E. Selena: scenografai ir erdvinių knygų kūrėjai yra tarsi fokusininkai

Elena Selena turi ypatingą talentą – ji kuria nenuspėjamą ir stebuklingą trimatį pasaulį iš popieriaus. Paryžiuje gyvenanti sėkmės lydima  jauna menininkė kartu su viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Gallimard Jeunesse“ išleido net tris savo pop-up knygas vaikams: „Jardin bleu“ (liet. „Mėlynasis sodas“), „Jungle“ (liet. „Džiunglės“) ir „Neige“ (liet. „Sniegas“).

Verčiant šių knygų puslapius iššoka gerai pažįstami miško gyventojai ir užburiantys peizažai, dažnai įkvėpti lietuviškos gamtos grožio ir nakties gylio. Erdvinių knygų kūrėja neseniai pabaigė scenografijos studijas École nationale supérieure des Arts Décoratifs Paryžiuje ir turi tikslą derinti knygų ir teatro dekoro kūrimą. Apie pirmuosius bandymus ir rudenį pasirodysiančią ketvirtąją erdvinę knygą „Voyage“ (liet. „Kelionė“) ir kalbame su kūrėja E.Selena.

– Neseniai baigei scenografijos studijas. Kodėl jas pasirinkai ir koks buvo tavo baigiamasis darbas?

– Taip, dvejus metus studijavau scenografijos magistrantūroje Paryžiuje. Labai norėjau praplėsti savo, kaip iliustruotojos, veiklą ir integruoti teatrą. Diplominį darbą vainikavo šešėlių teatro spektaklis vaikams, kuriam sukūriau dekoracijas taikydama tą patį erdvinių knygų, arba pop-up, principą. Mano idėja buvo pakviesti vaikus į naktinį pasivaikščiojimą po parką, kurio metu jiems pasakojama istorija, prieš juos atverčiamos erdvinės ažūrinės dekoracijos. Pats dekoracijų stilius išliko gana panašus į tai, ką darau erdvinių knygų formatu, tačiau pradėjau kurti didesniu masteliu.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie buvo patys pirmieji bandymai prisiliesti prie scenografo profesijos? Gal jau teko dirbti su kokio didesnio projekto kūrybine komanda?

– Pirmaisiais magistrantūros studijų metais dirbau prie partnerystės projekto su Paryžiaus filharmonija. Jie rengė teminius, edukacinius koncertus moksleiviams. Vienam tokiam apie Prometėjo mitą buvau pakviesta sukurti scenografiją ir, padedant filharmonijos technikams, apšvietimą. Dekoracijas kūriau bendradarbiaudama su prancūzų popieriaus įmone „Procédés Chenel“, kuri gamina nedegų, būtent scenai tinkamą popierių. Tai ir buvo mano pirmas visiškai savarankiškas prisilietimas prie scenografo profesijos.

– Galbūt pastebėjai pagrindinį skirtumą ir panašumą tarp knygų kūrėjo, iliustruotojo ir scenografo profesijų?

– Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad knygų kūrėjas dirba individualiai, o scenografas – su komanda. Žinoma, knygos kūrimo procese nesu visiškai viena – bendradarbiauju su leidykla, mes diskutuojame, bet vis tiek daugelį sprendimų priimu pati: koks bus knygos formatas, kokia istorija, kokios iliustracijos. Užtat scenografo darbo specifika yra visai kitokia. Jam tenka dirbti su komanda ir visiškai ja pasikliauti. Kitos išeities nelabai ir yra, nes vienas žmogus negali suvaldyti visų didelio projekto procesų.

Kalbant apie panašumus, jų nemažai. Vienas pagrindinių –  pop-up knygų ir scenografijos dekoracijų kūrimas iš esmės yra darbas su erdve, persidengiančiais planais, šviesa. Vienu atveju pradžia – tuščias puslapis, kitu – tuščia juoda scenos dėžutė, bet abiem atvejais kūrėjų tikslas yra aprengti, atgaivinti tas erdves. Skiriasi tik mastelis.

– Erdvinės knygos unikalios tuo, kad kuria stebuklo įspūdį. Kaip manai, kas jį kuria teatro scenoje? Ar scenografus galima pavadinti stebukladariais?

– Tiek erdvinėje knygoje, tiek scenografijoje labai svarbus netikėtumo momentas, todėl tiek vieni, tiek kiti menininkai yra tarsi iliuzionistai ar net fokusininkai. Pavyzdžiui, aš kurdama erdvines knygas siekiu skaitytoją panardinti į tą vietą ar atmosferą, kurią bandau pavaizduoti, kitaip tariant, tapti jos dalimi, nors prieš jų akis yra tiesiog popierius ir dažai. Manau, kad lygiai taip pat ir scenografai tuščioje juodoje erdvėje siekia sukurti iliuzijas, pasakojančias žiūrovui istorijas ir leidžiančias jam nusikelti labai toli.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai pasidalijai džiugiomis naujienomis. Rudenį išleisi ketvirtą savo erdvinę knygą – „Voyage“ (liet. „Kelionė“). Kokie išsilankstantys peizažai ir veikėjai slypi jos viduje? Apie ką ji?

– Labai džiaugiuosi, kad ši knyga po dvejų metų intensyvaus darbo pagaliau pasirodys. Jos puslapiuose pasakoju istoriją apie gerves ir jų kelionę. Šie paukščiai man labai patinka, nes jie yra puikus ištikimybės ir lojalumo simbolis. Būtent gervės kiekvienais metais grįžta į tą pačią vietą, kurią paliko, ir – kas labai reta ir nuostabu – sudaro poras visam gyvenimui. Tai mane sužavėjo ir knygos siužetas netruko gimti.

Pagrindinis knygos herojus yra mažas smalsus paukštukas, kuris prašo savo tėvų papasakoti jo atsiradimo ir šeimos istoriją. Gervių pulkai, atėjus rudeniui, pakelia sparnus ir išskrenda žiemoti į šiltus kraštus. Vieni vaizdai keičia kitus – tai ilga ir graži kelionė. Atėjus pavasariui, gervės parskrenda atgal į savo gimtinę ir ten peri jauniklius. Ir taip kasmet. Tad tokia ta istorija.

– Taip pat pasidalijai ir savo naujos knygos viršelio nuotrauka. Panašu, kad spalvų intensyvumu ji skirsis nuo ankstesnių tavo knygų. Ar tikrai taip?

– Iš tiesų, spalvų, palyginti su ankstesnėmis mano knygomis, daugiau. Viršelyje dominuoja rausva spalva ir jos nemažai visoje knygoje. Man ta spalva tokia švelni, nostalgiška. Ji tinka ir rudeniui, ir pavasariui – tokia apibendrinanti visus metų laikus. Knygos viduje yra ir daug kitų spalvų – tiesiog stengiausi, kad kiekvienas puslapis būtų kaip nauja kelionės dalis, nauja spalvų dermė.

– Kaip gimsta tavo erdvinės knygos? Iš kokių etapų susideda jų kūrimo procesas?

– Dažnai imti kurti knygą paskatina kažkokia vizija, nuojauta, personažas ar metų laikas. Pats knygos procesas primena dėlionę – knyga tarsi susideda iš atskirų gabaliukų. Pavyzdžiui, kai kūriau savo trečią knygą – „Sniegas“ apie apsnigtame miške paklydusį lapiuką, pradžioje gimė vaizdas, po to – tekstas, o vėliau ir kiti papildantys knygą elementai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš tiesų tas kūrybinis knygų kūrimo procesas ne visada toks sklandus ir aiškus, kokio tikiesi, – dažnai jis netgi chaotiškas. Kai kuriu knygų maketus, visas kambarys būna nusėtas suglamžyto popieriaus rutuliukais. Šiame etape daugiausia ieškau, eksperimentuoju. Tai man labai svarbu. Kai piešiu iliustracijas, viskas vyksta daug ramiau, meditatyviau – pasineriu į save. Visi etapai yra gana skirtingi.

– Nors gimei ir augai Užupyje, kaip suprantu, daugiausia įkvėpimo kūrybai semiesi ne iš miesto, o iš gamtos. Kokios vietos tau labiausiai patinka?

– Mieste irgi yra įkvėpimo šaltinių, bet jie kitokie. Pavyzdžiui, Paryžiuje, kur šiuo metu gyvenu, įkvėpimo šaltiniai gali būti muziejai ar kažkoks kultūrinis renginys. Tačiau gamta visai kitokius dalykus paliečia. Jautiesi tarsi sugrįžęs prie savo šaknų, prie to, kas esi.

Kai buvau vaikas, vasaromis dažnai važiuodavau į senelio kaimą Ignalinos rajone. Man lig šiol ta vieta yra stebuklinga ir be galo brangi. Ji ir šiek tiek laukinė – retai sutiksi žmonių, todėl galima atsiriboti nuo civilizacijos. Apskritai man labai patinka miškas. Nesvarbu, kur jis yra, bet pasivaikščiojimai po mišką atpalaiduoja, nuramina, įkvepia.

– Ar domiesi kitų erdvinių knygų kūrėjų darbais? Kas juose patinka?

– Daugiausia stebiu, ką sukuria Prancūzijos erdvinių knygų kūrėjai. Pavyzdžiui, Anouck Boisrobert ir Louisas Rigaud, Bernard’as Duisitas, Dominique Ehrhardas. Daugumos jų kūryba labai skiriasi nuo amerikietiškų pop-up knygų savo estetika, paprastumu, rafinuotu stiliumi. Dažnai tos erdvinių knygų sistemos netgi nesudėtingos. Taip pat man labai patinka japonų menininko Katsumi Komagatos darbai.

– Neretai tavo knygų personažus ar scenos dekoracijas supa šešėliai, tamsa. Kodėl dalyje tavo projektų vaizduojama naktis?

– Naktis yra labai svarbus momentas mano kūryboje. Kurdama erdvines knygas turiu tikslą paskatinti vaiką fantazuoti, kad jam pačiam atsirastų kūrybinis impulsas kažką kurti. Manau, kad naktį, kai mums gerai pažįstama aplinka skendi tamsoje, tampame kūrybiškesni – fantazuojame, įsivaizduojame ir girdime dalykus, kurie nebūtinai atitinka realybę.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Rengi kūrybines dirbtuves vaikams. Ko pasisemi iš vaikų pati ir ko suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti?

– Kūrybinės dirbtuvės – labai svarbi mano darbo dalis. Man ši veikla labai patinka, nes kaskart būnu nustebinta vaikų kūrybiškumo, jų idėjų naujumo ir originalumo. Gera kurti su jais kartu ir išgirsti nuoširdžią nuomonę apie savo knygas, matyti jų reakcijas. Žinau, kad jei vaikai išplečia akis atvertus knygos puslapį, ta nuostaba – nesuvaidinta ir tikra. Tai man, kaip autorei, didžiausias komplimentas ir dovana.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių