Filmas „Vestuvės“ – ar išmokome karo pamokas?

Lenkijos kinas išgyvena tikrą renesansą. Prieš porą metų pasaulio žiūrovus žavėjo Jano Komasos juosta „Kristaus kūnas“ (2019). „Oskarui“ nominuotas filmas analizuoja šiandienį mūsų santykį su religija ir bažnyčios veidmainystę. 27-ajame „Kino pavasaryje“ dėmesys atkreiptas į kitą lenkų režisierių – Wojciechą Smarzowskį. Komedijos elementų turinčioje dramoje „Vestuvės“ (2021) jis atskleidė pavojus, kurių iškyla bendruomenei užmiršus savo praeitį.

W.Smarzowskį būtų galima vadinti gana kontroversišku režisieriumi. 2016 m. debiutavęs jo filmas „Volynė“ (taip pat rodytas „Kino pavasaryje“) sukėlė nemažai pasipiktinimo dėl vienpusiško Volynės žudynių pateikimo. Filmas uždraustas rodyti Ukrainoje, o režisierius sulaukė daugybės kaltinimų propagandos skleidimu. Naujausias jo kūrinys „Vestuvės“ nagrinėja Holokausto ir priešiškumo kitataučiams šiandienėje Lenkijoje temą. Juosta paliečia iki širdies gelmių ir priverčia susimąstyti – ar tikrai išmokome visas Antrojo pasaulinio karo pamokas?

Iš pirmo žvilgsnio „Vestuves“ būtų galima palaikyti įprasto siužeto nesudėtinga komedija. Viename Lenkijos kaime tuokiasi turtingo verslininko dukra Kasia (vaidina Michalina Łabacz). Ištaigingos vestuvės greitai tampa nešvarių verslo sandorių, jaunikio ir girtų svečių paleistuvystės ir atlyginimo negavusių darbininkų pykčio sąmyšiu. Tačiau tai – tik pirmasis filmo pjūvis.

Į chaosą virstančias vestuves atidžiai stebi nuotakos senelis, šeimos patriarchas Antonas Wilkas (vaidina Ryszardas  Ronczewskis). Jo galvoje vis iškyla tą patį kaimą Antrojo pasaulinio karo metu ištikusi tragedija. 80 metų senumo įvykiai susipina su šiandiena. Kartais jau net tampa sunku suprasti – tai realybė ar atsiminimas? Stebint amoralų miestelio gyventojų ir vestuvių svečių elgesį, kyla dvejonė: ar pasaulis tikrai pasimokė iš žiaurių karo patirčių?

Nuotakos tėvas Rysiekas Wilkas (vaidina Robertas Więckiewiczius) – įtakingas miestelio verslininkas. Įklimpęs į skolas, jis graužiasi dėl nepavykusio verslo sandorio. Potencialius verslo partnerius iš Vokietijos pakvietęs į dukters vestuves, jis tikisi šantažo būdu priversti juos pasirašyti svarbią sutartį. Jaunikis Janekas dairosi būdų be naujosios nėščios žmonos žinios suvilioti kurią nors pamergę. Problemų dėl alkoholio turinti jaunosios mama stengiasi atsispirti pagundoms. Jaunųjų giminaičiai nejaukiai jaučiasi kitataučių vestuvių svečių kompanijoje. Įsisiūbuojančio chaotiško vakarėlio vaizdus ekrane keičia nuotakos senelio Antono prisiminimai.

Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Antrojo pasaulinio karo metais įsimylėjęs kaimynystėje gyvenusią žydaitę Lėją, jaunasis Antonas aplinkybių buvo priverstas dalyvauti žydų pogromuose. Netekęs artimųjų ir prislėgtas karo vaizdų, jaunuolis sugeba išgelbėti mylimąją ir jos šeimą nuo sušaudymo. Kaltė ir karo traumos jį persekioja visą gyvenimą.

Žvelgdamas į šovinistinius šūkius anūkės vestuvėse laidančius jaunikio draugus, Antonas suvokia, kad visuomenė nuo karo laikų toli nenuėjo. Tuoktuvių bažnyčioje metu jis klausosi kunigo pamokslo apie lenkų dorovę esą naikinantį „vaivorykštinį marą“. Senolį pasiveja prisiminimai iš toje pačioje bažnyčioje karo metais kunigo išsakytų perspėjimų, kad žydai sunaikins Lenkijos krikščionis, jei nebus imtasi priemonių.

Lenkijos kine vestuvių scenarijus yra itin populiarus. Jo pagrindu skirtingų kartų režisieriai kalba aktualiomis temomis, kelia svarbius klausimus. 2004 m. pasirodė pirmasis W.Smarzowskio filmas „Vestuvės“. Tačiau naujoji juosta nėra nei pirmosios tęsinys, nei papildymas. Tai visiškai atskira istorija. Režisierius tiesiog pasinaudojo jau patikrinta forma atskleisti šiandienės visuomenės veidmainystę, godumą, šovinizmą ir neapykantą kitokiam.

Žiūrint „Vestuves“, priešingo spektro emocijos sparčiai keitė viena kitą. Ironiškas triukšmingų lenkiškų vestuvių portretas kėlė šypsnį. Tačiau Wilkų šeimos patriarcho atsiminimai skatino nepamiršti vieno juodžiausių žmonijos laikotarpių. Matomi 1940-ųjų Lenkijos vaizdai priminė, kad karas yra visai arti ir istorija gali pasikartoti, – ji ir kartojasi.

kadras iš filmo „Vestuvės“

Filmas debiutavo Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Čia jis įvertintas geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimais. Sprendimas filmo pasakojimą skelti į du pjūvius – realybę ir atsiminimus, išties įdomus. Kita vertus, vienas kitą perdengiantys siužetai antroje filmo pusėje kiek sutrikdė abiejų pasakojimų sklandumą. Kelios istorijos taip ir liko tarsi nepabaigtos, žiūrovui neleidusios suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Kai kurie režisieriaus naudoti praeities ir dabarties palyginimai yra kiek per daug nuspėjami ir moralizuojantys. Atrodo, kad vienu filmu W.Smarzowskis užsimojo paliesti gerokai per daug visuomenę skaldančių temų. Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, ksenofobiją, homofobiją, kritikuoti bažnyčią, pavydą, godumą, seksizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Jaunosios tėvo, turtuolio Rysieko Wilko verslas susijęs su kiaulių skerdykla. Tad filme dažnai atsikartoja šio gyvūno skerdimo vaizdai. Vestuvių dieną R.Wilkas iš nežinomo numerio sulaukia vaizdo įrašų, kuriuose jo darbuotojai žiauriai elgiasi su šiais gyvūnais. Nepažįstamasis reikalauja sumokėti nemažą sumą, kitaip vaizdai bus paviešinti. Verslininkas tikisi išspręsti visas kilusias problemas ir praplėsti verslą iš tėvo Antono paveldėtame sklype. Tačiau ten ilsisi karo metu masinėse kapavietėse palaidoti žmonės. R.Wilkas planuoja slapčia iš sklypo išgabenti palaikus. Tada jį pasiekia netikėta žinia apie savo paties kilmę. Atrodo, kad kiaulių metafora tapo režisieriaus būdu iliustruoti šiuolaikinės visuomenės nuodėmes. Toks sprendimas gali pasirodyti kiek nuvalkiotas, tačiau filmui jis suteikia išties stiprią žinutę.

Jaunosios tėvas ne veltui turi Wilko pavardę. Į jį supančius žmones jis neretai žvelgia kaip į savo skerdykloje laikomas kiaules. Aplinkiniai – jam tik priemonė pasiekti tikslą. Tad režisierius dviem pagrindiniais herojais – R.Wilku ir jo tėvu Antonu tarsi kuria priešpriešą. Ištaigingas dukters vestuves iškėlęs verslininkas įkūnija šiuolaikinės visuomenės godumą, o senasis šeimos patriarchas – sąžinę. W.Smarzowskio filme galima aptikti daugybę metaforų ir palyginimų, nes režisierius nesistengė visko žiūrovui patogiai sudėlioti. Tad kiekvienas čia gali atrasti sau svarbių temų ir klausimų. „Vestuves“ vertinčiau kaip šiuolaikinį Lenkijos kiną puikiai iliustruojantį filmą. Jis drąsus, kiek kontroversiškas, nepamirštantis bažnyčios įtakos visuomenei ir žiūrovui paliekantis daugybę moralinių dilemų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių