Dialogas tarp personažo ir autoportreto: komiksų kūrėjo įspūdžiai

Komiksų kūrėjas sako, kad penkerius metus besitęsianti eskizavimo praktika – nuo 2014–ųjų jis kuria eskizų albumus, kuriuose tarp daugybės grafitu, spalvotais pieštukais, tušu kurtų lengvos stilistikos piešinių ir paties autoportretai – leidžia nupiešti save net nežvilgtelėjus į veidrodį. Tačiau pieštasis T.A.Vilkaitis įgyja kiek kitokių savybių. Kokių? Iliustratorius atskleidžia "Autoportreto" rubrikoje.

– Grafiniame romane veikdamas kaip pasakotojas, stengiatės reprezentuoti save ar vis dėlto žvelgiate į save tik kaip į personažą?

– Savo atvaizdą romane naudoju kaip tam tikrą subjektyvumo personifikaciją pasakojime, kuria stengiamasi nenukrypti nuo faktinės tikrovės.

– Kokių bruožų knygoje įgyja pasakotojas Titas, kurie galbūt yra nebūdingi jums realybėje?

– Traktuojant komikso tekstą kaip pokalbį tarp manęs ir skaitytojo, yra visiškai nerealistiška, kad aš tiek daug papasakočiau nepažįstamam žmogui.

– Kuo žvilgsnis į save grafiniame romane skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje stengiuosi į save nežiūrėti, o kuriant autoportretą reikia save ištyrinėti. Siekiant tikslumo reikšmingos net tokios smulkmenos kaip akinių rėmelių forma. Per keletą autoportretų piešimo praktikos metų išsiaiškinau pagrindinius savo bruožus, todėl dabar piešiant autoportretą dažniausiai net veidrodžio nereikia.

– Ar knygoje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas?

– Save vaizdavau kaip ir bet kokį kitą komikso personažą. Emocijas ir būsenas komiksiniu personažu perteikti nesunku, nes supaprastinta piešinio stilistika leidžia lengviau perskaityti kartais perdėtą kūno kalbą arba veido išraiškas.

– Ar kuriant pasakotoją Titą buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar palikti tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Stengiausi išlaikyti vaizdavimo stilistiką, panašią į kitas vaizduojamas asmenybes. Pasisekė, kad mano išvaizdą nesunku išgryninti iki gana paprasto komiksinio piešinio. Čia, matyt, padeda anksčiau minėta praktika.

– Kokia yra pasakotoją knygoje supančio ir besikeičiančio fono reikšmė?

– Kadangi didžioji dalis grafinio romano veiksmo vyksta XIX a. Europoje, autoportretiniuose segmentuose bandžiau padaryti šiokią tokią pertrauką nuo istorinių vaizdų. Šiose vietose žaidžiau su įvairiais fonais: mėnuliu, džiunglėmis, fantastiniu Nemunu – vaizdinėmis metaforomis papildydamas tekstą ir pasakojimą.

– Pasakotojas kūrinyje perteikia praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tikriausiai visus tris, nors ateities lūkesčiai atsiranda tik paskutiniuose trijuose knygos puslapiuose. O kadangi grafiniame romane vienas kitą seka istoriniai pasakojimai ir šiuolaikiniai kontekstai, todėl praeities refleksijos ir dabarties momentai tarpusavyje pinasi nuo pat pradžios.

Didžioji dalis grafinio romano veiksmo vyksta XIX a. Europoje, autoportretiniuose segmentuose bandžiau padaryti šiokią tokią pertrauką nuo istorinių vaizdų.

– Kurį teiginį – "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šis autoportretiškas pasakotojas?

– Sunku pasirinkti vieną variantą. Tas personažas esu aš, bet jis grafiniame romane atsirado todėl, kad atkreiptų dėmesį į faktą, jog tai būtent mano kurta knyga.

– Kuo grafinio romano pasakotojas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Norėjau savo atsakymą susieti su raiška ar subjektu, tačiau tikriausiai vienintelis tikras išskirtinumas yra tai, kad iki šiol niekada nesu turėjęs risografija atspausdinto autoportreto.

– Kaip pasakotojas Titas suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Labai atvirai. Kadangi savęs suvokimas pasaulio kontekste – viena iš dviejų pagrindinių knygos pasakotojo–manęs užduočių, tai jis atlieka, manau, gana tvarkingai, kaip per matematikos egzaminą – parodydamas visus sprendimo žingsnius ir naudojamas lygtis.