„Šitas kultūros protestas apskritai yra apie žodžio laisvę. Aš pati ėjau į Naujamiesčio turgų vieną savaitgalį ir kalbėjau su žmonėmis, tai mes esame ganėtinai atitolę, nes daug kas, išgirdę žodį kultūra, nebenori kalbėti. Tada galvoju, kodėl?“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo L. Lapelytė.
„Mes dalinamės dalykais, tai pasidalinkime ir mintimis. Man atrodo, kad mus būtent žodžiai kartais skiria. Man atrodo, kad jeigu mes kalbame apie dalykus, kurie jungia, yra daug daugiau šansų mums susijungti, ar ne? Bet jeigu įvedame kažkokį tai dėmenį, tarkime, kultūra, iš karto žmonės pradeda svarstyti, ar čia tikrai man“, – svarstė menininkė.
– „Saulė ir jūra“ pripažinta vienu iš 25 geriausių XXI amžiaus kūrinių. Tai opera, 2019-aisiais Venecijos bienalėje laimėjusi „Auksinį liūtą“. Prisiminkime tą malonią pergalę ir visą procesą. Aš žinau, kad jis nebuvo pirmasis jūsų bendradarbiavimas. Jūs prieš tai sukūrėte kitą operą.
– Taip, tai mes – aš, Vaiva Grainytė ir Rugilė Barzdžiukaitė – sukūrėme dvi operas. Tai pirmoji opera „Geros dienos“ ir antrasis kūrinys – „Saulė ir jūra“, kurį mes vadiname opera–performansu. Norėčiau sugrįžti prie žanrų ir titulų klausimo, nes paprastai, kai mane vadina kompozitore, aš truputį susiraukiu, nes tokia iki galo nesijaučiu. Net ir kuriant kūrinius kartu su Vaiva ir Rugile mes visą laiką darbą pradedame nuo termino bendraautorius.
– Jūs pasiskirstote, kuri ir ką veikia?
– Taip, mes kūrinius pradedame nuo noro dirbti kartu, o tam tikrų įrankių ir žinių mes skirtingose srityse turime atitinkamai daugiau – tarkime, Vaiva rašo, Rugilė režisuoja, todėl aš galiu dirbti su žmonėmis ir muzika, bet konceptualus pagrindas mums vis tiek yra kūrinio esmė. Tai tik norėjau pasakyti, kad opera nėra kompozitoriaus kūrinys, o kompozitorius nėra tik tas žmogus, kuris atsakingas už muziką.
– Tiesa, bet manau, kad koncepcija ir pati idėja yra labai svarbi, ir buvo labai svarbi, tam laimėjimui. Jeigu prisimintumėte tą pirmąją operą „Geros dienos“, kaip ji gimė?
– Mes su Vaiva kontempliavome, apie ką gi čia galėtų būti ta opera. Tuo metu buvome ką tik baigusios universitetus ir dalinomės savo patirtimi, žiniomis, sprendėme, apie ką mums būtų įdomu kalbėti. Galiausiai, man atrodo, mūsų galvose nusėdo kasininkių istorijos – Vaivai paskambino draugas ir papasakojo istoriją, kaip jis prekybos centre matė kasininkę su šlapimo maišeliu. Tokia groteskiška istorija, kuri kažkaip inspiravo tam tikrus vaizdinius, o tada inspiravo ir kažkokius muzikinius motyvus. Toliau tas kūrinys pildėsi būtent ant šito kasininkių, kurios tapo kapitalizmo, pirkimo–pardavimo metafora, karkaso.
– Darbo, kuris menkai vertinamas, nors yra sunkus.
– Taip, be to, ir kiekvienas iš mūsų atskirai irgi yra ir pardavėjas, ir pirkėjas. Tai tas dualizmas, apie kurį mes kalbame, mums buvo svarbus. Svarbu ir tai, kad mes nekalbame apie kažkokias Lietuvos kasininkes, mes kalbame apskritai apie pirkimo–pardavimo ratą, kuris yra globalus. Ir po to atėjęs kūrinys – „Saulė ir jūra“ – yra kūrinio „Geros dienos“ pratęsimas, nes „Saulėje ir jūroje“ mes irgi kalbame apie vartojimą: ir savęs, ir žemiškų resursų vartojimą.
– Jums buvo svarbi paskata, motyvas nešti kažkokią žinutę, ne tik pradžiuginti reginiu, muzika ar balsais, bet ir išreikšti poziciją?
– Tai absoliučiai. Tik sakyčiau, kad galbūt ne tai, jog poziciją išreikšti, bet labiau kelti klausimus – ir idėjinius, ir netgi tuos pačius žanrinius klausimus. Nors kūrinys ir vadinasi opera, tarkime, „Geros dienos“ kūrinyje yra tik kelios operinio dainavimo atstovės. Dalis dainininkių yra iš džiazo, dalis iš chorų, chorinio dainavimo. Tai buvo svarbu ir kažkaip permąstyti tuos klišinius nusistovėjusius standartus.
– Ir išties – sėkmingai. Operoje „Geros dienos“ nėra banaliai ar primityviai parodoma tik kasininkių problema ir ten yra apie ką pamąstyti, ir ko paklausyti. Bet kai įkūrėte „Saulė ir jūra“, ar jau buvo sumanymas pretenduoti vykti į Veneciją?
– Ne, nebuvo. Man atrodo, kad mes negalvodavome per daug apie kontekstus kurdamos savo kūrinį, kūrinius. Galbūt tai ir tapo tam tikra laisvės išraiška, nes mūsų sukurti darbai nebuvo taikomi tam tikrai auditorijai, jie labiau rezonavo su tuo, kas mums atrodo įdomu. O kadangi mes visos trys ateiname iš labai skirtingų sričių ir patirčių, tai viską sudėję į vieną gavome tokius gal netikėtus darinius, kurie ir veikia.
Vėlgi, nebūtinai nuspėjamuose kontekstuose. Pavyzdžiui, labai ilgai užtruko, kol supratome, kur „dėti“ „Geros dienos“ – lyg nei mes iš teatro, nei iš muzikos, nei atstovaujame kažkokiai institucijai, tai kur tam kūriniui egzistuoti, kur jam veikti. Galiausiai jis nusėdo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. Be abejo, tas kūrinys mums davė stimulo pagalvoti apie kažką naujo. Tada jau kuriant „Saulė ir jūra“ mes buvome atradusios savo darbo metodą šitoje trio konsteliacijoje. Ir „Saulę ir jūrą“ mes tiesiog norėjome sukurti trise.
– Bet jums rūpėjo, kaip jį parodysite, kas jį pamatys?
– Mes galvojame, kur mes jį parodysime, nes nuo pat pradžių buvo sumanymas, kad kūrinys bus stebimas iš viršaus. Šitas rakursas „iš viršaus“ yra sudedamoji, konceptuali kūrinio dalis, beje, kuri atsirado dar Rugilei filmuojant dokumentinį filmą „Rūgštus miškas“. Tai kažkaip ir tas rakursas „iš viršaus“ ir paukščio stebėjimas taip pat atsirado ir „Saulėje ir jūroje“. Tai mes visada žinojome, kad mums reikia labai specialios architektūros.
Aišku, pirmą kartą, kai rodėme Vilniuje, dar prieš tai ir „Schloss Solitude“ buvo rezidencija, mes radome architektūrą, kuri leistų tą rakursą, tai gal labiau apie erdvę galvodavome, o ne apie teatrą ar muziejų, kaip instituciją, labiau apie architektūrinį planą, kuris leistų šitą žiūrėjimo kampą.
– Bet man įdomu ir pats kūrinio, kaip spektaklio, užgimimas. Jūs turėjote prodiuserį? Kas prodiusavo visą šitą dalyką?
– Prodiusavome mes pačios. „Geros dienos“ prodiusavo Ana Ablamonova. „Operomanija“ – jos prodiuserinė organizacija.
– Grįžtant prie „Geros dienos“, ar buvo sumanymas, kad tas spektaklis bus rodomas visuomenei ir taip jis išsilaikys?
– Taip, bet tuo metu dar viskas buvo tokiu bandymo būdu, nes, man atrodo, daug tokių iniciatyvų atsiranda, bet jos nugęsta, nes turbūt reikia tos sėkmės, kažkokio ingrediento, kuris leistų dalykams egzistuoti toliau. Kartais tik geros valios ir energijos neužtenka.
– Žinoma. Tai koks buvo „Saulės ir jūros“ sėkmės ingredientas? Tą operą jūs jau buvote sukūrusios, bet tada ji kažkaip atsirado atrankoje į Venecijos bienalę nuo Lietuvos, nes Lietuva turėjo atrinkti, ką gi deleguoti, ką pasiųsti į Veneciją 2019 metais.
– Taip, tai atranka į Venecijos bienalę skirtingose šalyse vyksta skirtingai. Dažnu atveju tai yra toks labai valstybiniu mastu sukontroliuotas procesas, kur, tarkime, yra institucija, kuri deleguoja menininkus ar kuratorius, kurie pristatytų šalį. Lietuvos atveju yra atviras konkursas, kuriame gali dalyvauti ne tik menininkai, bet institucijos su menininku. Mūsų atveju viskas taip ir įvyko – mes kaip tik šitą kūrinį buvome pristačiusios Nacionalinėje dailės galerijoje ir sulaukėme gerų atsiliepimų.
Be to, aš kelis metus prieš dirbau su Lucia Pietroiusti ir dar tuo metu kilo mintis pasiūlyti kūrinį Venecijos bienalei, bet tada man atrodė, kad gal truputėlį per anksti ir per sudėtinga. Vėliau, kai mes pristatėme „Saulė ir jūra“, vėl buvo tų paraiškų teikimas Venecijai. Tai šiuo atveju atrodė, kad jau turime visus ingredientus – buvo kūrinys, buvo kuratorius, kuris žinojo mano praktiką ir žinojo „Saulė ir jūra“, taip pat atrodė, kad galbūt tai yra tinkamas laikas ir tinkamas kontekstas, nes bienalės tema sutapo su tuo, apie ką mes kalbame kūrinyje.
Tada Rasa Antanavičiūtė, tuo metu dirbusi Nidos meno kolonijos direktore, šitame beprotiškame pasiūlyme pamatė potencialą ir sutiko, kad mes, kaip vienetas – Nidos meno kolonija, „Saulė ir jūra“ ir Lucia Pietroiusti kaip kuratorė – pateiktume pasiūlymą. Tai mes taip ir padarėme.
– Ir jūs pateikėte pasiūlymą, buvote atrinktos ir aplenkėte kitus, kurie gal irgi būtų buvę nieko prieš nuvažiuoti į Veneciją ir pasirodyti bienalėje tuo metu?
– Taip, šitas atrankos momentas iš tikrųjų buvo labai lemtingas. Aš galvoju, kad tą „Auksinį liūtą“ galima laikyti Venecijos sėkme – tiek nacionaline sėkme, tiek mūsų asmenine sėkme. Manau, kad prie tos sėkmės labai didele dalimi prisidėjo ir žmonės, kurie buvo Venecijos bienalės komisijoje ir kurie pamatė potencialą tame kūrinyje, nes tas mūsų pasiūlymas nebuvo lengvai įgyvendinamas.
Tai nebuvo ėjimas lengvu, numintu, tradiciniu keliu, todėl tikrai lenkiu galvą ir Rasai Antanavičiūtei, kuri net ir žinant, kad trūks laiko parašyti pasiūlymą, kad tai per didelė rizika institucijai ir kad mums neužteks biudžeto, vis tiek sutiko. Vis tiek projektas buvo atrinktas žinant, kad mums reikės surinkti ir papildomą finansavimą, ir visa kita. Su šitomis visomis rizikomis vis tiek buvo einama tuo keliu ir tai atnešė didelę sėkmę. Tai tikrai lenkiu galvą tiems žmonėms, kurie vis dėlto pamatė tą potencialą ir leido įvykti tam, kas įvyko.
– Man kaip tik teko laimė tais metais gegužės mėnesį būti Venecijoje ir pamatyti vieną iš pirmųjų jūsų pastatymų tame sandėlyje, kur vyko „Saulė ir jūra“. Tada dar nebuvo paskelbti nugalėtojai, tai komisija pranešė tik kitą dieną, ir aš klausiausi istorijų iš kitų lūpų. Turbūt žmogus, dalyvavęs atrankos komisijoje, sakė, kad jie labai rizikavo, nes patvirtino paraišką su nepakankamu biudžetu. Jeigu jūs ar Rasa Antanavičiūtė, ar kažkas būtų parašę tikrą sumą, kiek reikia pinigų, kad galėtų „Saulė ir jūra“ būti rodoma visą vasarą nuo ryto iki vakaro visiems norintiesiems, kaip ir priklauso Venecijos bienalėje, tai ten būtų visiškai kita suma ir jūs nebūtumėte atitikusios kriterijų.
– Ne, mes paraišką rašėme atsakingai. Tas pasiūlymas buvo pagrįstas vienos dienos rodymu Venecijoje, mes nesiūlėme, kad kas dieną bus rodomas performansas. Be abejo, visi žino, kiek kainuoja performansas, tai ir mes iš karto žinojome, kad reikės dirbti su vietiniais dainininkais, kad negalėsime visos komandos Venecijoje išlaikyti pusę metų. Šitie momentai buvo apspręsti iš anksto. Viskas buvo suskaičiuota iki paskutinio cento. Buvo apskaičiuota ir tai, kad reikės papildomos paramos.
Tas numatyta ir paraiškoje. Mes tą žinojome ir ruošėmės iš anksto. Galbūt nebuvo numatyti tik trikdžiai, kurie atsirado su sėkme, nes laimėjus Venecijos liūtą mūsų paviljone staiga pradėjo formuotis trijų valandų eilės. Marina Militare, kurie mums nuomojo patalpas, sakė, kad „Tiek žmonių nebuvo numatyta, jūs turite samdytis papildomą apsaugą. Čia yra karinė zona.“ Tai su sėkme prasidėjo problemos, bet tada gavome ir papildomą rėmimą.
– Iš tiesų, man tada susidarė įspūdis, kad viskas kabojo ant plauko. Jeigu jūs nebūtumėte laimėjusios „Liūto“, bet būtumėte paminėtos, pagirtos, tai galėjo kilti skandalas dėl to, kad neįvykdėte įsipareigojimų, bet kai laimėjote „Liūtą“, tada jau ir Vilniaus meras ištiesė raudoną kilimą ir rado dar pinigų. Atsirado ir anoniminė aukotoja, kuri bene pusę milijono paaukojo tiesiog pamačiusi tą spektaklį.
– Taip. Šveicarijos fondas, kuris parėmė, tiesiog mums parašė: „Kaip padaryti, kad jūs galėtumėte rodyti ne vieną dieną per savaitę, o dvi dienas per savaitę šitą kūrinį?“ Mes turėjome greitai suskaičiuoti, ką tai reikštų, ir ji tiesiog dedikavo šią sumą pinigų. Tai ji padarė taip, kad šis kūrinys būtų prieinamas didesnei žiūrovų daliai. Dar šiek tiek noriu sugrįžti į rizikos faktorių ir į tą sutelktinio finansavimo momentą.
Kai šis projektas buvo atrinktas atstovauti Lietuvai bienalėje, mes buvome nusimatę, kad reikės rinkti papildomas lėšas, tada kreipėmės į žmones, kurie potencialiai su tuo yra susidūrę arba žmones iš kitų sričių. Tai vienas iš tų žmonių buvo Ilma Nausėdaitė, kuri tuo metu sakė, kad yra nemažai žmonių Lietuvoje, kurie domisi menu, kurie mielai paremtų, bet tas priėjimas prie meno yra gan sudėtingas, nes tu, būdamas, tarkime, iš IT sektoriaus, nežinai, kaip į tą galeriją nueiti ir kartais nejauku tau ten atėjus, nes tu nestudijavai meno ir neturi įrankių, kaip jį skaityti.
Tai mes supratome, kad Venecijos bienalė yra labai svarbus pasiekimas mums, menininkams, tai, kad tu gali pačioje svarbiausioje meno bienalėje būti savo šalies atstovu – neįtikėtina, bet žmonėms, kurie nesusiję su menu, tai ta Venecijos bienalė tuo metu nieko nesakė. Tai mes supratome, kad galbūt šis projektas galėtų tapti galimybe žmonėms prisidėti, ir mūsų sutelktinio finansavimo programa buvo irgi tarsi kvietimas sužinoti daugiau, kas tai.
– Pasidomėti, įsitraukti ir susivokti.
– Susivokti ir suprasti, koks yra kontekstas. Kažkas tuo metu įvardijo, kad tai yra meno olimpiada, kad šita bienalė prilygsta labai svarbiems ir žinomiems sporto renginiams. Man atrodo, kad šitie momentai šiandieniniame kontekste, kur vis dar esame įpratę galvoti, kad kultūra yra labai toli nuo gyvenimo, yra labai svarbūs, nes taip nėra.
– Be abejo, kultūra yra pats gyvenimas, tačiau šiuolaikinis menas kartais gali būti pakankamai toli nuo estetikos ar nuo aktualijų. Jūsų kūrinys – pavyko, sužadino susidomėjimą ir galiausiai pelnė ir specialistų, ir Venecijos žiuri įvertinimą. Tačiau kartais ne tik paprastam žiūrovui, bet ir kritikui sunku pajusti, ar čia jau yra didelis potencialas vieno ar kito meno kūrinio, ar ne. Lina, tu pati esi dirbusi ir studijavusi įvairiose užsienio šalyse, kaip kitose sistemose atrenkami menininkai, kurie gali kalbėti šalies vardu?
– Nežinau. Man atrodo, vėlgi, labai priklauso kokioje situacijoje yra ta pati šalis. Jeigu mes kalbame apie Venecijos bienalę, tai yra nacionaliniu pagrindu grįsta bienalė. Reiškia, kad meno kūrinys ar paviljonas atstovauja šalį.
– Kaip nusprendžiama ir kaip atrenkama? Ar tu esi girdėjusi, kokių sėkmės istorijų ar pavyzdžių gerų?
– Tai yra labai politiškas kontekstas. Tu ateini į Venecijos bienalę ir supranti, kokia realiai yra ta šalis, ką jie išleidžia – tai yra atspindys to, kas ten vyksta įvairiuose kituose sluoksniuose. Aš pati apie tai dažnai prisimenu vaikščiodama po paviljonus, nes tai yra atspindžiai, kas tuo metu aktualu. Aišku, kartais pasirenkami kažkokie labai saugūs variantai.
Tarkime, prieš kelias dienas skaičiau straipsnį apie tai, kad amerikiečių menininkas, atstovausiantis Jungtines Amerikos Valstijas ateinančioje bienalėje, pasirinko saugaus turinio, gerai atrodantį, estetišką meną. Tai buvo kritikuojama ir daugeliui kilo klausimas, ar šitoje dabartinėje situacijoje Amerikoje jų menas tegali pasakyti tik tiek? Atrodo, kad galbūt tai irgi atspindi tam tikras amerikietiškas realijas, kai vaikščiojama paviršiais.
– Tai supaprastinus galima teigti, kad galimi du variantai: arba kas yra geras menas pasako rinka – jeigu atsiranda, kas tą meną paremia ar perka, tai reiškia jis geras, arba kas yra geras menas nusprendžia kultūros ministras arba prezidentas ir pan. Tai yra kraštutinumai, bet iš esmės, tai gana iliustratyvu. Yra arba vienas modelis, arba kitas, arba kažkoks miksas.
– Dar yra trečias modelis, kuris, man atrodo, yra labai svarbus. Tai yra menas, kuris pripažįstamas institucijų ir muziejų. Dažnai galiausiai jis tampa perkamu menu, nes komercinės galerijos irgi žiūri, kas yra rodoma, jeigu rodoma muziejuose ir pan., bet nepriklausomos galerijos, nepriklausomi kuratoriai, jie turi laisvę rinktis ir žiūrėti. Tarkime, turi nepriklausomą finansavimą ir gali rinktis ne tai, kas bus nuperkama, bet tai, kas idėjiškai tuo metu svarbu. Ir tai nėra politizuotas kontekstas, nes tai nėra nusprendžiama ministro.
Man atrodo, labai svarbu nepamiršti šito konteksto, nes manau, kad progresas, vykstantis mene, jis yra ne dėl to, kad kažkas nupirks paveikslą, bet dėl to, kad institucijos – ar tai muziejai, ar nepriklausomos galerijos – mato potencialą kažkokiose idėjose, kažkokiose raiškose ir padeda tam tikriems menininkams, kurie gal niekada ir netaps komerciniai.
– Žinoma. Bet vis tiek, tos nepriklausomos galerijos ar valstybiniai muziejai, jie veikia už kažkokius finansus, už pinigus, ir kažkas juos skirsto, ir kažkas priima sprendimus ir t.t. Veikia ne tokie tiesmuki, bet subtilesni svertai. Tai kaip jūs vertinate Lietuvoje veikiančią sistemą?
– Galvojant apie mūsų atvejį, mes niekada nebuvome prisirišusios prie kažkokios institucijos, pavyzdžiui, turinčios daug kontaktų vienoje ar kitoje srityje. Kalbant apie „Saulės ir jūros“ atrinkimą į Venecijos bienalę, pagrindinis kriterijus buvo paraiškos kūrinio kokybė. Tai rodo, kad čia buvo labai daug nepriklausomos minties, kad nebuvo poreikio prisirišti prie pusbrolių ir pusseserių, ir šeimos rato, ir savo pažįstamų. Mums tikrai rūpi meno kokybė.
Aš pati dabar esu Nacionalinių premijų komisijoje. Ir kokie ten vyksta debatai! Aš tikrai esu labai pozityvi nepriklausomų nuomonių klausimu, kur žmonės vertina ne savo interesus ir ne tai, kad aš noriu, jog čia mano kolega kažką gautų, bet žiūrima į kokybinius, idėjinius momentus. Ir tai veikia, duoda rezultatų. Tai man atrodo, kad mes nebeturime šitos nuoskaudos: „O tai kodėl ne man? Aš gi toks ir anoks.“ Viskas gerai, mes galime džiaugtis kito sėkme.
– Tai irgi įdomi tema. Kaip jūs atrenkate nominantus, laimėtojus? Ar tu, Lina, svarstai kompozitorių ar garsistų dalį? Ar vertini ir rašytojus?
– Procesas yra gan kompleksiškas. Mes renkamės kas savaitę visą rudenį į gyvus posėdžius ir gautas menininkų sąrašas yra pateikiamas išoriniams nepriklausomiems ekspertams, kurie ateina iš skirtingų laukų ir apie tuos menininkus mums pateikia recenzijas. Tada mes, remdamiesi jų išvadomis, remdamiesi pateikta informacija apie kandidatą, remdamiesi savo vidiniais debatais ir savo išmone, kiekvienas atskirai tą sąrašą trumpiname iki dvylikos, o po to jau iki šešių laimėtojų.
– Gerai, Lina, aptarkime jūsų trijų kelią į šitą šlovės olimpą. Ar menininkui užtenka būti menininku, kad jis galėtų pragyventi? Kaip yra dabar?
– Čia irgi kompleksiškas klausimas. Aš kažkodėl dabar galvoju apie meną ir motinystę, pavyzdžiui, kodėl tiek mažai moterų yra mene? Nes joms gimsta vaikai ir tai irgi yra darbas. Tai aš galvoju, kad tu turbūt dažnu atveju gali palūžti, o kartais – nepalūžti. Tai, kas tavęs nesulaužė, tas tave sustiprina, ar ne? Tai su tais darbais irgi panašiai.
Aš daug metų gyvenau Londone ir mano tarpe buvo mano bendraamžių, kurie turėjo sąlygas tik studijuoti – jiems nereikėjo dirbti – ir buvo kiti, kurie nuo 6 ryto dirbdavo, pavyzdžiui, „Borough Market“, pjaustydavo sūrius, ir su tuo sūrio kvapu eidavo į paskaitas. Ir, vis dėlto, jie yra geresni studentai negu tie, kurie turi visas galimybes. Tai turbūt yra įvairių scenarijų. Nemanau, kad vienas yra geresnis už kitą.
Dabar, būdama Amerikoje, kalbėjausi su žmonėmis, kad meno kūrimas Amerikoje dažnai yra privilegijuotų, turtingų žmonių rankose. Tai yra labai liūdinantis faktorius, nes kyla klausimas, kokį mes meną gauname. Ar jis gali būti politiškas? Jeigu tu neturi tam tikrų patirčių, jeigu nežinai, nesi patyręs tam tikrų išgyvenimų, ką tu gali pasakyti ir su kuo tu gali kalbėti? Ir su kuo kalbės tavo menas? Tai man atrodo, kad sunku kažkaip būti vienpusišku šitame klausime.
– Taip, bet meno pasaulyje turbūt yra nemaža atskirtis. Nemaža atskirtis tarp daug uždirbančiųjų ir labai mažai uždirbančių, gyvenančių prabangoje ir gyvenančių skurde.
– Be abejo, kad ji yra, bet susitikęs menininką, tu to iš tikrųjų nežinai. Nežinai, kaip yra, nes jis greičiausiai niekada nekalbės apie savo sąskaitos likutį. Greičiausiai jis daro meną dėl to, nes jam tai labai svarbu. Ir vieniems pasiseka, kitiems – ne. Man atrodo, kad jeigu yra, kas tave stumia tolyn, tu save taip realizuoji ir jautiesi gerai, tai tau gali pasisekti.
Aišku, aš kalbu iš savo perspektyvos, man pasisekė. Įdomu, kiek tai mane vežtų, jeigu man nesisektų, ir ar aš galėčiau kalbėti taip pat ir sakyti: „Nesvarbu visiškai, ar aš iš to galiu gyventi ar ne, man faina ir aš tai darau.“ Bet lygiai taip pat aš žinau žmonių, kurie dirba, pavyzdžiui, vežėjais ir vakare eina piešti. Ir jiems svarbiausia, kad jie gali tai daryti.
– Taip, tai juk čia ne vien apie laimę, bet ir apie kitokį įsitvirtinimą arba veikimą pasaulyje. Bet tu gi esi ne tik garso menininkė, tu ir skulptūrą studijavai, ir kuri įvairius tarpdisciplininius projektus. Gal tau teko susidurti su Gagosian‘o imperija?
– Teko. Dabar, būnant Niujorke, kai dėl valdžios institucijų uždarymo mes turėjome rasti kitą erdvę rodymui, vienas iš pasiūlymų buvo į Gagosian‘o galeriją perkelti savo kūrinį su vaikais.
– Tai Gagosian‘o galerija yra šito pasaulio viršūnė, kuri daugeliui menininkų padėjo surasti privačius rėmėjus, kurie išvis nesiorientuoja meno pasaulyje, įrodydami, kad reikia įsigyti tą ar kitą kūrinį, kad reikia paremti tą ar kitą spektaklį ir pan.
– Bet man atrodo labai svarbu nesuplakti į vieną gero meno ir perkamo meno, nes tai, kas yra gerai parduodama, nebūtinai yra geras menas.
– Suprantama, parduodama daug interjero meno, daug to paties gražaus, amerikietiško meno.
Taip.
– Bet tie svertai veikia ir politikoje, vienas iš jų – finansai. Finansai taip pat virsta tam tikra energija, kur pinigų srautai cirkuliuoja ir lemia dalykus. Netgi tos pačios „Saulės ir jūros“ sėkmę. Ar „Saulė ir jūra“ dar teberodoma ir bus turbūt rodoma ilgai įvairiose scenose?
– Taip, rodoma.
– Buvo nuskambėję, kad tai jau irgi tampa komerciniu projektu, kad jūs lyg ir užsidirbate iš to ir jis tampa masiniu spektakliu. Ar taip yra išties?
– Aš manau, kad taip, menas įvyko tada, kai mes tą kūrinį kūrėme, kai mes nežinojome, kas bus, kai nežinojome, ko iš to tikėtis, kaip tą kūrinį sutiks žiūrovai, kokias mintis jiems sukels, kaip tai rezonuos su jų pasąmone. Bet, be abejo, kai tu kūrinį kartoji, jis jau tampa produktu, bet tai vis tiek yra produktas, kuris yra menas. Be abejo, mums jis leidžia gyventi, tai nėra labdara.
Mes gauname algas, išlaikome dainininkus, bet ir tą kūrinį gali pamatyti daug žmonių. Ir mums irgi tai yra svarbu, nes tema, kurią mes kalbame, tai yra klimato kaita ir ekologija, ir sugyvenimas žmonių planetoje, yra labai svarbi. Ir ta žinutė, kurią skleidžia kūrinys, mums irgi yra svarbi. Tai daug sluoksnių, kuriais mes dalinamės šiuo kūriniu.
– Man atrodo, turbūt daugelis lietuvių jau yra matę ar girdėję šį kūrinį anglų ir lietuvių kalbomis, tai gali patirti tuos sluoksnius. Kai kada girdisi kritikos, kad kūrinys, kalbantis apie klimato kaitą ir lyg ir skatinantis nebūtinai išsimaudyti visose pasaulio jūrose, pats keliauja per pasaulį ir lyg irgi prie tos kaitos prisideda, bet čia amžina dilema, tai sudėtingi dalykai. Bet šis kūrinys pasiekė savo ir tebesiekia. Ne veltui jis yra išrinktas vienu iš geriausių XXI amžiaus šou, bet pakalbėkime apie kitus kūrinius – „The Speech“. Tai yra visiškai be instrumentų sukurtas kūrinys. Garsą sukuria lankstantys vaikučiai. Tie bėgiojančių kojyčių garsai sukuria tokią aplinką, kuri tiesiog nuneša stogą. Gal galėtumei papasakoti apie tos kūrybos mechanizmą ir kaip tau tai pavyksta?
– Mechanizmai, man atrodo, jie plaukia vieni iš kitų. Šitas kūrinys su vaikais – aš jį galvoje vysčiau kartu su kitu kūriniu, kuris yra skirtas suaugusiems žmonėms, kurie neturi muzikinės klausos. Dabar Niujorke „Performos“ bienalėje buvo niujorkietiška šito kūrinio su vaikais versija. Aš dirbau su trimis šimtais vaikų ir tuo pačiu metu „Livie Studio“ Malmėje įvyko tas kūrinys su suaugusiais žmonėmis, kurie neturi muzikinės klausos, kurie taip save identifikuoja ir sako: „Aš neturiu visiškai muzikinės klausos“, – bet kai padainuoja, viskas su jais gerai. Tai šitie du kūriniai vyko paraleliai. Ir pagalvojau, kad čia toks įdomus susikūrė meta naratyvas, kad jie mano galvoje visada buvo vienas kūrinys, bet jie vyko skirtinguose kontinentuose tuo pačiu metu.
– O kokia mintis? Jeigu žmogus neturi muzikinės klausos, tai kodėl būtent jam adresuotas tas kūrinys?
– Čia gal mažiau apie dainavimą, labiau apie klausymą. Tai tie kūriniai su vaikais, tiek šitas, taip vadinamas „beklausių“ kūrinys – jis kviečia mus kaip žiūrovus persvarstyti savo tolerancijos ribas ir klausyti. Tie vaikai, kalbantys gyvūnų balsu, iš vienos pusės yra toks patyriminis, sakyčiau, performansas: reginys ir klausinys, bet man svarbu, kaip iki to reginio prieinama. Kai pirmą kartą dariau tą kūrinį, man buvo įdomu, kaip tai galėtų veikti, kaip tas būrys vaikų, nebūtinai ypatingai talentingų, galėtų darydami paprastą dalyką pasiekti nepaprastų rezultatų.
Kaip tai, kad jie kažką daro kartu, atvestų juos prie momentų, kurių metu jie suprastų buvimo kartų jėgą, ir patirtų suvokimą, kad kartais reikia labai nedaug, kad būtų kažkas ypatingo. Kita priežastis, kodėl norėjau padaryti šitą kūrinį – paskutiniu metu, 2–3 metus, esame tokioje politinėje suirutėje, kur nebeaišku, kas ir ką kalba, dėl ko, kur yra tiesa, o kur melas. Aplink labai daug manipuliacijų. Ir man atrodo, kad kalba – tas įrankis, kuris mus skirtas susikalbėti – nebeveikia ir daro priešingus dalykus. Mes nebesusikalbame. Žodžiai tampa manipuliacijos įrankiais.
Tai aš norėjau pasiūlyti susijungti per kitus momentus, nes kalba, atrodytų, mus skiria. Jeigu mes pradedame kalbėti apie dalykus, kuriais turime radikaliai skirtingas nuomones – jie mus išskiria, bet jeigu mes pradėsime dainuoti kartu ar loti kaip šunys, greičiausiai pajusime bendrystės jėgą.
– Tai yra geriau, negu tylėti.
– Tylėti gal irgi gerai, bet tylėti yra sunkiau. Klausyti irgi yra sunkiau. Tai šitas kūrinys yra mano ieškojimai tarp to, kaip kurti, bet tuo pačiu ir būti aktyviam mąstymo lygmenyje ir galvoti apie visuomenę, kaip apie darinį, ko jai trūksta, ir kelti utopines hipotezes.
– Pakalbėkime dar apie tai, ko mums trūksta Vilniuje? Ar trūksta Vilniuje koncertų salių? Kaip tu pasirenki erdves?
– Man asmeniškai, kaip kūrėjui, koncertų salių netrūksta. Jeigu aš vis dar gročiau klasikiniu smuiku, tai greičiausiai, kad taip, jog atsiras nauja koncertų salė, būtų labai didelis pasiekimas šitame mieste. Man gal labiau Vilniuje trūksta geros, kokybiškos architektūros. Labiau negu funkcinių erdvių, nes mūsų visuomenė keičiasi.
Man atrodo, kad tam tikros specializacijos mums vis mažiau ir mažiau yra aktualios, tarkime, stovi muziejus, kurio specifika yra rodyti tapybą arba skulptūrą, bet jeigu reikia įrodyti performansą, kas man aktualu, aš ne visada galiu tai padaryti, nes ten yra tam tikri klimato ir akustikos apribojimai. Bet vėlgi, rodant koncertų salėje kūrinį, aš irgi esu apribota kvadrato, kuris man gal irgi nėra labai įdomus. Tai iš menininko pozicijos, kuris kuria meną, kuris nėra labai įspraustas į žanro normas, aš negaliu sakyti, kad man reikia būtent tokios ar kitokios erdvės.
– O grįžtant prie „Saulė ir jūra“ ir „Geros dienos“, kaip tau atrodo, ar šie kūriniai yra vykęs būdas gerinti pasaulį?
– Šitą klausimą aš dažnai keliu ir sau. Kartais galvoju, kad gal geriau užsiimti aktyvistine veikla, bet tuo pačiu mes – aš, Rugilė ir Vaiva – dažnai sakome, kad galbūt menininko užduotis yra aktyvuoti tam tikrą mąstymą, kuris galbūt aktyvuos kažkokius kitus sraigtus, kurie galbūt ir pakeis tam tikrus politinius sprendimus. Be abejo, čia aš idealistiškai mąstau, dažnai ir su savo kolegomis kalbu, kad kartais menas per daug gerai apie save galvoja, nes tiki, jog menas pakeis pasaulį.
Aš manau, kad pats menas pasaulio nepakeis, bet menas gali sužadinti tam tikrą norą keistis individualiame lygmenyje. Juk vis dėlto visi pokyčiai prasideda nuo labai mažų dalykų. Ir jeigu mes tai suprantame, tada menas tikrai gali keisti. Be abejo, tada vėlgi kyla klausimas, kiek tas menas yra prieinamas, tačiau paraleliai iškyla dilema, kaip padaryti, kad tas menas netaptų pop muzika. Pop muzika yra prieinama visiems, bet nebūtinai ji daro kažkokius teigiamus pokyčius. Ne visa pop muzika daro teigiamus pokyčius. Yra daug niuansų.
– Per šituos kultūros protestus buvo atlikta apklausa ir aš mačiau, kad 80 proc. apklaustųjų atsakė, kad kultūra jie nesidomi išvis. Žinoma, klausimas, kaip jie suprato tą klausimą, bet faktas, kad kultūra yra sielos ugdymas ir turbūt kiekviena siela, pagal savo tuometinę būseną, tuometinį būvį ir susiranda meną arba kultūros reiškinį, kuris labiausiai ją ugdo. Aišku, masinė kultūra gal ne taip ugdo, bet užtat tenkina žmonių poreikius.
– Tai viskas gerai yra su masine kultūra. Aš ir sakau, kad ir masinė kultūra gali keisti žmogų. Klausimas, kiek ji nori jį keisti ir kuria linkme keisti. Yra nemažai ir tos masinės kultūros pavyzdžių, kurie neša labai stiprią žinutę. Turbūt ne vienas iš mūsų yra su tuo užaugę. Bet šitie apklausos rezultatai yra keisti, nes neabejoju, kad visi tie 80 proc. žmonių klauso muzikos ar yra apsuptyje kitokio kultūrinio turinio globalioje žiniasklaidoje.
– Taip, mes visi mirkstame kultūroje, dažnai nesusimąstydami, kad tai yra kultūra.
– Šitas kultūros protestas apskritai yra apie žodžio laisvę. Aš pati ėjau į Naujamiesčio turgų vieną savaitgalį ir kalbėjau su žmonėmis, tai mes esame ganėtinai atitolę, nes daug kas, išgirdę žodį kultūra, nebenori kalbėti. Tada galvoju, kodėl? Mes dalinamės dalykais, tai pasidalinkime ir mintimis. Man atrodo, kad mus būtent žodžiai kartais skiria. Man atrodo, kad jeigu mes kalbame apie dalykus, kurie jungia, yra daug daugiau šansų mums susijungti, ar ne? Bet jeigu įvedame kažkokį tai dėmenį, tarkime, kultūra, iš karto žmonės pradeda svarstyti, ar čia tikrai man.
– Ačiū jums už pokalbį.
Naujausi komentarai