K. Kaupas: gerose knygose yra daug išminties, tad jos gali keisti žmonių likimus

"Dėl suvokimo stokos tie žmonės papuolė į situacijas, dėl kurių apribota jų laisvė. Bet vieną dieną jie grįš į mūsų gretas. Tikiuosi, kad dėl šio dvasios maisto jie jau bus apsisprendę, su kuo eis toliau – šviesa ar tamsa..." – sako idėjos sumanytojas K.Kaupas. Kadaise ir jam teko priimti lemtingą sprendimą, tad jau 20 metų jis gyvena be narkotikų, keturiolika – be alkoholio ir dešimtmetį – be televizijos.

– Esate spalvinga asmenybė, tad sunku jus vienareikšmiškai pristatyti skaitytojams. Buvęs narkomanas, pramoninis alpinistas, pilietiškas žmogus, fotografas mėgėjas, įvairių socialinių projektų organizatorius. Kaip pats save pavadintumėte?

– Gal debesų piemeniu? Prisiminkite vaikystę, kai gulėdavote žolėje, žiūrėdavote į dangų ir matydavote debesis, panašius į arklius, dramblius… Bet juk ten nebuvo jokių gyvūnų, tik garų sankaupos! Vadinasi, mūsų vaizduotė sugeba juose įžvelgti įdomiausių dalykų. Todėl ir debesų ganymas – tai žvelgimas į situaciją pozityviu žvilgsniu: ką ji man gali duoti, kokią vertingą pamoką suteikti. Kai jaučiausi visiškai žlugusiu žmogumi, debesų ganymas ragino mano vaizduotę: rask šansą, turėk viltį, suteik sau galimybę! Todėl šiandien atvažiavęs į įkalinimo įstaigą aš matau labai daug nuskriaustų didelių vaikų. Tuomet bendrauju ne su 40-ies, 50-ies metų žmonių kūnais, bet su tais vaikais, kurie augo nelaiminguose namuose, kurie nematė gražaus tėvų pavyzdžio. Šiuo atveju aš irgi ganau debesis, tik jie yra žmonės.

Prašymas: K.Kaupas kviečia padovanoti "Sielos maistui" knygų, pakeitusių jūsų gyvenimus – galbūt jos pasitarnaus kalintiems ir peno sielai bei protui trokštantiems žmonėms.

– "Sielos maisto" socialinėje paskyroje kviečiate tautiečius nelikti abejingus ir prisidėti prie kilnios akcijos – aukoti sąmoningumą skatinančias knygas, nešti jas į nurodytas vietas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kur įrengtos "Sielos maisto" dėžutės. Kaip gimė idėja knygomis padėti nuteistiesiems?

– "Sielos maisto" akcija prasidėjo dar 2020 m. Bet jei tikėtume, kad drugelio sparnų mostelėjimas Tailande gali sukelti taifūną Amerikoje, tai viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Įdomiausia, kad situacija susijusi būtent su "Kauno diena", kurios žurnalistas parašė apie mane straipsnį, o jį perskaitę Pravieniškių pataisos namų psichologai pakvietė mane atvykti ir pasišnekėti su nuteistaisiais. Taip ir padariau. Kalbėjomės įvairiomis temomis, bet pagrindinė, aišku, buvo narkotikai, į kuriuos ir pats jaunystėje buvau įklimpęs. Kai paklausiau, ką nuteistieji ketina veikti išėję į laisvę, tie žmonės tik gūžčiojo pečiais: kai išeisime, tai ir sugalvosime. Ėmiau juos protinti, kad neleistų vėjais tų metų, kai atlieka bausmę, o skaitytų likimus keičiančias knygas. Tuomet jie man pasakė, kad įkalinimo įstaigose iš esmės nėra tokių knygų, kurios augintų ir peno sielai.

Taip per keletą metų subrendo mintis, kad reikia pradėti tokias knygas rinkti. Atsirado žmogus, kuris padėjo padaryti gražių dėžučių. Jos kol kas yra tik trijose vietose – Vilniuje, Kaune ir šalia Klaipėdos esančiame Vinetu kaime, bet projektas dar tik įsibėgėja…

Žmonės manęs klausinėja, kodėl turi daryti gera nusikaltėliams? Bet toks mąstymas, sutikite, yra labai siauras.

– Renkate knygas, kurios įkvėptų keistis įkalinimo įstaigose bausmę atliekančius žmones. Ar žmonės aktyviai įsitraukia į šią kilnią misiją?

– Išduosiu paslaptį, kad aktyviausi kol kas yra kauniečiai. Jie jau antrą kartą užpildo visą dėžę, didumo sulig skalbimo mašina, puikiomis knygomis. Deja, ne visi supranta šio projekto esmę. Todėl, taupydami erdvę dėžutėse, laukiame tik asmenybę auginančių, savišvietai skirtų knygų.

Žmonės manęs klausia, kodėl turi daryti gera nusikaltėliams? Bet toks mąstymas, sutikite, yra labai siauras. Juk tie nelaimingieji vieną dieną atsidurs laisvėje, o mūsų dovanotos knygos, perskaitytos ten, galbūt pakeis ne vieno iš jų likimą.

Jei atvirai, liūdna situacija tose įstaigose. "Toks jausmas, kad tu mus žmonėmis laikytum…" – esu sulaukęs ir tokio komentaro po atviro pokalbio su nuteistaisiais. Jiems pasirodė keista, kad aš noriu jiems gero, nes dažniausiai pas juos važiuoja žmonės, turintys savanaudiškų tikslų. Jie negalėjo patikėti, kad aš atvykau tiesiog su jais pabendrauti ir pasakyti: "Aš suprantu, kad esate, atsiprašant, šiknoje, bet jūs ten atsidūrėte dėl tam tikrų savo veiksmų ir klaidingų sprendimų, kuriuos priėmėte."

– Jūs pats nesėdėjote kalėjime, bet penkiolikos metų išėjote iš namų, nes patėvis jus žemino. 21-ų jau metus vartojote heroiną, palaidojote geriausią savo draugą ir išsiskyrėte su mylima mergina, niekur nesimokėte, be darbo, be ateities. Ar tie žmonės, su kuriais kalbėjotės, nepriminė jūsų?

– Kaip vienas daktaras pasakė: esi žlugęs, bet pats to dar nesuvoki. Nusprendžiau išvykti į Švediją laimės ieškoti. Tolyn nuo narkotikų, tolyn nuo sėbrų, nuo problemų, į nežinomą pasaulį, kuriame kalbėjo man nesuprantama kalba. Iš šalies atrodė, kad esu žlugęs. Bet širdis buvo gyva, pilna tikėjimo, kad viskas bus gerai. Aš žinojau, kad man pasiseks.

Tie žmonės, kuriuos mačiau įkalinimo įstaigose, neturi tikėjimo. Jie nežino, ar išėjus į laisvę jiems pasiseks negrįžti prie senų draugų ir įpročių. Kaip vienas iš jų sakė, atsėdėjęs spruks pas seserį į Prancūziją, nes čia draugai prives prie to paties – narkotikų ir laisvės atėmimo.

Ir tuomet aš pagalvojau, kad jiems labai sunku, o mes visiškai nepadedame. Įsivaizduokite, kad mokykloje vaikai nemoka daugybos lentelės. Tai mes juos sukišame į vieną klasę – kamerą – ir pasakome, kad po valandos bus kontrolinis. Bet neduodame jokių knygų ar kitų priemonių, su kuriomis jie galėtų išmokti daugybos lentelę. Ir kai daugybę kartų laikę tą egzaminą jie ir vėl suklysta, mes pykstame ir kvailiname juos. Bet ką gi mes padarėme, kad tie vargšeliai galų gale išmoktų daugybos lentelę?! Tie žmonės nepripratę prie apsikabinimų, prie žmogiškumo ar pagarbos. Iš esmės ten tvyro konclagerio ir nužmogėjimo atmosfera.

– Tada man kyla klausimas, ar ne bergždžias jūsų darbas, ar surinktas knygas išvis kas nors skaitys?

– Patikėkite, jau skaito. Pripažinsiu, per pirmuosius metus, o jie sutapo su koronaviruso pandemija, knygų rinkimas buvo gana vangus. Žmonės nešė ne knygas, kurios motyvuotų keistis, bet kurios buvo jiems nereikalingos. Todėl aš sukūriau dar vieną projektą feisbuke "Vyro širdis" ir virtualiojoje erdvėje pasakojau vyrams savo istoriją – kaip aš augau, kodėl pradėjau vartoti narkotikus, kaip pavyko jų atsikratyti ir pan. Tuo pačiu metu sukūriau ir kitą projektą, skirtą moterims, kurį pavadinau "Raktas į vyro širdį". Pasakojau, kaip tokius neformatus – buvusius gatvinius, narkomanus ir panašiai – įmanoma prijaukinti. Aiškinau, kad ir mes galime būti jaukūs, tik reikia mokėti prie mūsų prieiti, nes dauguma jau nuo vaikystės esame labai traumuoti, aptekę skauduliais.

– Dėl pašnekesių surinkote net 4 tūkst. eurų, kuriuos paskyrėte minėtoms knygoms pirkti?

– Tikrai taip. Aš rašiau laiškus įvairiems knygynams, o kai kurios leidyklos, sužinojusios, kam knygos bus skirtos, pritaikė net 80 proc. nuolaidą. Tikrai daug gerų naujų knygų apie saviugdą tąkart pavyko nupirkti. Daugumą jų ir pats buvau kažkada skaitęs – Žydrūno Sadausko "Vaikystės šešėlius", Gary Chapmano "Penkias meilės kalbas", Laurent Gounellio "Dievas visada keliauja incognito" ir kt.

300 knygų nuvežiau į Pravieniškes, o dar dvi dėžes, kurios skirtos Vilniaus pataisos namams ir Panevėžio moterų kalėjimui, dar turiu namuose ir ruošiuosi nuvežti. Matote, visa tai, ką aš jums dabar pasakoju, yra mano laisvalaikis, mano savanorystė ir duoklė visuomenei, kurią aš vykdau per VšĮ "Debesų pieva".

Šis projektas skirtas ne tik nuteistiesiems, bet ir mūsų visuomenei, kad ne teistų, bet mėgintų suprasti ir prisidėti.

– Pirma siunta knygų jau pateko į skaitytojų rankas. Gal girdėjote atgarsių? Ar nemanote, kad geras knygas skaityti yra viena, o perskaičius pasidalyti mintimis – visai kas kita. Gal ateityje jūsų kilni idėja turės tęsinį – kažką panašaus į "Knygų klubus" įkalinimo įstaigose?

– Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose, kur labai aktyvios socialinės darbuotojos, jau seniai toks veikia. Manau, kad "Sielos maisto" idėjai reikia duoti laiko. Tegul skaito, dalijasi, kalba, o vėliau jau bus galima ir susitikimą rengti. Kita vertus, šis projektas skirtas ne tik nuteistiesiems, bet ir mūsų visuomenei, kad ne teistų, bet mėgintų suprasti ir prisidėti. Pradėkime kiekvienas nuo savęs, nes jei mes nieko nedarysime, tai niekas aplinkui ir nesikeis. Kviečiau prie šios akcijos prisijungti ir Lietuvos bankus, iš kurių, deja, nė vienas neatsakė. Juokinga, kad bankai investuoja milijonus į naujas saugumo sistemas, bet neskiria nė vieno cento, kad neutralizuotų tuos, kurie juos puola. Kodėl nepabandžius padaryti to, kad žmonės, išėję į laisvę, galėtų pradėti normalius gyvenimus? Kad jiems būtų ne vis vien – gauti ar negauti papildomus metus? Kad jie pradėtų keisti požiūrį, mokytis kažko – jogos, naujos specialybės ir panašiai – dar atlikdami bausmę. Juk tiek gražaus laiko čia turi!

Dėžutė: Laukiamos visos knygos, kurios kelia sąmoningumą ir padeda augti.

– Jūsų paties gyvenimiška patirtis irgi verta storiausios knygos. Ar niekada nešovė į galvą rašyti?

– Aš jau ją rašau. Veidaknygėje. Turiu penkis skirtingus feisbuko profilius, į kuriuos kartkartėmis vis kažką parašau. Per karantiną pradėjau kelti gyvas transliacijas, bandžiau kalbėti žmonėms aktualiomis temomis. Iš kur kildavo minčių? Iš gyvenimo, knygų.

Vienas vyrukas, už nužudymą kalėjęs devynerius metus, sakė: "Jeigu būčiau turėjęs meilės, pagarbos sau kaip individui, aš niekados nebūčiau žudęs to žmogaus. Bet man reikėjo palaikymo, jausmo, kad kažkam esu reikalingas." (Jis kalbėjo apie gaujų karą.) Tai parodo, kad tie visuomenės atstumtieji dažniausiai yra žmonės iš komplikuotų šeimų, nematę deramo pavyzdžio, nepatyrę meilės. Dauguma nusikaltimus padaro girti. O geria dėl to, kad nenori likti vieni. Nori kažkam patikti. Tai vėlgi kalba apie žmogaus vienišumą, nevisavertiškumą. Jie tik stengiasi bet kokia kaina būti mylimi.

– Jūs anksti netekote tėvo, gavote patėvį, kuris jus žemino, liepė dirbti, kai norėjote su draugais leisti laiką skautų stovykloje…

– Ir panašių darboholikų kaip mano patėvis šiais laikais daug. Jie nevartoja narkotikų, bet svaiginasi darbu. Jie diena iš dienos kala pinigus. Ir visa tai – darboholizmas, narkotikai, svaigalai – yra tik tam, kad žmogus atitrauktų dėmesį nuo to, kas jam skauda. Sykį kalbėjau su vienu darboholiku, kuris, kad atitrūktų nuo darbo, susirado hobį – žvejybą. Tuomet visi jo namai virto žvejybos sandėliu. Kai žmona ėmė vyti jį iš namų, vyrukas ėmė žaisti golfą – namai tapo panašūs į golfo sandėlį. Paskui į dviračių ir t.t. Ką tai rodo? Kad žmogus maniakiškai šoka į vieną arba į kitą pusę. Jis daro viską, kad tik nebūtų čia ir dabar, savyje, esamoje akimirkoje. Nes vos tik visi pašaliniai dirgikliai nutyla, jis girdi save. Gal prisimena vaikystę, kai tėvai niekino, mušė. Todėl ir imasi visokių veiklų, kad tik nustelbtų savo vidinį vaiko balsą.

– Kaip jums pavyko iškrapštyti tą įskaudintą vaiką iš savo vidaus?

– Nėra taip, kad man pavyko. Aš kiekvieną dieną stengiuosi dirbti su savimi. Buvo laikas, kai pasiskolinau 100 dolerių, už 25 iš jų nusipirkau bilietą į Helsinkį, nes kainavo penkiolika dolerių pigiau nei į Stokholmą. Paskui – ilga, mistiška kelionė, kuri tęsiasi iki dabar. Mano pagrindinis darbas, už kurį gaunu pinigus, yra pramoninis alpinizmas. Kelias savaites aš dirbu Šiaurės jūroje, naftos platformose, o paskui kurį laiką būnu laisvas. Keturiolika dienų karstausi metalinėmis konstrukcijomis 200 km nuo kranto. Paskui grįžtu namo ir galvoju jau ne apie pinigus, bet apie tai, kas man galėtų suteikti dvasinio peno. Per savaitę išsimiegu, o paskui galiu sau leisti nuvažiuoti, tarkim, į Pravieniškes ir tiesiog pabūti su tais žmonėmis be jokio atlygio.

– Ar taip ir atsirado šįmet jau penktą vasarą vykęs festivalis "Debesų pieva", "Sielos maistas" bei kiti socialiniai projektai? Ar nesinorėtų skirti laisvalaikio vien tik sau ar savo šeimai?

– Kai aš vartojau narkotikus, man būtų be galo padėję tokie žmonės, koks dabar esu aš. Esu sukaupęs daug vertingos ir galinčios jiems pagelbėti informacijos. Šeimos šiuo metu neturiu. Mano vaikai gyvena su mano pirmąja žmona Norvegijoje, tad visą savo laiką aš galiu skirti arba asmeniniam verslui, arba panašiems socialiniams projektams. Vieni žmonės nusiperka kažką brangaus ir jaučiasi smagiai, o aš padarau kažką naudingo kitiems ir taip pat jaučiuosi smagiai. Stovėti ir sakyti, kad valdžia kažko nedaro, neturiu nei jėgų, nei noro. Pagaliau – tai neveikia. Todėl einu ir darau. Šalis, visuomenė – mūsų, tai kas, jei ne mes, esame tie kūrėjai, kurie privalo tai daryti. Todėl sąmoningumą skatinančių knygų rinkimas ir vežimas tiems, kam labiausiai reikia, yra nuostabus ir pilietiškas veiksmas.

"Sielos maisto" dėžutes galite rasti:

Vilniuje, salotų bare "Mano Guru", adresu: Vilniaus g. 22/1

https://www.facebook.com/salotubaras/

Kaune, "Gajos namuose", adresu: Savanorių pr. 130A

https://www.facebook.com/GAJAnamai/

Klaipėdos apskrityje, Vinetu kaime, Šlikiuose, Kretingalėje.

https://www.facebook.com/vinetukaimas.lt/

Laukiama visų knygų, kurios kelia sąmoningumą ir padeda augti.