– „Žaltytis“ daugeliui jau žinomas vardas, tačiau tiems, kurie apie jį girdi pirmą kartą, – kas yra „Žaltytis“?
– Mėgstame sakyti, kad „Žaltyčio“ nupasakoti neįmanoma – jį reikia bent kartą patirti. Matome, kad tie, kas atvažiuoja, vėliau sugrįžta dar ne vieną kartą. Festivaliai daug kam asocijuojasi su alkoholiu, triukšmu, intensyvumu. Tačiau mes kuriame visai kitokią – saugią, ramią, blaivią – atmosferą, kuri tinka ir mažam, ir senam.
„Žaltytis“ prasidėjo nuo kelių draugų noro žaisti. Tuo metu dar neturėjome vaikų. Norėjosi susikurti šventę, kurioje būtų galima išsinerti iš kasdienybės, persikūnyti, kurti istorijas, kvailioti ir bent trumpam nusimesti visus „reikia”. Vėliau prie šio žaidimo prisijungė vaikai, šeimos, draugai ir bendraminčiai. Festivalis augo, keitėsi, keliavo iš vienos vietos į kitą, tačiau jo širdis liko ta pati. Man „Žaltytis“ yra kūrybos, žaidimo ir gyvo buvimo kartu šventė. Jis šiemet vyks jau aštuntą kartą.
– Šiemet „Žaltytis“ pirmą kartą atvyksta į Kazlų Rūdos savivaldybę. Koks kelias jį čia atvedė?
– „Žaltyčio“ istoriją būtų galima pasakoti per vietas, kuriose jis gyveno. Festivalis gimė Vytauto V. Landsbergio sodyboje netoli Anykščių, Žalčiasalyje, – taip pavadintame todėl, kad ten buvo daug žalčių. Ten išlipome iš vystyklų, sustiprėjome, įgavome tikro festivalio pavidalą, kol išaugome tiek, kad Vytauto kieme nebesutilpome. Tuomet padarėme metų pauzę ir per tą laiką „nuplaukėme“ Šventąja į Veprius, į erdvesnę sodybą, kurią nuomavomės dar trejus metus, kol išaugome iki beveik tūkstančio dalyvių bendruomenės. Po šio etapo vėl atėjo laikas sustoti, permąstyti kryptį, komanda pradėjo svajoti apie namus – festivalio nuolatinę vietą. Jos ieškodami, pernai išbandėme mišką prie Šalčios upės, tačiau aplinkybės susidėliojo taip, kad nebegalėjome ten pasilikti. Tame festivalyje įvyko mūsų komandos narių Ernesto ir Silvijos vestuvės, po kurių jie pasikvietė komandą daryti festivalį savo naujai įsigytoje sodyboje Kazliškių kaime, netoli Kauno.
– Ar galima sakyti, kad „Žaltytis“ pagaliau rado namus?
– Išties dabar atrodo, kad įvykiai susidėliojo taip ne veltui – norėtume šią vietą vadinti „Žaltyčio“ namais ilgesnį laiką. Tikimės, kad taip ir bus.
– Kuo Kazlų Rūdos vieta išsiskiria iš ankstesnių?
– Kiekviena „Žaltyčio“ vieta buvo savita ir tapo svarbia festivalio istorijos dalimi. Jauki rašytojo sodyba visam laikui susiejo mus su festivalio krikštatėvio, Vytauto V. Landsbergio kūryba. Vepriuose buvo įspūdinga pieva su ąžuolu, kuris tapo savotišku festivalio simboliu. Praėjusiais metais miške prie Šalčios upės gamta buvo visiškai laukinė, tai sustiprino „gamtinį“ „Žaltyčio“ veidą. Dabar esame senoje išpuoselėtoje, išskirtinai apsodintoje sodyboje Kazliškių kaime – apsupta mažo upelio su bebrų užtvankomis, tvenkinio, paslaptingų pelkynų ir miškų, ir iš dalies ji pati padiktavo šio festivalio temą. Didžiausias skirtumas tas, kad pirmą kartą esame savo pačių vietoje, nesinuomojam jos iš kitų žmonių.
– Ar buvo akimirka, kai supratote, kad festivalis turi vykti būtent čia?
– Taip, tokia akimirka buvo. Vietą turėjome surasti labai greitai, nes ją reikėjo užfiksuoti prieš teikiant paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Rudenį tam turėjome vos porą savaičių ir keletą variantų, dėl skubos nusiteikiau patikrinti juos viena. Atvykau į sodybą saulėtą šeštadienio rytą, ant žolės jau buvo šalna, mane pasitiko Ernestas su Silvija ir medžiuose kabantys jų vaikai. Iškart pagavo labai stipri įgyventos, išpuoselėtos sodybos dvasia. Vaikštant po erdvę, tiesiog širdis dainavo ir supratau, kad kitų variantų net nebereikia tikrinti. O galutinį tašką padėjo pirties kampe po suolu rasta žalčio išnara.
– Ką „Žaltytis“ atsiveža į naują vietą ir ką paliks po savęs?
– Su savimi „Žaltytis“ atveža daug geros energijos ir didžiulę minią šviesių žmonių. Maždaug pusę mūsų festivalio dalyvių sudaro vaikai, todėl pati festivalio nuotaika yra gana netipinė: labai minkšta, jauki, skaidri. Festivalis išsiskiria tuo, kad yra gana ramus – programoje yra tarpai, pritaikyti vaikų miegui, o vakare muzika nutyla apie dešimtą valandą. Esame festivalis, kuris nekelia daug nepatogumų aplinkiniams.
Taip pat kiekvieną kartą atsidūrę naujoje vietoje, ten ieškome ryšių ir veiklų, kurias galėtume įtraukti į festivalį. Šiemet, pavyzdžiui, labai džiaugiamės radę terapinį karvių ūkį, todėl pirmą kartą dalyvius pakviesime glostyti ir net paganyti karvutes.
Esame draugiški gamtai ir siekiame tapti tvariausiu festivaliu Lietuvoje. Todėl neturime vienkartinių indų, kostiumams ir dekoracijoms pernaudojame drabužius bei daiktus, rūšiuojame atliekas, o galiausiai, tūkstančiui žmonių išsiskirsčius, pieva lieka be pėdsako. Festivalyje neprekiaujame alkoholiu. Po savęs, tikiu, „Žaltytis“ palieka pačias geriausias emocijas tiems, kas prie jo prisilietė.
– Šių metų tema – „Bildukų monai”. Kaip ji gimė?
– Kiekvienais metais „Žaltytis“ turi vis kitą temą, perteikiamą per festivalio programą, dekoracijas, kostiumus, ir komanda kasmet linksminasi ją kurdama. Pradėjome nuo dabar, atrodo, paprastų temų: pasakos, cirkas, indėnai, elfai ir fėjos – tokioms temoms labai paprasta pasiruošti kostiumus, o jais puošiasi ne tik organizatoriai, programos dalyviai, bet ir atvykstantys svečiai. Šiemet, matyt, iš dalies veikiami geopolitinio konteksto, visi sutarėme, kad „Žaltyčiui“ metas atsigręžti į lietuviškas šaknis, tautosaką ir mitologiją, suteikti vaikams lietuviško kaimo patirtį. Taip gimė „Bildukų monai”. Dabar patiems įdomu, kokie bildukai sugužės į festivalį – juk niekas nežino, kaip jie atrodo.
– Ką šiemet atras žmogus, kuris į „Žaltytį“ atvyks pirmą kartą? Kuo gali nustebti tie, kurie grįžta metai po metų?
– Tikimės, kad ilgamečiai „Žaltyčio“ bičiuliai drauge su mumis įvertins ir pamils naują festivalio vietą ir pasijus čia kaip namuose. Kitiems galėčiau daug pasakoti apie programą – ji tikrai pilna. Šiemet joje skambės „Golden Parazyth“, Sauliaus Petreikio, Vytauto V. Landsbergio, Liucės, „Braška lizdas” muzika, vyks daugybė edukacijų, kūrybinių dirbtuvių ir įvairių patyrimų. Tačiau tie, kurie grįžtą į „Žaltytį“ kasmet, supranta, kad esmė ne programoje. Tiesą sakant, didžioji bilietų dalis būna nupirkta dar prieš ją paskelbiant. Žmonėms svarbiausia žodžiais sunkiai nupasakojama, unikali atmosfera, kurią reikia tiesiog patirti.
Šeimų festivalis „Žaltytis“ vyks liepos 2–5 dienomis Kazlų Rūdos savivaldybėje. Daugiau informacijos apie renginį, bilietus ir festivalio naujienas galima rasti www.zaltytis.lt bei festivalio socialiniuose tinkluose.
Festivalį finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir Kazlų Rūdos savivaldybė.
(be temos)
(be temos)