Audimas jaunai moteriai – ir pragyvenimo šaltinis, ir malonumas

– Kada audimas atkeliavo į jūsų gyvenimą? Nuo mažens teko matyti, kaip tai daroma?

– Audimas į mano gyvenimą atkeliavo, matyt, prieš kokius 18–20 metų, kai mama Violeta Valentonytė pradėjo mokytis austi. Kol buvau vaikas, audimas nelabai ir rūpėjo. Žinojau, kaip atrodo staklės, kaip vyksta pats audimo procesas, bet man tuomet rūpėjo visai kiti dalykai.

Paauglystėje bandžiau austi – paskatinimas tą daryti būdavo keli litai savo reikmėms. Bet, kaip ir daugeliui paauglių, norėjosi visko greitai, čia ir dabar... O audimo staklės skubančių nemėgsta. Tai taip ir baigėsi su audimu.

Kadangi mano tėtis Algirdas Salikas ilgus metus buvo orkestro „Panevėžio Garsas“ muzikantas, beveik visa mano vaikystė susijusi su pučiamųjų instrumentų orkestru, o nuo penktos klasės pradėjau mokytis Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, trimito klasėje. Taip susiklostė, kad, baigusi menų gimnaziją, ėmiau studijuoti muzikos pedagogiką. Bet studijų metu supratau, kad tai ne man... Nors dabar galiu pasakyti, kad studijuojant įgytos žinios puikiai praverčia edukacijų metu.

O austi mane paskatino ir išmokė – ir vis dar moko įvairių audimo paslapčių – mama. Jau po studijų visai kitaip mąsčiau, kitaip supratau tradicijas, amatus ir pan. Mama tuo metu buvo gavusi nemažą užsakymą iš Seimo ir viena būtų nesuspėjusi išausti užsakyto kiekio, tad, nori ar nenori, teko sėsti prie staklių ir austi. Net ir tėtis tada buvo išmokytas.

Ateitis: Urtės dukra Luknė mėgsta puoštis mamos austomis juostomis dekoruotais drabužiais. / U. Salikaitės-Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek laiko skiriate šiam užsiėmimui dabar? Kas šiame procese daugiausia jo pareikalauja, kas yra sudėtingiausia?

– Laiko neriboju. Jau daugiau nei penkerius metus austi einu kaip paprasti žmonės eina į darbą. Tai ir darbas, ir malonumas. Kartais atrodo: šiandien neaudžiau, nesėdėjau prie staklių... kaip ir nieko neveikiau? Bet yra kiti darbai, kad ir socialinių tinklų, svetainės atnaujinimas ir panašūs užsiėmimai.

Laiko daugiausia atima siūlų paruošimas. Ir tas darbas yra pats nuobodžiausias. Bet paaukoji kelias dienas, pasiruoši siūlus ir vėl linksmoji dalis – pats audimas.

Sudėtingiausia dalis – metimai ir staklių paruošimas audimui. Kad ir kiek metimų esame padarę, vis tiek reikia labai didelio susikaupimo, nes jei tik nukreipi mintis tolyn ar užsišneki – visuomet kažką padarysi ne taip, o tada reikės sukti galvą, kaip viską ištaisyti.

– Kaip sugalvojate, kokius raštus austi? Ką tie raštai jums reiškia?

– Visi mūsų audžiami raštai yra baltiški. Randame juos knygose apie tautinius kostiumus ir tautinius raštus, kai kurie – iš muziejuose eksponuojamų juostų. Kiekvienas raštas turi savo reikšmę, daugelis – panašias reikšmes, bet svarbiausia, kad visi raštai yra saugantys. Ir kiekvienas žmogus tą patį raštą mato kitaip.

Kaip rašoma mokslinėje literatūroje, tautinių juostų raštai mus pasiekė iš gilios senovės. Tai protėvių laiškai mums apie papročius, tradicijas ir grožio sampratą. Neatsitiktinai jie vadinami raštais, nes jais ir juose užrašyta svarbi informacija.

Raštus dažniausiai sudaro augalų pasaulio fragmentai: lelijos, saulutės, žvaigždutės. Audimui tobulėjant, nuo senųjų motyvų pereita prie sudėtingesnių geometrinių raštų – trikampėlių, kvadratų ir t. t.

Kartos: mama V. Valentonytė išmokė austi ir dukrą Urtę, kuriai audimas dabar – pragyvenimo šaltinis. / U. Salikaitės-Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Daugeliui žinoma, kad audžiamos įvairios proginės juostos. Jūs sugalvojate, kur dar galima savo austas juostas pritaikyti, sukuriate iš jų naujus gaminius, aksesuarus, galinčius papuošti ir šiuolaikinį žmogų. Kaip kyla idėjos?

– Kai pradėjome austi, tikrai būdavo visokiausių klaidų. Audi juostą ir supranti, kad, pavyzdžiui, ją užsirišus, užrašas SVEIKINAME bus ant pilvo, arba, audžiant vardinę juostą, išaudi ne tokį užrašą ar spalvinė gama ne tokia, kokios norėjo užsakovas... Ir tuomet pradėjau galvoti ką daryti, kad nereikėtų tų netinkamų juostų išmesti. Taip pirmiausia gimė idėja pasiūti pirkinių maišelius su austos juostos fragmentais, tuomet kuprines ir pan.

Manau, kad ne tik audimas, bet ir kiti tradiciniai amatai šiuo metu yra ant bangos ir tikrai jų niekas neužmirš.

Bet daugiausia idėjų pasufleruoja mūsų klientai. Tie patys dėklai telefonui, raktų pakabučiai, magnetukai, rankinių diržai, juostelės raktams ir panašiai – vis klientų siūlymai. O kai kažkas kažką pasiūlo, tada jau mintys sukasi, kaip čia dar ką padaryti. Ir, žiūrėk, sugalvoji dar ką nors naujo.

– Ką sudėtingiausio esate audusi? Ir kas dar tik jūsų planuose ar fantazijose?

– Mano sudėtingiausi audimai buvo gal ne tiek techniškai sudėtingi, kiek jų kiekiai būdavo dideli. Pavyzdžiui, jau gerą dešimtmetį pas mus juostas abiturientams užsako vena Amerikoje esanti lietuviška mokykla. Juostų kiekis nemažas – šiais metais jų reikėjo net 54-ių. Nuausti 54-ias vienodas juostas, patikėkite, tikrai yra ką veikti...

Dar vienas įsimintinesnis užsakymas buvo menininkės Indrės Šerpytytės, kuri rengė parodą ir iš juostų kūrė paveikslus. Tai buvo įdomesni spalvų deriniai, o juostų ilgis – nuo 20 iki 40 metrų.

Savo planų ir fantazijų atskleisti negaliu, bet jų tikrai yra, tik joms įgyvendinti vis pritrūksta laiko.

Fantazija: U. Salikaitė-Pranckūnienė ne tik audžia tradicines tautines juostas, bet ir sugalvoja, kur galima austus kūrinius panaudoti kaip šiuolaikiškus aksesuarus. / U. Salikaitės-Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuolaikinis jaunimas mano, kad audimas – močiučių užsiėmimas. Ką Jūs apie tai galvojate? Kaip manote, pavyks šį amatą perduoti ateities kartoms?

– Aš per savo audėjavimo metus nesu girdėjusi ar bent neatsimenu, kad kas nors man būtų sakęs, kad užsiimu močiučių veikla. Bet taip, nemažai būdavo nusistebinčių ir pagiriančių, kad jaunas žmogus audžia.

Pastaraisiais metais lietuviškos tradicijos ir amatai labai sparčiai sugrįžta. Labai daug jaunų žmonių noriai puošiasi tautinėmis juostomis ar aksesuarais, dovanoja kitiems švenčių progomis, dalyvauja ir patys ieško audimo pamokų, nori bent kažkiek prisiliesti prie audimo. Tad manau, kad ne tik audimas, bet ir kiti tradiciniai amatai šiuo metu yra ant bangos ir tikrai jų niekas neužmirš.

– Ko reikia, kad galėtum būti audėja? Meniškos sielos, kantrybės, žinių, atidumo ar dar ko nors?..

– Pirmiausia reikia labai didelio noro. Kantrybės reikia kiekviename darbe, bet, sakyčiau, kad audėjui jos reikia daugiau. Reikalingos ir žinios, bet dažniausiai jos ateina su patirtimi ir praktika – nėra tokios knygos ar vadovo, kur viskas būtų aprašyta, o tu tik paskaitei ir jau tapai audėja.

– Savo tinklalapyje www.tautinesjuostos.lt rašote, kad esate audėjų dinastija. Tai kiek dabar šeimoje audžiančių? Skaičiau, kad ir savo vyrą mokote. Gal ir dukra jau audžia?

– Pasakymas audėjų dinastija – tai juokas. Iš tikrųjų austi pradėjo mama (nors yra audusi ir jos močiutė), paskui išmokė mane, vėliau – tėtį.

Aš mokiau savo vyrą, kai jam buvo lūžusi koja, leido laiką namie ir norėjo kokios nors veiklos. Išaudė kelias juostas, bet kadangi jis turi „normalų darbą“, tai tie mokslai ir audimas greitai baigėsi.

O dukrai dar tik treji metukai, tai jos audimas greičiau žaidimas, bet, močiutės padedama, jau yra audusi ir ji.

U. Salikaitės-Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Audimas jums visų pirma – saviraiškos būdas, pragyvenimo šaltinis, laisvalaikio užsiėmimas, būdas atsipalaiduoti ar?..

– Jau keleri metai, kaip tai yra pragyvenimo šaltinis. Bet, kaip minėjau, tai ir darbas, ir malonumas. Kas tikrai nebėra audimas – tai laisvalaikio užsiėmimas. Laisvalaikį jau norisi praleisti su šeima, galbūt aktyviau, nes prie staklių tikrai užsisėdžiu.