideles turistų grupes, ir privačias grupeles, ir draugus.

– Bet juk turistai labiausiai neturi laiko. Jie nukrenta į didmiestį lyg iš mėnulio ir bėga kaip užsukti. Ar turėjote tokių turistų, kurie Romoje praleisdavo tik vieną parą? Kokį maršrutą jiems siūlote savo gide?

– Be abejo, tokių turėjau. Jiems ekskursiją po Romą reikėtų pradėti nuo Šv. Petro bazilikos ir aikštės. Tada einama pro Šv. Angelo pilį Romos centro link. Perėjus Tibro upę, įžengiama į barokinę Romą – Navonos aikštę, apžiūrimas Panteonas – viena žymiausių pagonių šventyklų. Sukama į Ispanijos aikštę, tada – prie Trevio fontano. Paskui einama į Venecijos aikštę, prie antikinių forumų. Ekskursijos pabaigoje ateiname prie Koliziejaus.

– Kokių įspūdžių išgirsdavote iš turistų?

– Iš pradžių jie skųsdavosi, kad sunku eiti, bet kai viską pamatydavo, likdavo patenkinti. Tai – maždaug apie 10 kilometrų nelengvas maršrutas pėsčiomis. Aišku, Romoje reikia pabūti ne vieną dieną, o bent savaitę.

– Kas jums pačiam labiausiai patinka Romoje?

– Tas miestas turi ypatingą aurą, kurios negali nepajusti. Jis iš karto įtraukia kaip sūkurys, ir tu pasineri į antikinę, barokinę, galų gale, šiandienos Romą. Pats įdomiausias dalykas Romoje, mano nuomone, yra tas, kad visas dabarties gyvenimas, šurmulys, kasdienybė slenka šalia paminklų, kuriems daugiau nei 2 tūkst. metų. Jie stovi vidury miesto, prie gyvenamųjų namų. Pro juos suka autobusai, taksi važinėja.

Tokioje vietoje šiandien atsidūrė Koliziejus, Panteonas. Tai – lyg įdubos laike, jos stovi, o gyvenimas teka pirmyn.

Panteone tiesiog jaučiama mistika, kažkas nežemiška. Koliziejus – taip pat kažkas nežemiška, didinga. Vargu ar dabar tokį statinį pastatytų.

O kaip jį sugebėjo suręsti prieš 2 tūkst. metų?

Romoje man patinka espreso kava. Kiekvienam bare ji žiauriai gera ir pigi – kainuoja nuo 70 euro centų iki 1 euro. Gali užeiti į bet kurį barą ir išgersi puikios kavos. Lietuvoje kavos vienoje vietoje išgersi už 3, kitoje – už 10 litų, ir gali būti, kad abiejose vietose bus šlamštas.

– Kodėl iš didingo Amžinojo miesto nusprendėte grįžti į Lietuvą – į Kauną? Tiesiog žiauriai didelis kontrastas.

– Daug kas nesupranta, kodėl grįžau. Draugai dėl to mane kvailina. Bet aš visada žinojau, kad grįšiu, kad neliksiu gyventi Italijoje. Širdyje jaučiuosi esąs lietuvis, o ne italas, nors neišvengiamai esu pririštas prie Italijos, prie Romos. Kaip sakiau, tas miestas įtraukia. Ir jeigu tu jame gyvenai, nešioji jį savyje visą gyvenimą. Sako, romiečiai jaučia labai didelę Romos priklausomybę. Gali jos ir nekęsti, ir keikti ją, bet giliai širdyje didžiuojasi, kad yra romiečiai. Italijoje man patinka, bet ten jaučiuosi kaip svečiuose, o ne kaip namie.

– O Kaune jaučiatės kaip namie?

– Taip. Kita vertus, jaunam žmogui tikrai daugiau galimybių yra Lietuvoje, o ne Italijoje. Ne tai, kad prasimušti, o tiesiog gyventi.
Aš grįžau 2011-ųjų pabaigoje. Tiesą sakant, atvažiavau į tą Kauną ir nežinojau, ką veiksiu, nes Pizos universitete buvau baigęs kinematografijos studijas. Turėjau šiek tiek pinigų susitaupęs, išsinuomojau butą. Ieškojau darbo. Deja, toje sferoje, kur mokiausi, visur radau uždarytas duris. Tada pradėjau užsiiminėti vertimais iš italų kalbos, ją dėstyti. Dabar verčiu į lietuvių kalbą Pizos universiteto profesoriaus Pietro Dini knygą apie baltistiką. Mokykloje "Ciao Italia" dirbame su kolega Farbricio – mokome kauniečius italų kalbos.

Taip pat pradėjau dirbti gidu, tik atvirkščiai – dabar vežioju italus po Baltijos ir Skandinavijos šalis.

– Turbūt į Lietuvą jus sugrąžino ir širdies reikalai?

– Taip, grįžau ir dėl merginos. Kai gyvenau Romoje, Natalija atvažiuodavo pas mane. Dabar aš čia grįžau visiems laikams. Esame susižadėję.

– Ar Kaune gyvenanti jūsų močiutė apsidžiaugė, kad anūkas sugrįžo į Lietuvą?

– Labai.

– Kai gyvenote Romoje, grojote roko grupėje. Ar Kaune neatsisakėte šio pomėgio?

– Ne, koncertuojame. Mūsų grupė vadinasi "Luctus". Groju bosine gitara ir dainuoju. Aš kuriu ir muziką, ir dainų tekstus.

– Angliškai?

– Ne. Lietuviškai, be abejo.