Antroje J. Tumasonytės knygoje – geliančio jautrumo novelės „Undinės“

Antroji knyga „Undinės“ pasirodo po aštuonerių metų pertraukos, kai autorė laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą debiutavo su trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“. Šis debiutas autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką.

Knygoje „Undinės“ autorė pasuka į didesnės apimties kūrinius, įsiklausydama į lietuvių novelistikos tradicijas. Rašytoja kuria savą pasaulio vaizdinį ir randa vykusių būdų jam išreikšti. Ji plačiai parodo pagrindinius personažus, vykusiai perteikia jų jausmų dramas, veikėjų moralės ir požiūrių susikirtimus, bendravimo problemas. J. Tumasonytė – modernios prozos autorė. Tikroviškuose pasakojimuose juntamas reiškinių reliatyvumas, aplinkybių dvilypumas, magiškosios fantastikos ir magiškojo realizmo elementai, meistriškai sudėliojami prasminiai akcentai, neretai pasitelkiami netikėtumo, keistumo konstravimo ženklai. Rašytojos stilistikos privalumas, kai kur ir naujovė – tradicinio, lietuvių pamėgto lyrinio stiliaus derinimas su sąlygiškais elementais, siužeto konstrukcijomis, tai praplečia šiuolaikinės prozos vaizdavimo galimybes.

Pati autorė savo naująją knygą pristato gan mįslingai: „Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum. Važiuodamas mašina staiga pamatytum pažįstamą veidą, sucyptų stabdžiai. Pagautas antrininkas maldautų pasigailėti, žadėtų niekada nebesirodyti viešumoje, net sutemus. Reikėtų nepasiduoti įkalbinėjimams, išlaikyti šaltą protą. Ir žudyti taip, kad liktų kuo mažiau pėdsakų. Pavyzdžiui, supančioti statybinių prekių parduotuvėje pirktomis virvėmis, nuvažiuoti į užmiestį ir paskandinti ežero dugne. Jei pasiseks, išbadėjusios po žiemos šaltakraujės undinės greitai suės skenduolio likučius. Sočios išnirs į paviršių giedodamos sirenų giesmes. Nuostabias melodijas, kurių, šiukštu negali klausytis. Kitame ežero gale giesmėse maudysis įsimylėjėlių porelė, dar nežinanti, kad vieną dieną jų keliai išsiskirs. O tada reikės budriai sekti gatvėse pasirodysiančius žmones – galbūt pavyks pamatyti savo antrininką. Tą kvailį, kurį maža nužudyti.“

Pasak literatūrologės dr. Jūratės Čerškutės, šioje novelių knygoje Jurga Tumasonytė atsiskleidžia kaip preciziška vienos frazės diagnostikė ir gelianti vieno sakinio egzistencialistė. O štai literatūros apžvalgininkas, poetas Marius Burokas „Undines“ apibūdina taip: „Skaitant šiuos apsakymus, ieškant bendro jiems įvaizdžio, mintyse iškyla iš pirmo žvilgsnio painios, bet darnios sistemos: tankus kapiliarų tinklas, sudėtingi audinio raštai, žmonių gyvenimų šokis. Visa, kas atrodo kaip stebuklas, kasdienybės stebuklas – smulkūs, bet svarbūs įvykiai, tarpusavio santykiai, gyvybės knibždėjimas. Pagautas taikliai ir jautriai. Turbūt tai šioje knygoje svarbiausia.“