– Na, ar gali labiau pasisekti?! Dabar jau Jūsų nepaleisime – teks viską papasakoti. Kas tas Šilavoto Davatkynas?
– Šilavotas – miestelis Prienų rajone. Visai šalia jo glaudžiasi Naujasodžio kaimas, kuriame prieš daugiau nei šimtą metų gyvavo neoficialus vienuolynas, liaudiškai vadintas Davatkynu. Čia ilgus metus gyveno pamaldžios, šeimų nesukūrusios moterys, žmonių meiliai vadintos davatkėlėmis. Jų gyvenimas buvo paprastas, bet labai prasmingas: maldos, bažnyčia, kasdienis darbas ir pagalba kitiems. Jos ne tik meldėsi už visus, bet ir padėdavo aplinkiniams, o sunkesniais laikais priglausdavo tuos, kuriems reikėjo pastogės, maisto ar tiesiog gero žodžio.
– Sakote, tos moterys vadintos davatkėlėmis. Betgi žodis „davatka“ mūsų krašte turi neigiamą atspalvį...
– Šilavoto davatkėlėms tai netinka, nes jos visą savo gyvenimą paskyrė daryti gera Šilavoto krašto žmonėms.
– Jūs pati šią vietą, regis, pažįstate artimiau?
– Aš Davatkyną dukart pažinau: vienąsyk, kai buvau mokinė ir gyvenau pas savo močiutę – Magdaleną Matusevičienę, o kitąsyk, kai sūnus susirgo astma ir grįžome čia iš Marijampolės į močiutės namuką.
Tiesą sakant, buvau net keturių davatkėlių, kurios čia gyveno, giminaitė. Ten (rodo į vieną iš trobelių) gyveno dvi davatkėlės iš tėvelio giminės pusės: jo sesuo ir jo teta Marijona Dabrišiūtė, pirmoji Davatkyno gyventoja. Kitoje troboje gyveno mano mamos teta ir mamos mama – mano močiutė. Kai ji tapo našle, atvyko į Davatkyną pas savo seserį ir 30 metų čia gyveno. Iš jos paveldėjau grinčiukę, o kitus namelius įsigijome iš davatkėlių giminaičių. Taip įkūrėme Davatkyno muziejų, kuriuo dabar ir rūpinuosi.
– Kada Šilavoto Davatkynas pirmąkart paminėtas istoriniuose šaltiniuose?
– Pradžia laikomi 1895-ieji metai, kai pirmoji davatkėlė – M. Dabrišiūtė, dar vadinta Mariuka, – ten apsigyveno. Netoli jos trobelės dabar stovi skulptoriaus Kazimiero Sigito Straigio stilizuota saulės skulptūra „Juodoji saulė“. Ta davatkėlė buvo labai tikinti, bet neturtinga. Tai broliai nupirko jai du arus žemės ir pastatė mažą grinčiukę, kurioje ji meldėsi ir gyveno.
– Vadinasi, nuo vienos trobelės ir vienos pamaldžios moters prasidėjo visa Davatkyno istorija. Šiandien aplinkui – ne vienas namelis. Kaip nutiko, kad jų čia net septyni?
– Marijona buvo pati pirmoji iš davatkėlių, o netrukus po jos čia pradėjo kurtis ir kitos pamaldžios moterys. Kai kurios jų buvo našlės, apsisprendusios nebekurti šeimų ir norėjusios savo gerais darbais pagelbėti vietos žmonėms. Taip pamažu formavosi netradicinis vienuolynas, o maži namukai tarsi atstojo nedideles to vienuolyno celes.
Galiausiai šioje teritorijoje stovėjo septyni nameliai, o vienu metu juose gyveno net dvylika moterų – po vieną, po dvi, po tris. Namelius joms pastatė jų giminės. Prie kiekvieno namelio tais laikais buvo ir po mažytį vištinyką – davatkėlės augino vištų, o jų valdos buvo aptvertos tvorelėmis.
Kaimynės nėjo viena pas kitą gerti arbatos ar paliežuvauti, bet užtat melsdavosi kartu. Mano mamytė pasakojo, kaip meldėsi kartu su dvylika iš jų, o aš – tik su penkiomis.
– Keista girdėti, kad tiek moterų gyveno greta, tačiau nesueidavo į krūvą pasišnekučiuoti…
– Neturėjo laiko – reikėjo pačioms duoną užsidirbti. Jų gi niekas neišlaikė. Kiekviena davatkėlė vis kitokį amatą mokėjo – kuri siuvo, kuri verpė, kuri veltinius vėlė, o kuri plunksnas plėšė. Eidavo jos ir į visas kaimo talkas. Už darbą žmonės dažnai maistu atsilygindavo.
Beje, davatkėlės ne tik dirbo, bet dar ir globojo ligonius (kiekviena turėjo po savo globojamą ligonį), mokė vaikus rašto, amatų. Įsivaizduokite, čia, Davatkyne, visada būdavo vaikų – mokslo metais kiekviename namelyje apsigyvendavo mokiniai. Tai buvo ne našlaičiai, o vaikai, kurių šeimos gyveno toliau nuo mokyklos. Prasidėjus mokslams tėvai atveždavo juos į Davatkyną.
Čia ilgus metus gyveno pamaldžios, šeimų nesukūrusios moterys, žmonių švelniai vadintos davatkėlėmis. Jų gyvenimas buvo paprastas, bet labai prasmingas.
– Tuo jų globa ir baigdavosi ar vaikai čia gaudavo ir kitokių žinių – pvz., tikėjimo pamokų?
– Sovietmečiu, kaip žinia, tai buvo nelegalu, bet… taip. Jos ruošdavo vaikus ir Pirmajai Komunijai, tik, kaip sakoma, pogrindyje. Už tai viena davatkėlė – Onutė Mieldažytė – net buvo teista. Teismas atvažiavo į Šilavotą, bet jis buvo daugiau parodomasis. Sukvietė visus – suaugusiuosius ir vaikus, bet labiau tam, kad pagąsdintų vietos žmones, parodytų, ko negalima daryti.
Onutę nuteisė penkeriems metams, bet bausmę atidėjo. Žmonės kalba, jog prieš teismą pas ją atėjo kolūkio pirmininkas ir drąsino, kad nebijotų, sakė, kad viskas tik dėl akių, nes visai neseniai jo paties sūnų Onutė buvo Komunijai ruošusi.
Nuo to laiko pas davatkėles tikybos mokslai nebevyko – „poterių mokykla“ persikėlė į mišką. Beje, Onutė poterėlių mokė ir poetę, prozininkę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovę Aldoną Ruseckaitę.
– Durų stakta tokia žema, kad tenka gerokai pasilenkti. Gal tikrai žmonės seniau mažesni buvo? – klausiu, Danguolei pakvietus užeiti į vieną iš namelių.
– Mažutis kambarys, seni baldai, autentiški kasdienybės daiktai – šiame namelyje net 75-erius metus gyveno O. Mieldažytė. Ją vadino pagrindine davatkėle – visų motinėle.
Onutė buvo paskutinė Davatkyno gyventoja ir mirė 1999 m. Davatkyne apsigyveno būdama vos šešiolikos ir toje pačioje trobelėje išgyveno apie 75 metus. Aš pati apie Davatkyną daugiausia sužinojau būtent iš jos, o ne iš savo močiutės. Močiutės laikais aš dar buvau visai vaikas ir nelabai man tie Davatkyno reikalai rūpėjo.
Su Onute aš jau gyvenau būdama suaugusi, maždaug 33-ejų, turėjau šeimą ir du vaikus. Kai sūnus astma susirgo, trejus metus čia praleidau. Pamenu, kasryt ji pas mus ateidavo šukuotis, nes rankas kilnoti jai sunku būdavo – 96 metus turėjo. Laikrodį, būdavo, atsineša, pasistato ant stalo – toks jos rytinis ritualas būdavo.
Gera siuvėja ta Onutė buvo. Todėl ir pinigų už savo darbą „užsisiūdavo“. Tačiau vietoj to, kad sau kažką už juos įsigytų, ji pirkdavo bažnyčios kunigams drabužius, kurie tais laikais buvo be galo brangūs.
Pažiūrėkite, kokia mažutė jos spinta. Nieko sau nekaupė, jokių daiktų neturėjo. Visi divonai, drabužiai, paveikslai, kuriuos šiame namukyje matote, mūsų surinkti ir atgabenti čia iš Šilavoto apylinkių.
Renkant senus, autentiškus daiktus muziejui, ne viskas vykdavo taip sklandžiai, kaip būtų galima tikėtis. Kartais nutikdavo ir komiškų dalykų…
Viename iš davatkėlių namelių stovi senas kuparas. Pirkau jį iš netoliese gyvenusio žmogaus, kuris pažadėjo parduotą baldą man atgabenti. Nešdamas, matyt, pavargo ir paliko kuparą pusiaukelėje, o pats atėjo paprašyti daugiau pinigėlių. Kadangi nesiruošiau mokėti daugiau, nei buvo sutarta, tai jis tą kuparą paliko pusiaukelėje, o mano vyras Konstantinas, ryte grįždamas iš darbo, išvydo jį viduryje kelio bestovintį. Taigi pusę kelio kuparą atnešė pardavėjas, o kitą pusę teko parsinešti patiems (juokiasi).
– Senovinis pečius turbūt ir kaip lova tarnavo?
– Taip, jį net prailgindavo lentomis – tuomet net kelios mergaitės ant jo tilpdavo. Miegoti tekdavo ne tik lovose, bet ir ant krosnies, ant grindų.
Jei mokinukėms būdavo bloga nuotaika, davatkėlės jas kviesdavo žaisti šaškėmis. Anot mergaičių, jos kažkaip visada laimėdavo. Tik užaugusios suprato davatkėlių gudrybę.
Ir spektaklius prieš Kalėdas su jomis Davatkyno moterys statydavo. Kadangi Onutė puiki siuvėja buvo, tai drabužių joms prisiūdavo, mergaites jais aprengdavo, o paskui kitoms davatkėlėms ir jų globotiniams spektaklį rodydavo. Po pasirodymo vaidintojas saldainiais apdalydavo.
Kai užsukdavau pas ją į trobelę, matydavau, kaip Onutė meldžiasi. Tačiau manęs ji nei matydavo, nei girdėdavo. Buvo tarsi kažkur išėjusi, net veido bruožai, jai esant maldoje, pasikeisdavo. Nors pati labai pamaldi buvo, man (aš eidavau į bažnyčią tik per šventes – Velykas, Kalėdas, dar atlaidus) nė karto nėra prikišusi, kad gal per mažai meldžiuosi.
Ir dar – Onutė niekada jokiais skausmais nesiskundė, o juk garbaus amžiaus pati buvo. Spėju, kad ji tą skausmą gal Dievui aukodavo.
– Minėjote, kad į Davatkyną atsikėlėte dėl sūnaus astmos, tikėdamasi, kad jam bus geriau gamtoje, gryname ore. Ar šis sprendimas pasiteisino?
– Manau, kad mums labiau padėjo Onutės maldos. Ji meldėsi už mano sūnų kiekvieną dieną. Prieš tai gyvenome Marijampolėje, nuosavame name. Tai su ta sūnaus astma viską išbandžiau: ir Santaras, ir burtininkus, ir žolininkus, ir užkalbėtojus – niekas nepadėjo. Dabar mano sūnus – Petras Lincevičius – žinomas menininkas.
Esu be galo jai už viską dėkinga, ir, kai reikia priimti kokį nors svarbų sprendimą, visada galvoju, kaip elgtųsi ir ką sakytų Onutė.
Ji vis dejuodavo, kad kai numirs, nebebus kam prižiūrėti šių trobelių ir viskas dilgėlėm apaugs… Neapaugs – kaip galėtų? Mes su vyru Konstantinu darome viską, kad šie nameliai kuo ilgiau gyvi būtų ir davatkėlių atmintį saugotų.
Prieš daugiau nei 20 metų Davatkynas tapo muziejumi, o tiksliau – Prienų muziejaus padaliniu. Čia vyksta „Poezijos pavasario“ renginiai, dailininkų plenerai, knygų pristatymai, kamerinės muzikos koncertai, kiti renginiai. Nors šiandien Davatkynas jau gyvena kitokį gyvenimą, tačiau jo dvasia (kaip žmonės sako, gera aura) niekur nedingo.
– Ir vėl tenka lenktis pro žemas duris (Danguolė kviečia į dar vieną trobelę) – tarsi kiekvieną kartą įžengdami nusilenktume ir buvusioms šių grinčiukių gyventojoms, jų prasmingam gyvenimui…
– Šioje trobelėje visada gyveno trys davatkėlės. Matydavau, kaip pas jas ateina mano metų moterys guostis. Jos, matyt, buvo labai geros psichologės: mokėdavo išklausyti, patarti. Tačiau viskas likdavo tik tarp trobėlės sienų.
Pas jas dažnai ir geriantys ateidavo pinigų skolintis. Visada duodavo. Žinojo, kad negrąžins, bet vis tiek duodavo. Be to, pavalgydindavo pas jas užklydusius – nė vienam neatsakydavo. Mama pasakojo, kad čia, miškelyje, būdavo iškastos duobės bulvėms laikyti. Tai karui prasidėjus, vos pradėdavo bombarduoti, žmonės griebdavo daiktus ir visi lėkdavo į tas Davatkyno bulvių duobes slėptis.
Mes su vyru Konstantinu darome viską, kad šie nameliai kuo ilgiau gyvi būtų ir davatkėlių atmintį saugotų.
– Netoli Davatkyno ir partizanų takas yra?
– Taip. Dideli čia mūšiai pokariu vyko. Mano dėdė irgi buvo partizanas, o jo sesė Davatkyne gyveno – nuo tremties slėpėsi. Šilavote ir kalėjimo būstinė yra, bet čia jau liūdnoji Šilavoto pusė. Vedu ir tas ekskursijas, bet nedaug kas jų nori. Mieliau eina davatkėlių takeliu, o ne partizanų kančios keliu.
– Koks tas davatkėlių takelis? Ar juo galima pasiekti ir bažnyčią, į kurią moterys kasdien eidavo melstis?
– Galėsite juo grįžti. Prieš 20 metų menininkai tą taką koplytėlėmis ir koplytstulpiais paženklino, taip įamžindami čia gyvenusių davatkėlių atminimą. Takelis vedė per pušyną, pievą ir jungė Davatkyną su Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Beje, visas pušis, kurias dabar čia matote suaugusias, kiek daugiau nei prieš 100 metų sodino į Šilavotą atsikėlęs kunigas Antanas Radušis. Jis ne tik įsteigė parapiją, pastatė bažnyčią, kuriai parapijiečiai patys iš vietinio molio plytas darė, bet ir visi kartu pasodino keliolika tūkstančių pušelių, dar maumedžių. Tai pro jo pasodintas pušeles davatkėlės kasdien takeliu keliaudavo melstis į bažnyčią.
– Vis dėlto moterų gyvenimas po vienu stogu – ar bent jau greta viena kitos – dažnai apipinamas įvairiausiomis kalbomis. Sakoma, kur daug moterų, ten lauk nesutarimų. Ar tikrai Davatkyne viskas buvo taip taiku?
– Papasakosiu vieną atvejį, o tada pati spręskite. Jį man viena davatkėlė pasakojo. Sako: „Išsiskalbiau suknelę, pakabinau už namo, kad džiūtų, ir išėjau į bažnyčią. Pareinu – nebėra. Po kiek laiko matau, netoliese Davatkyno gyvenusi viena moteris su ja vaikšto. Paklausiau, iš kur gavai. O ši ir sako: „Lašaša atplukdė…“ Netoliese turime Lašašos upelį. Manote, prašė, kad grąžintų? Aišku, kad ne. Pokariu irgi visos išvien laikėsi – žmones nuo tremties pas save slėpė. Kaimynai, būdavo, tik sužino, kad stribai ruošiasi ką nors iškraustyti, kaipmat susipakuoja daiktus ir bėga į Davatkyną.
... Mūsų gidė atrakina trečiąją trobelę – ji kur kas erdvesnė už kitas. Pasakoja, kad 2017-ųjų gegužę, minint Davatkyno muziejaus dešimtmetį, čia lankėsi arkivyskupas Pedras Lopezas Quintana, tuometis apaštališkasis nuncijus Lietuvoje. Ta proga trobelė buvo sutvarkyta ir atkurta tokia, kokia buvo Davatkyno laikais. Nuncijui, sako, labai patiko.
Pasižvalgę po likusius namelius, grįžtame Davatkėlių takeliu pro kunigo A. Radušio sodintą pušyną. Medinės skulptūros nebyliai papildo Danguolės pasakotas istorijas apie čia gyvenusias moteris. Jų vardai gal ir neįrašyti į didžiąsias istorijos knygas, tačiau gerumas, tikėjimas ir pagalba palieka pėdsaką kiekvienam, kas ryžtasi išsukti iš kelio ir skirti valandėlę kitą patirti ypatingą Šilavoto Davatkyno istoriją.
Naujausi komentarai