Jei per vasaros atostogas pajustumėte norą pasinerti į rafinuotos literatūros, tragikomiškų paradoksų ir stebuklingos meilės stichiją, būtinai pažiūrėkite "Gėlėtus sapnus".

Atraskime B.Vianą

Naujausias Audrey Tautou vaidmuo pradžiugins aktorės talento gerbėjus filme "Gėlėti sapnai", kurio originalus pavadinimas – "Dienų puta". Taip savo bene garsiausią knygą 1946 m. pavadino rašytojas Borisas Vianas, išgarsėjęs jau po mirties, kai "Dienų puta" papildė Prancūzijos literatūros klasikos aukso fondą.

Vos pradėjęs skaityti šį tikrai keistą tekstą (juo galima mėgautis ir lietuviškai), supranti, kodėl jis nagrinėjamas prancūzakalbių mokyklose ir universitetuose: retai kurioje knygoje rasi taip žaismingai susipynusių tragikomiškų paradoksų, netikėtų tikrovės ir fantazijos sugretinimų, stilistinių ir kalbinių naujadarų, nepakartojamą žodžių žaismą, kontrastingą nuotaikų kaitą. Visa tai "Dienų putą" daro panašią į žaismingą intelektualaus egzistencializmo ir siurrealizmo kokteilį.

Himnas individualizmui

"Gyvenime svarbiausia apie viską spręsti a priori. Tuomet iš tiesų paaiškėja, kad masės klysta, o individai visuomet teisūs", – šiais individualizmą pašlovinančiais žodžiais autorius pradeda savo nuostabų romaną. Čia pat jis glaustai apibrėžia, kas žmogaus gyvenime turi būti svarbiausia ("Yra tik du dalykai: meilė su gražiomis merginomis visais įmanomais būdais ir Naujojo Orleano ar Diuko Ellingtono muzika. Visa kita turi išnykti"). O kad skaitytojas jau nuo pirmo puslapio neatmestų knygos kaip lengvabūdiškų paistalų kratinio, B.Vianas skuba patikinti: "Šio kūrinio jėga ta, jog tai tikra istorija, nes aš ją išgalvojau nuo pradžios ligi galo."

Prancūzai dažnai juokauja, kad "Dienų putą" reikia skaityti bent keturis kartus per gyvenimą – mokykloje, universitete, prieš vedybas ir artėjant pensijai.

Mergina su vandens lelija

Paprašytas trumpai paaiškinti, apie ką pasakoja jo "Dienų puta", B.Vianas atsakė: "Aš norėjau parašyti romaną, kurio siužetą galima apsakyti trumpa fraze: vyras myli moterį, bet ji suserga ir..."

Mergina Chloja (ją ir vaidina A.Tautou) serga keista liga – jos plaučiuose auga vandens lelija, ir šią infekciją įmanoma išgydyti tik krūtinę nuolat trinant įvairiomis gėlėmis. Tokią diagnozę paskelbia keistuolis gydytojas, kurį suvaidino režisierius Michelis Gondry. Rimtas medikas tikriausiai sakytų, kad tai tuberkuliozė. Bet B.Viano sukurto pasaulio koordinačių sistemoje bet kokia banalios realybės detalė įgauna grotesko atspalvį arba tampa paradoksalia poetine metafora. Jų knygoje ir filme tiek daug, kad kartais visi šie spalvingo koliažo ornamentai (virtuvės čiaupe gyvenantis ungurys, su kate kalbanti pelė, debesėliais skraidantys įsimylėjėliai, kokteilį plakantis pianinas, Salvadoro Dalí ir René Magritte’o teptuko verti vaizdai, riaumojantys batai ir kitos ne mažiau ekstravagantiškos keistenybės) trumpam užgožia saulės persmelktos meilės istorijos efemeriškumą. Bet nors finalas nesunkiai nuspėjamas, akių nuo ekrano atitraukti neįmanoma.

"Gėlėti sapnai" ("L’écume des jours") *****

Romantinė komedija. Prancūzija, 2013 m. Rež. M.Gondry. Vaidina A.Tautou, Romainas Duris, Omaras Sy, Gadas Elmaleh, Alainas Chabat.
veiksmas 2
humoras 3
įtampa 2
erotika 1
siaubas 2
Nuo 2013 08 02
Trukmė 125 min.
N-13

Aukštyn meistriškumo pakopomis

Populiariai prancūzų aktorei A.Tautou vis dažniau sekasi pabėgti nuo ilgai jos karjerai trukdžiusios Amelijos iš Monmartro, po kurios aktorei buvo siūlomi tik panašūs lengvabūdžių svajoklių vaidmenys. Žengti aukštyn meistriškumo pakopomis padėjo puiki klasikinė literatūra. Beveik nepastebėta ekranuose šmėstelėjo François Mauriaco knygos "Teresė Deskeiru" ekranizacija, mūsų platintojų pavadinta "Teresės nuodėme", kurioje A.Tautou suvaidino jai visai nebūdingą personažę – vyro nuodytoją, kuri už šį nusikaltimą buvo teisiama 1906 m. Bordo mieste, ir šis procesas buvo sulaukęs didelio atgarsio prancūzų visuomenėje.