Ar visos meilės istorijos baigiasi blogai? (filmo recenzija)

Filmų apie tradicinius meilės trikampius pasauliniame kine apstu. Juosta "Dvi motinos" bando išplėsti šią geometrinę figūrą iki keturkampio.

Daugėja filmų apie moteris

Jei atmestume visuomet didžiuosiuose ekranuose dominuojantį komercinį kiną, pastebėtume, kad reikšmingiausių šio sezono filmų centre yra moterys ir jų problemos, kurias išprovokuoja amžinas bei nenumaldomas troškimas būti mylimai.
Šis jausmas (o gal ir protu sunkiai valdomas instinktas) verčia filmų herojes dėl meilės aukoti reputaciją ir net karališkas privilegijas ("Princesė Diana"), o elementarios moteriškos laimės paieškos atveda į jokių kompromisų nepripažįstantį finalą (Woody Alleno "Džesmina"). Daugėja ir filmų, kurių autoriai stengiasi į moteriško geidulingumo slėpinius pažvelgti ne smalsaus paauglio, o brandaus menininko žvilgsniu (François Ozono "Jauna ir graži"). Pagaliau tokių skirtingų filmų, kaip "Gili gerklė" ir Kanų festivalyje "Auksinę palmės šakelę" laimėjusio "Adelės gyvenimo", autoriai nebijo žengti į teritoriją, kuri dar ne taip seniai buvo pažymėta apie pornografiją įspėjančiais ženklais.

Prie pavojingos ribos

Ties pavojinga riba balansuoja ir nauja režisierės Anne Fontaine drama "Dvi motinos", sukurta pagal britų rašytojos Doris Lessing romaną "Senelės". Ironiškas knygos pavadinimas visai netinka keturiasdešimtmetėms Lilei (akt. Naomi Watts) ir Rouzei (akt. Robin Wright). Kol kas nuo vaikystės neperskiriamos draugės, užaugusios ir tebegyvenančios ramiame Australijos pajūrio miestelyje, yra motinos, kurios turi pilnametystės sulaukusius sūnus – energingus ir sportiškus vaikinus, anot Lilės, panašius į jaunus dievus.
Akivaizdu, kad Lilę ir Rouzę seniai sieja ne tik tvirtos draugystės saitai, bet lesbietėmis jos savęs nevadina, nes bėgdamos nuo panašių pagundų abi sukūrė šeimas ("mes pasielgėm teisingai"). Tačiau ateina momentas, kai abiejų motinų širdyse gimsta anksčiau nepatirti jausmai. Rouzė vis dažniau skvarbiu žvilgsniu tyrinėja raumeningą draugės sūnaus Ijeno figūrą, o Lilės galva progai pasitaikius krypsta į Rouzės sūnaus Tomo pusę.

Mamos ir sūnūs

Pirmoji rizikingą žingsnį žengia Rouzė. Ir pernelyg greitai sulaukia atsako. O dėl šių santykių įsižeidęs Tomas leidžiasi į pavojingus santykius su teta Lile.
Akivaizdu, kad tokie abiejų porų santykiai negali tęstis amžinai. Visi tai puikiai supranta ("mes peržengėme ribą ir turime kaip nors išsikapstyti iš šios situacijos"), tačiau nežino, ką toliau daryti.

Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei panašią situaciją kokioje nors lietuviškoje pokalbių šou laidoje imtų aptarinėti "etatinės" mūsų "elito" personos. Viskas pavirstų triukšmingu nešvankiu anekdotu. Laimė, filmo autoriai gyvena visai kitoje aplinkoje ir nestokoja nei subtilumo, nei tolerancijos, nei talento.

"Dvi motinos" ("Two Mothers") ****

Drama. Prancūzija, Australija, 2013 m. Rež. A.Fontaine. Vaidina R.Wright, N.Watts, Xavieras Samuelis, Benas Mendelsohnas, Sophie Lowe.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 1
siaubas 1
Nuo 2013 12 13
Trukmė 100 min.
N16

Rafinuotų pagundų pinklės

Moterų kino režisierių pasauliniame kine labai nedaug. Dar mažiau tokių, kurioms pavyko žiaurioje konkurencijoje su vyrais apginti savitą (nebūtinai tik feministinį) požiūrį į pasaulį ir moters vaidmenį jame. Prancūzė A.Fontaine jau seniai išsikovojo rimtos menininkės reputaciją. Nors jos darbus sunku susisteminti, dažniausiai jie vadinami psichologinėmis dramomis. Pati režisierė vienam britų laikraščiui taip aiškino savo meninę poziciją: "Aš stengiuosi didžiausią dėmesį skirti savo personažų nematomoms charakterių pusėms ir vadovaujuosi Sigmundo Freudo nuostata ieškoti žmonėse to, apie ką jie patys nenutuokia."
Po puikios praktikos teatre (1980 m. ji vaidino Esmeraldą Roberto Hosseino inscenizuotoje "Paryžiaus katedroje", o 1986 m. legendinėje Barrault-Renaud trupėje padėjo režisuoti spektaklį pagal Louiso Ferdinando Céline'o romaną "Kelionė į nakties pakraštį") A.Fontaine kine debiutavo filmu "Visos meilės istorijos baigiasi blogai" (1993 m.) ir nusipelnė Jeano Vigo prizo, kuris Prancūzijoje jau daug metų teikiamas ryškiausiems debiutantams. Galima net sakyti, kad šio filmo pavadinimas tapo visų režisierės kūrinių pagrindiniu motyvu. Ir beveik visada jos filmų herojai ("Sausas valymas", "Kaip aš nužudžiau savo tėvą", "Natali", "Mergina iš Monako", net "Koko prieš Šanel") pakliūva į komplikuotas rafinuotų seksualinių pagundų pinkles.