Daivos ir jos bendraminčių atkuriami archeologiniai kostiumai leidžia pažvelgti į mūsų protėvių pasaulį ne kaip į tolimą praeitį, o kaip į gyvą kultūros paveldą, kuris šiandien padeda žmonėms atrasti savo šaknis.
– Šiandien Jus pažįstame kaip archeologinio kostiumo tyrėją ir rekonstruotoją. Nuo ko prasidėjo šis kelias? Kas atvedė į archeologiją?
– Esu archeologė, o kostiumų rekonstrukcija prasidėjo nuo mano suburtos kūrybinio folkloro grupės „Sedula“, kurią įkūriau 1994 m. Ansamblį sudaro šešios narės. Norėjome savo apranga išsiskirti iš kitų kolektyvų.
Kadangi mano tėvas taip pat archeologas, o jo tyrinėjimų laikotarpis apima XIII–XVI a., nuo mažens kartu su juo važinėdavau į archeologines ekspedicijas. Viską mačiau savo akimis, stebėjau tyrimus, rinkau medžiagą. Todėl vėliau pasiūliau grupės moterims pasisiūti to laikotarpio kostiumus pasirodymams. Rėmėmės XIV a. pab. ir XVI a. pr. apranga.
Tačiau duomenų apie tai, kaip tie drabužiai iš tikrųjų atrodė, buvo išlikę labai mažai – daugiausia papuošalai ir darbo įrankiai. Labiausiai trūko informacijos apie tekstilę. Galiausiai nusprendėme pasisiūdinti tunikos tipo drabužius, kuriuos papuošėme autentiškais to laikotarpio papuošalais ir diržais. (Aišku, kiek leido tą suprasti tuometė duomenų bazė.)
Taip tapome išskirtinės ne tik savo dainų repertuaru, bet ir apranga. Beje, mūsų kostiumai vėliau įkvėpė ne vieną folkloro kolektyvą pasekti mūsų pavyzdžiu. Ėmė kurtis panašūs ansambliai, pasirinkę panašią tiek aprangos, tiek ir atlikimo estetiką.
– Ar dainas dainavote irgi to laikotarpio?
– Iš tų laikų dainų nėra išlikę, todėl jas identifikuoti labai sudėtinga. Pasivadinusios kūrybinio folkloro grupe, galėjome leisti sau daugiau kūrybinės laisvės ir improvizacijos.
Atliekame įvairių Lietuvos regionų moterų folklorą, tačiau labiausiai mėgstame sutartines ir monodines dainas, kurios, folkloro tyrinėtojų nuomone, yra vienos archajiškiausių. Mūsų vizitine kortele tapo ne tik originalūs drabužiai, bet ir savitas dainų atlikimo būdas. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje mūsų braižas buvo pavadintas „išdaila“, kitaip tariant – interpretacija.
– Tai pirmąją istorinę drabužių kolekciją kūrėte pati ar bendradarbiavote su dailininkėmis?
– Bendradarbiavau su dailininkėmis Ramute Baltrūniene ir Daiva Valikoniene. Tačiau dizainerės archeologinės medžiagos neišmanė taip gerai, kaip aš.
Būdama archeologinio kostiumo rekonstruotoja, iš pradžių tikrai nedrįsau savęs vadinti dizainere. Tačiau pamažu supratau, kad mokslo tose rekonstrukcijose yra lygiai tiek pat, kiek ir meno, pagrįsto ne tik žiniomis, bet ir šeštuoju pojūčiu, logika bei individualiu skoniu. Dabar esu ir mokslų daktarė, ir pripažinta meno kūrėja.
Ilgai kaupiau medžiagą ir galiausiai 2008 m. atėjau į Lietuvos nacionalinį kultūros centrą su idėja rekonstruoti baltų genčių dėvėseną. Tuo metu kaip tik buvo ruošiamasi Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventei.
Pradėjome nuo lietuvių genties – nuo tų žemių, kuriose gyvavo trys Lietuvos sostinės ir kūrėsi valstybė. Siekėme parodyti visą kostiumo raidą nuo I iki XVI a., todėl sukūrėme dvylika autentiškų kostiumų. Vėliau išleidome ir kalendorių, kuriame buvo pristatyti visi šie kostiumai.
Po to ėmėmės ir kitų baltų genčių bei jų istorinių kostiumų rekonstrukcijų. Smarkiai įsitraukiau į šią veiklą, todėl šiandien manau, kad nemaža dalimi prisidėjau prie to, kad archeologinis kostiumas Lietuvoje įgytų deramą vietą greta tautinio kostiumo. Jis tapo pripažintas ir tinkamas dėvėti valstybinių švenčių bei kitų iškilmingų progų metu.
– Turime net kelių etnografinių regionų tautinius kostiumus, tad, atrodytų, kam dar reikalingas archeologinis kostiumas? Kas ir kada renkasi jį dėvėti?
– Archeologiniai kostiumai dažniausiai domina etnografinius ir folkloro kolektyvus, kurie ieško ko nors archajiškesnio ir savitesnio nei tautinis kostiumas. Tuomet žiūrime, kokiame regione kolektyvas veikia, kokie archeologiniai paminklai ten yra aptikti, ir, remdamiesi jų medžiaga, kuriame kostiumus.
Taip pat archeologinius kostiumus užsako muziejai, kultūros centrai. Juos reprezentacinių renginių metu dėvi kultūros darbuotojai, edukatoriai, muziejininkai.
Anksčiau apie archeologinį kostiumą beveik nebuvo kalbama, nes trūko žinių ir informacijos. Dabar jau galima pamatyti, kaip šie kostiumai atrodo.
– O individualiai žmonės taip pat kreipiasi į Jus?
– Pastaraisiais metais – vis dažniau. Manau, taip yra todėl, kad žmonės vis labiau domisi savo tapatybe ir šaknimis. Anksčiau apie archeologinį kostiumą beveik nebuvo kalbama, nes trūko žinių ir informacijos. Dabar jau galima pamatyti, kaip šie kostiumai atrodo – jų spalvas, formas, audinių tekstūras, papuošalus. Todėl vis daugiau norinčiųjų prašo pasiūti ne tik tautinį, bet ir archeologinį kostiumą.
Ypač dažnai tuo susidomi žmonės, išvykstantys gyventi į užsienį. Atsidūrę toliau nuo Lietuvos jie stipriau pajunta ryšį su savo šaknimis, todėl nori turėti apčiuopiamą savo tapatybės ženklą – tautinį arba archeologinį kostiumą.
– Kaip gimsta archeologinio kostiumo rekonstrukcija? Nuo kokio pirmojo žingsnio prasideda procesas?
– Viskas prasideda nuo medžiagos rinkimo. Tenka peržiūrėti daugybę archeologinių tyrimų ataskaitų, analizuoti radinius, ieškoti dėsningumų ir dominuojančių bruožų. Labai svarbūs ir išlikę tekstilės fragmentai, nes jie leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie audinio spalvą, pynimą, raštą ir kitas savybes. Surinkus visą šią informaciją, galima pradėti kurti kostiumo rekonstrukciją.
– Kaip jau minėjote, čia nemažai ir laisvos kūrybos?
– Tiksliau sakyčiau – šeštojo pojūčio. (Juokiasi.) Šioje srityje mokslas ir menas žengia koja kojon – maždaug po lygiai. Daugelis archeologų mokslininkų vengia kostiumų rekonstrukcijos, nes bijo suklysti ar sulaukti kritikos. O aš nebijau pripažinti klaidų. Kai atsiranda naujų duomenų ar faktų, kitą kartą siūdama kostiumą jau atsižvelgiu į tai ir pataisau ankstesnes interpretacijas. Mėgstu sakyti, kad archeologinio kostiumo rekonstrukcija yra nuolatinis, niekada iki galo neužsibaigiantis procesas.
Nes, kad ir kaip norėtume, idealaus tikslumo pasiekti neįmanoma. Jei remiesi vieno kapinyno radiniais, gali rasti papuošalų, darbo įrankių ar ginklų, tačiau tekstilės pėdsakų gali ir nebūti. Tuomet ieškai analogijų kituose archeologiniuose objektuose.
Kartais tenka pasidairyti ir už dabartinių Lietuvos ribų – teritorijose, kuriose kadaise gyveno baltų gentys: dabartinėje Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje. Tuomet vertinama konkrečios genties gyvenamoji teritorija, laikotarpis ir kultūrinis kontekstas. Skirtingi geležies amžiaus etapai turėjo savitų bruožų, tačiau būta ir bendrų elementų.
Pavyzdžiui, daugelyje vietų buvo dėvimi ant peties segami apsiaustai, tačiau vienu laikotarpiu jie galėjo būti susegami lankine sege, kitu – pasagine. Kito ir metalo apdirbimo technologijos, atsirado naujų formų bei puošybos būdų, todėl keitėsi ir papuošalai.
Šioje srityje lieka labai daug nežinomųjų. Kartais tenka spręsti savotišką lygtį, kurios atsakymas niekada nėra šimtaprocentinis. Pavyzdžiui, nežinome, kaip tiksliai buvo dėvima antkaklė – ant apsiausto ar tiesiai ant kaklo. Taip pat ne visada galime pasakyti, kaip buvo nešiojamos apyrankės – ant rankovių ar ant plikos rankos, o apgalviai – ant nuometo ar ant plaukų. Tokiais atvejais man tenka remtis turimais duomenimis, analogijomis ir profesine intuicija.
– Tai Jūs tiesiog šaunate ir tikitės pataikyti?
– Tam tikra prasme – taip. Rekonstruojant neužtenka remtis vien moksliniais duomenimis, dažnai tenka pasitelkti ir pagrįstas prielaidas. Tokia yra eksperimentinės archeologijos esmė. Remdamasis surinktais faktais sukuri vieną galimą drabužio versiją, o tada pradedi ją bandyti praktiškai. Tik taip gali suprasti, ar tie sprendimai pasiteisina.
Pavyzdžiui, jei smeigtukus su grandinėlėmis abiejose krūtinės pusėse įsegi tiesiog į skraistę, ji slysta nuo pečių. Tuomet ieškai kito būdo ir tikrini, kas veikia geriau. Viską tenka išmėginti pačiai – dirbi ne tik kaip archeologė, bet ir kaip technologė. Analizuoji, kaip kostiumas galėjo būti konstruojamas, kaip puošiamas ir kaip dėvimas.
– Kas sudaro visą archeologinį moters ir vyro kostiumą?
– Skirtingais laikotarpiais ir skirtingose gentyse kostiumai skyrėsi, tačiau bendrą vaizdą galima susidaryti.
Moters kostiumą dažniausiai sudaro tunikinė suknelė – stačiakampio arba trapecijos formos. Taip pat – juosta, skraistė, adata megztos kojinės ir odinis apavas. Ant galvos dėvėtas nuometas ir apgalvis. Kaklą puošė stiklo, gintaro ar žalvario karolių ir kabučių vėriniai, antkaklės, rankas – apyrankės, pirštus – žiedai. Prie kostiumo dažnai būdavo tvirtinami ir kasdieniai darbo įrankiai – yla, pjautuvėlis, kartais peilis, įvairūs amuletai.
Vyro kostiumą sudarė kelnės, tunika – ilga arba trumpesnė, autai su apyvarais arba adata megztos kojinės, apsiaustas ir kepurė. Vyrai taip pat nešiojo antkakles, seges, apyrankes ir žiedus, tik jų formos kai kada skyrėsi nuo moteriškų. Avalynė galėjo būti trumpaaulė arba siekianti kelius, suveržiama dirželiais. Dažnai būdavo nešiojamas vienas pentinas. Įdomu tai, kad aukštaičių vyrai kartais puošdavosi ir karolių vėriniais. Kostiumą papildydavo darbo įrankiai ir ginklai – kovos peilis, kirvis, ietis ar kalavijas, priklausomai nuo laikotarpio ir genties; kaip ir moterų – amuletas.
– Ar rekonstruodama kostiumus pasinaudojate dirbtinio intelekto galimybėmis?
– Ne. Man atrodo, kad šiuo atveju tai būtų daugiau laiko gaišimas nei pagalba. Kad dirbtinis intelektas galėtų pateikti prasmingą rezultatą, pirmiausia jam reikia pateikti visą surinktą medžiagą. O šiame darbe labai svarbi ne tik informacija, bet ir patirtis, intuicija. To dirbtinis intelektas kol kas negali man duoti.
– Kadangi archeologinį kostiumą sudaro labai daug dalių, prie jo turbūt dirba įvairių sričių meistrai?
– Taip, dirba nagingi ir tradicinius amatus išmanantys meistrai – vyrai ir moterys. Kostiumų rekonstrukcijai reikia skirtingų sričių technologų: audėjų, siuvėjų, mezgėjų, odininkų, batsiuvių, juvelyrų. Anksčiau, kai rekonstravome baltų genčių kostiumų kompleksus, reikėjo ir kalvių, kurie gamino ginklus. Dabar kostiumų vis labiau prireikia taikiems folkloro kolektyvams, kurie ginklais nežvangina. Be to, yra karių klubų, kurie puikiai atkuria įvairių laikotarpių ekipuotę.
Archeologinis kostiumas yra gana išskirtinis ir brangus gaminys, dėl to ir individualių užsakymų nėra labai daug. Tačiau tie, kurie ryžtasi jį įsigyti, dažniausiai ieško ne vien drabužio – jie nori turėti gyvą ryšį su savo istorija ir kultūriniu paveldu.
– O ką darote Jūs – ar tik renkate medžiagą, ar ir pati siuvate, mezgate, audžiate?
– Iš pradžių daugiausia rinkau medžiagą ir paskirstydavau darbus kitiems amatininkams, tačiau ilgainiui supratau, kad turiu pati perprasti visas technologijas, jei noriu iki galo suvokti, kaip buvo gaminami ir dėvimi senieji drabužiai. Todėl pradėjau mokytis. Išmokau megzti adata, austi, vyti juostas. Šiandien ne tik pati naudoju šiuos įgūdžius, bet ir vedu edukacijas.
Mokslo tose rekonstrukcijose yra lygiai tiek pat, kiek ir meno, pagrįsto ne tik žiniomis, bet ir šeštuoju pojūčiu, logika ir individualiu skoniu.
– Koks iki šiol buvo sudėtingiausias arba daugiausia iššūkių pareikalavęs Jūsų projektas?
– Sunku išskirti vieną. Turbūt didžiausias iššūkis buvo pirmosios kolekcijos kūrimas, kai teko rekonstruoti dvylikos baltų genčių kostiumus – nuo aprangos iki juvelyrikos, ginklų ir darbo įrankių.
Imantis tokio masto projektų didžiausias galvos skausmas visada būna finansai. Nors rašome projektus, ir lėšų dažniausiai vis tiek pritrūksta. Kaip ir laiko. Šiandienis žmogus negali suvokti rankų darbo specifikos. Norėdamas darbą atlikti kruopščiai ir kokybiškai, – nepaskubėsi.
Kitas iššūkis – meistriškumas. Negali reikalauti iš žmonių to, ko jie nemoka ar negali padaryti. Dažnai amatininkai nori būti tik atlikėjai, bet nenori tapti kūrėjais. O juk atkuriant senąsias technologijas reikia ne tik amato įgūdžių, bet ir kūrybiškumo.
Kartais pagalvoju, kad senieji meistrai, dirbdami gerokai primityvesniais įrankiais nei mes šiandien, sukurdavo stulbinančius darbus. Nors dabar turime daug daugiau technologinių galimybių, ne visada sugebame pasiekti tokį meistriškumo lygį, kokį jie buvo pasiekę prieš šimtmečius.
– Kokius mitus apie baltų genčių aprangą dažniausiai tenka paneigti?
– Vieną jų jau minėjau – įsivaizdavimą, kad baltai vilkėjo paprastus lininius drabužius, sujuostus virve ar juosta. Tai nėra tiesa. Maždaug iki X a. baltų genčių aprangoje dominavo vilna. Linas plačiau paplito tik viduramžiais, ir greičiausiai buvo naudojamas ne pagrindiniams viršutiniams drabužiams, o apatiniams ar darbiniams rūbams.
Dar vienas paplitęs mitas – kad senoji baltų apranga buvo pilka, blanki ir neišvaizdi. Iš tikrųjų ji buvo spalvinga. Naudotos įvairios natūraliai išgaunamos spalvos, o tarp jų ypač dažnai pasitaikydavo mėlyna.
– Ar pastebite, kad susidomėjimas baltų kultūra ir senaisiais amatais Lietuvoje auga?
– Manau, kad tikrai taip. Kuriasi vis daugiau istorijos rekonstruktorių klubų, todėl šioje srityje jau nebesame vieni. Atsiranda ir sveika konkurencija.
Etnografiniai ir folkloro kolektyvai vis dažniau siekia išskirtinumo, todėl domisi konkrečių regionų ar genčių archeologiniais kostiumais. Beje, esu pastebėjusi, kad sutartines atliekantys kolektyvai savo pasirodymams ypač dažnai renkasi būtent archeologinį, baltišką kostiumą. Matyt, jiems svarbu ne tik muzika, bet ir kuo autentiškesnis kultūrinis kontekstas.
– Ar tiesa, kad į šią veiklą įsitraukę ir Jūsų vaikai? Ką Jums reiškia galimybė šiuo keliu eiti kartu?
– Tiesa. Jau nuo mokyklos laikų jie ėjo šiuo keliu kartu su manimi. Sūnus labiau buvo modelis, o dukra daugiau įsitraukė į amatininkystę – išmoko daugybę skirtingų dalykų. Tiesa, jai mažiau patiko darbas su tekstile, labiau – su oda. Ji puikiai išdirba gyvulių ar žuvų odą, iš jos kuria įvairius dirbinius. Prisilietė ir prie juvelyrikos, nors pagal profesiją yra teisininkė, dėsto universitete, todėl dabar senieji baltų amatai jai labiau hobis. Dar ji yra pasinėrusi į knygrišystę ir kaligrafiją. Džiaugiuosi, kad ji tokia talentinga ir įvairiapusė.
Sūnus – lakūnas, todėl kartais Lietuvoje, kartais ne. Kai reikėjo modelių archeologiniams senųjų vilniečių kostiumams demonstruoti, artimiausi ir greičiausiai pasiekiami buvo mano vaikai. Talkino ir vyras, ir draugė.
– Šių metų Vasario 16-ąją iš Prezidento rankų gavote Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Kokia buvo pirmoji reakcija sužinojus apie apdovanojimą?
– Apsiverkiau. Tai buvo didžiulė emocinė satisfakcija. Labiausiai džiaugiausi, kad kartu su manimi iškilmėse dalyvavo abu mano vaikai – Linas ir Ramunė. Jie yra mano nuolatiniai pagalbininkai ir rekonstruotų kostiumų modeliai. Tačiau ten turėjo stovėti ne tik jie – įsivaizduoju didelį būrį žmonių, vilkinčių mano kostiumus, ir kartu puikius Lietuvos meistrus, be kurių auksinių rankų šie kostiumai nebūtų išvydę dienos šviesos.
– Ko dar norėtumėte pasiekti ar ką nuveikti šioje srityje?
– Reikia rašyti projektus, siekti valstybės finansavimo naujoms iniciatyvoms. Šiuo metu VšĮ „Vita Antiqua“ rengia įvairias edukacijas – praktines juostų vijimo pamokas, mezgimo kauline adata mokymus. Taip pat skaitau paskaitas apie archeologinio kostiumo rekonstrukciją, baltų genčių papuošalų simboliką, geležies amžiaus ir viduramžių Lietuvos gyventojų aprangą ir jos atkūrimą.
– Ir pabaigai – kodėl šiandien žmonėms taip svarbu pažinti ir išsaugoti savo kultūrines šaknis?
– Be to – niekaip. Yra žmonių, kurie save vadina kosmopolitais ir sako, kad jų tėvynė yra visas pasaulis, bet aš tuo netikiu. Anksčiau ar vėliau žmogus vis tiek grįžta prie savo šaknų – tai yra mūsų visų atrama.
Manau, teisinga sakyti, kad žmogus, kuris nežino savo tautos istorijos, lieka tarsi vaikas. Reikia žinoti, kas buvo, kad suprastum, kas gali būti ateityje.
Šaknys suteikia žmogui tvirtumo ir savivertės. Tai labai tikra. Žmonės, kurie pirmą kartą apsivelka archeologinį kostiumą, dažnai sako, kad jo nebenori nusivilkti. Vėliau daugelis pasisiuva ir savo asmeninį. Aš pati turiu keturis komplektus.
Beje, kostiumas – tai istorinis objektas, kuris, kaip ir bet kuris kitas kultūros reiškinys, kinta laike. Klausimas tik vienas – ar nori jį pažinti, ar ne. Aš norėjau, ir kuo labiau gilinausi, tuo labiau tai traukė. Ateityje irgi nežadu sustoti.
Naujausi komentarai