Dialogas apie muziką: kauniečių pianisčių atradimai Vienoje

Kaip ir aš, Veronika kilusi iš Kauno. Ji baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 2011 m. tapo M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso finalininke.

Kai susitinkame vienoje Vienos kavinukėje, bet dažniau tiesiog universiteto valgykloje, negalime nustoti filosofuoti apie muziką, pianisto karjerą ir nuolatinį gyvenimą muzikos apsuptyje. Veronika – Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto lektorė. Jos "atostogų" geografija driekiasi nuo Kinijos iki Čilės atliekant solinę ir kamerinę muziką. Šiemet Veronika tapo garsaus šiuolaikinės muzikos ansamblio "Platypus" pianiste. Nepabijosiu pasakyti, kad ji yra viena geidžiamiausių pianisčių Vienos menų universitete. Įrodymas – kai pietaujame mokyklos valgykloje (vokiškai – mensa), beveik visada prie mūsų prieina studentai ir prašo Veronikos kartu groti koncertuose arba konkursuose.

– Veronika, kadangi universitete dirbi su styginiais instrumentais grojančiais studentais, norėčiau pakalbėti apie sąvoką "akompanuoti". Mano supratimu, dažnai akompanavimas yra nuvertinamas ir netgi prasčiau apmokamas negu muzikos mokymas. Kaip manai, kodėl taip yra ir kaip galima būti pakeisti šį neteisingą požiūrį?

– Ne visai su tuo sutikčiau. Visų pirma, ši pianizmo sritis nuvertinama tik riboto mąstymo žmonių. Kol kas man pasisekė dirbti su tais, kuriems puikūs pianistai yra labai reikalingi ir juos netgi ypač vertina. O kai susiduriu su žaliu jaunimu, jie labai greitai suvokia, kur slypi tas skirtumas tarp puikaus muzikanto ir prasto akompanavimo. Antra, dažniausiai groju įvairiausias sonatas, nors tai iš esmės yra kamerinė muzika. Akompanavimu to išvis vadinti negalima. O kai akompanuoju koncertus soliniam instrumentui ar virtuozines pjeses, ten jau šiek tiek kita specifika. Bet tai mano įnašo nė kiek nesumažina – juk tai yra visavertė muzikinė medžiaga! Joje – visas harmoninis pamatas, orkestrinis spalvingumas.

Pamenu, kaip dar vaikystėje mane šokiravo žinia, kad kūrinio orkestrinės įžangos ar pragrojimai yra trumpinami. Kaip tai suprasti?! Juk tai muzikinės medžiagos visuma. Galiausiai aš nesu aptarnaujantis personalas ir į muzikavimą su kitais instrumentais žiūriu kaip į komandinį darbą. Individualiai dirbdama su studentais kaip tik tai ir akcentuoju: scenoje mes esame ne studentas ir dėstytoja, o lygiaverčiai partneriai, ieškome bendros interpretacijos. Aš jiems padedu suvokti fortepijono partiją ir kaip tai daro įtaką jų atliekamai linijai.

Bent jau koncertuojant kol kas neteko su tuo susidurti, bet kasdienybėje šis darbas išties neretai yra prasčiau apmokamas, ir tai, mano manymu, yra visiškas skandalas. Aš turiu labai aišku įsivaizdavimą, kaip tai turėtų atrodyti ir kada nors, kad ir po žingsnelį, bet būtinai inicijuosiu tam tikrus pokyčius. Tiesą sakant, po truputį jau tai ir darau.

Konkurencija yra normalu. Svarbu, koks mūsų požiūris į ją. Svarbiausia savęs nelyginti negatyviai. Reikia suvokti, kad mes visi esame unikalūs. Pigiai skamba, bet tai yra tiesa.

– Gal taip susiklostė dėl to, kad tie pianistai, kurie netampa koncertuojančiais atlikėjais, pasirenka akompanuoti, ir tai tarsi tampa jų atsarginiu planu. Juk nedaug 19-mečių studentų pirmame kurse nusprendžia, kad nori groti su kitais muzikantais.

– Viskam savas laikas. Bakalauro studijos – tas periodas, kai dar labai smarkiai reikia tobulinti instrumento valdymo meistriškumą, kaupti solinį repertuarą, auginti ištvermę, dalyvauti kursuose, konkursuose. Tuo metu dar sunku apsispręsti, ką nori veikti. Tik kiek vėliau žmonės atranda komandinio muzikavimo malonumą. Panašiai nutiko ir man. Grojimas kitais instrumentais labai praplečia mąstymą, muzikinės medžiagos suvokimą, itin pajautrina klausą ir dėmesingumą, itin praplečia vaizduotės ir interpretacijos galimybes. Tokia perspektyva mane visiškai pasiglemžė, ir kelio atgal nebėra. Tik kodėl šis variantas yra atsarginis, man iki šiol neaišku.

– Vis kartu diskutuojame apie psichologinės tvirtybės ir pasitikėjimo savimi svarbą muzikanto karjeroje. Kodėl tai svarbu? Gal tai yra svarbu ne tik muzikanto, bet ir visose kitose karjerose?

– Taip, manau, kad tai yra svarbu visur. Tačiau mūsų, muzikantų, profesija yra kažkuo ypač ekstremali. Mes turime lipti į sceną, susiimti būtent tam tikru metu ir puikiai atlikti kūrinius, kuriuos repetavome beprotiškai daug valandų. Ne vakar, ne rytoj, bet būtent tą vienintelę akimirką. Visa tai pagražina dar ir nuolatiniai gilūs emociniai išgyvenimai. Juk mene pasireiškia neribota fantazija, jausmai, emocijos. O kur dar konkursai, nuolatinis lyginimas vienų su kitais! Jau nekalbu apie tai, kad grojame nuo pat ankstyvos vaikystės ir tam reikalinga griežta disciplina. Konkurencija nuo mažų dienų yra beprotiška. Itin svarbu išmokti su tuo tinkamai tvarkytis.

– Vieną dieną man šovė tokia mintis, kad fortepijoninių kūrinių mokymasis – tarsi kūdikis mamos pilve. Dažnai pastebiu, kad nekantrauju ir noriu greičiau peršokti mokymosi procesą, bet tada pagalvoju apie natūralų gamtos procesą – vaiko gimimą. Vaikui subręsti reikia devynių mėnesių. To reikia ir meno kūriniui. Kūryba ir meistriškumas neįvyksta staiga. Kai objektyviai mąstau apie save kaip atlikėją, suprantu, kad šiandien esu pasiekusi pakankamą lygį ir galiu realizuoti savo muzikines idėjas grodama fortepijonu. Tačiau beveik kiekvieną dieną susiduriu su nevisavertiškumo jausmu ir vis galvoju, kad dar tiek visko nežinau ir tiek daug reikia išmokti. Esame kalbėję, kad, nepaisant to, jog suvoki, kad esi puiki profesionalė, lauki pripažinimo iš kitų: dėstytojų, klausytojų, kitų muzikantų. Kaip manai, kodėl taip yra? Juk iš tiesų, kai susimąstai, pasitikėjimas savimi turi kilti iš paties žmogaus, o ne jį supančios aplinkos.

– Reikia suprasti, kad gal tik psichopatui yra visiškai nesvarbu, ką apie jį mano aplinkiniai. Mums yra svarbi klausytojų nuomonė, juk norime dalytis muzika su kitais. Taip pat kovojame dėl vietos universitete ar konkurse. Nori nenori pradedi save lyginti su kitais. Konkurencija yra normalu. Svarbu, koks į ją yra mūsų požiūris. Svarbiausia savęs nelyginti negatyviai. Reikia suvokti, kad mes esame visi unikalūs. Pigiai skamba, bet tai yra tiesa. Kiekvienas turime savo stipriųjų pusių ir silpnybių. Kaip tik ir yra nuostabu, kad esame skirtingi.

Jei galėtum pažvelgti į ateitį ir matytum, kad tikrai nebūsi tuo pirmuoju, ar dėl to poreikis muzikuoti išnyktų? Net jei ir taip – valio! Gali pamąstyti, kur tikslingiau galėtum save realizuoti.

– Atsimenu, kaip mano dėstytojas Glazge po vienos pamokos man pasakė: tu esi unikali. Mano ego pakilo virš debesų, jaučiausi pamaloninta ir tuomet jis pasakė: mes visi unikalūs, kiekvienas studentas, vaikščiojantis konservatorijos koridoriais, yra unikalus.

– Taip. Reikia nepamiršti, kodėl tu tai darai. Pasaulyje esi ne vienas ir kiekvienas atranda savo vietą. Groji ne dėl to, kad taptum geriausias. Prisimink, kai buvai vaikas, tikrai negrojai dėl to, kad laimėtum visus pasaulio konkursus. Grojai, nes tau patiko ir tu norėjai. Manau, kad blogosios konkurencijos išmokstame dar mokykloje. Ten nuolat esame lyginami tarpusavyje.

– Dažnai sekame didžiųjų muzikantų karjeras ir norime tapti kaip jie. Tačiau retai susimąstome, ką jie paaukojo ar išgyveno, kad šiandien būtų padarę tokias karjeras.

– Aš labai nenoriu taip mąstyti: taip, tave lydi sėkmė, bet tavo gyvenime tikrai ne viskas gerai (neaišku, kokia kaina). Tarsi sužinodama, kad žmogus kenčia, man palengvėja. Ne. Dar kartą pakartosiu: pagalvok, kodėl tu tai darai. Svarbu atrasti tai, kas tinka tau asmeniškai. Nori groti – grok. Nenori groti – negrok. Jei galėtum pažvelgti į ateitį ir matytum, kad tikrai nebūsi tuo geriausiuoju, ar dėl to poreikis muzikuoti išnyktų? Net jei ir taip – valio! Gali pamąstyti, kur tikslingiau galėtum save realizuoti.

– Jeigu sutiktum Veroniką, kuriai aštuoniolika, ir ji tik pradeda savo muzikinę kelionę, ką jai patartum?

– Tikėjimo savimi ir drąsos. Gal net šiek tiek įžūlios drąsos. O apskritai jauniems žmonėms palinkėčiau smalsumo ir noro mokytis, semti informaciją. Pastebiu, kad jaunajai kartai trūksta smalsumo. Kai kurie studentai muzikai mažai vaikšto į koncertus, neskaito. Palinkėčiau jiems daugiau susidomėjimo pasauliu ir nesikoncentruoti tik į grojimą instrumentu. Žvelgiant į ateitį, tavo žinios lems tavo atlikimą ir tapsi tuo, ką įdėsi į savo kūrinių interpretaciją.

– Aš taip pat manau, kad literatūra labai svarbu menininkui. Žinoma, knyga nelygu knygai. Kažkodėl labai pasitikiu klasika ir jeigu nusprendžiu skaityti, tai dažniausiai – klasiką.

– Žinoma, juk klasika – tai, kas išliko, tai, kas vertinga. Kai susiruošiau keliauti į Vieną, mane visi gąsdino, kad čia labai konservatyvus kraštas, kad jiems labai svarbios tradicijos. Tačiau kas blogo tradicijose? Tradicijos juk neatsirado vakar. Jos išgyveno amžius, tai, matyt, yra priežastis, kodėl jos egzistuoja ir šiandien. Aišku, turime būti atviri naujovėms, bet tradicijas turime žinoti taip pat. Tai mus daro laisvus ir sąmoningus.

– Pabaigoje norėčiau paklausti apie "Kaunas Piano Fest". Žinau, kad esi viena didžiausių festivalio gerbėjų. Pati esi kilusi iš Kauno ir gerai pažįsti šį miestą. Mokeisi "Kaunas Piano Fest" pagrindinėje ir vienintelėje būstinėje – Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Kaip manai, ar svarbi ši mūsų iniciatyva Kaunui?

– Labai svarbi. Aš labai apsidžiaugiau, kad mano draugai rengia šitą festivalį ir kad kažkas turėjo drąsos to imtis. Ypač – vasaros metu, tai yra toks atgaivinantis Kauną renginys. Kaune vyksta Pažaislio muzikos festivalis su senomis tradicijomis, bet "Kaunas Piano Fest" yra skirtas jaunimui ir šis projektas pritrauks daug tarptautinio dėmesio. "Kaunas Piano Fest" kupinas jaunatviško entuziazmo, aistros, pozityvaus ir džiugaus mokymosi. Galų gale tokio specifinio renginio Kaune apskritai iki šiol nebuvo. Jūs esate tokie smagūs, kad aš ir pati norėčiau dalyvauti!