Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėjai kvietė aukoti Ukrainai ir perdavė žinią: esame su jumis!

Į filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą atvyko Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, profesorius Vytautas Landsbergis, daugybė kultūros žmonių, žinomų politikos ir visuomenės veikėjų. Premjeros vakarą ir Ukrainos palaikymo akciją vedė buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, į susirinkusiuosius prabilęs ukrainiečių kalba.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavusio ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelniusio filmo premjerą Lietuvoje 2020-aisiais sustabdė pandemija ir karantinas, o šiandien stabdo karas – planuotos filmo režisierės ir pagrindinės herojės Annos kelionė į Lietuvą neįvyko. Premjeros žiūrovams parodyti iš anksto įrašyti filmo režisierės Irynos Tsilyk ir filmo herojės Annos sveikinimai ir padėkos Lietuvai. Kad ir kaip būtų sunku tai suvokti, šiandien jos gyvena tikrame kare: filmo režisierė su sūnumi pasitraukusi į nedidelį kaimelį šalia Kijevo, o Anna su vaikais iš Kijevo bando pasiekti Lvovą, kur laukia automobilis, parvešiantis juos į Lietuvą.

Ukrainiečių ir lietuvių kurtame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė I. Tsilyk pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

Mes esame vienoje valtyje, gaila, kad kai kurios šalys to nesupranta. Atrodo, mus supranta tik tie, kurie susidūrė su Rusija.

„Mes labai norėjome su jumis pasidalyti šios dienos džiaugsmu, – Lietuvos žiūrovams sakė filmo herojė, penkių vaikų mama Anna Gladka. – Su mergaitėmis ruošėmės į premjerą, netgi nusipirkome naujas, gražias sukneles, tačiau aplinkybės susiklostė ne taip, kaip mes tikėjomės. Dabar mes – kare, turime slėptis. Esame be galo dėkingi Lietuvai, kuri mums padeda ir palaiko. Dėkingi ir žiūrovams, kurie taip šiltai sutinka mūsų filmą. Visus apkabiname. Iki greito!“

„Šiandien labai norėjau būti su jumis, apsikabinti, atsakyti į klausimus, pasipuošti ir pasidažyti, tačiau netikėtai viskas pasikeitė ir, atrodo, šiandien mes išgyvename ilgiausias savo gyvenimo dienas. Jaučiamės taip, tarsi prieš savo valią vaidintume kažkokio režisieriaus filme“, – sakė A. Gladka.

Filmo režisierė I. Tsilyk teigia iki paskutinės akimirkos netikėjusi, kad keletą mėnesių skriejantys perspėjimai apie Rusijos invaziją taps realybe: „Niekaip negalėjau suvokti, kad karas ateis į Kijevą, kad mano mylimame Kijeve kris raketos, kad rusų kariuomenė užims Černobylį. Tai, kas vyksta, yra pavojaus varpai Europai, pavojaus varpai pasauliui, jie pradėjo didelį karą ne tik prieš mus, jie pradėjo karą prieš Europą.“

Poetė ir filmų kūrėja nepaprastai dėkinga Lietuvai, iš kurios visada jautė palaikymą. „Mes esame vienoje valtyje, gaila, kad kai kurios šalys to nesupranta, – ji sako. – Atrodo, mus supranta tik tie, kurie susidūrė su Rusija.“

Ir vis dėlto filmo režisierė tiki, kad anksčiau ar vėliau tamsą išsklaidys šviesa. „Milijonai žmonių stojo į kovą prieš rusiškąjį fašizmą. Daugybė jų padeda kariuomenei ar patys stojo į kovą, taigi mes tikrai nugalėsime, jei būsime kartu ir pasaulis bus kartu su mumis“, – viltį išreiškė filmo režisierė.

Dar prieš premjerą Lietuvoje filmo prodiuserė G. Žickytė sako buvo sugalvojusi simbolinį gestą – dalį už filmą surinktų lėšų skirti šeimos vaikų menų studijoms, kurių jie labai siekia. Šiandien abejonių nėra – visos lėšos, kurias už filmo rodymą surinks kino studija „Moonmakers“, bus skirtos herojų šeimai ir kūrėjams, kad jie, likę be namų ir saugumo, kaip nors išgyventų. Pirmoji auka – beveik du tūkstančiai eurų jau pervesta. „Norime, kad jie pajustų mūsų paramą ir meilę. Suprantame, kad negalime išgelbėti Ukrainos nuo karo, bet gal nors kelios šeimos pasijus geriau“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.

Kino studija „Moonmakers“, prodiuserė G. Žickytė, režisierė I. Tsilyk ir visa Ukrainos ir Lietuvos dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ komanda kviečia žiūrėti filmą ir palaikyti Ukrainą. Auką galima pervesti ir internetu: gavėjas – VšĮ „Moonmakers“, LT787044060008321682, AB SEB bankas, banko kodas: 70440 SWIFT kodas (BIC): CBVILT2X, mokėjimo paskirtis: Auka filmo herojams.

Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo kūrimą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux Lietuva“.