Antrą „Pasivaikščiojimų“ knygą išleidęs R. Zemkauskas: nebūna, kad už durų išeitum veltui

„Televizijos laida „Pasivaikščiojimai“ nejučia tapo ir mano gyvenimo kelione“, – sako žurnalistas R. Zemkauskas. Daugiau nei dešimt metų jis kalbina iškiliausius, įdomiausius Lietuvos žmones ir subtiliai atskleidžia jų požiūrį į šiandieną, suteikia jiems galimybę peržvelgti praeitį ir pagalvoti apie ateitį.

„Man regis, pasaulis geriausiai pažįstamas einant pėsčiomis. Pėsčiajam peizažas juda lėtai ir aplinkos įvykių ritmas sutampa su mūsų kvėpavimu. Objektai atsiranda palengva ir pagal visus dramos dėsnius. Iš pradžių šmėkšteli tolima užuomina ir ji akimirksniu sukuria intrigą: kas ten? Visai kaip kine arba romanuose, kur herojui reikia pirmojo postūmio viską keisti. Užtenka prisiminti Marcelį Proustą ir jo Kombrė bokštus... Toliau būna virtinė didelių ir mažų nutikimų pakeliui, apie juos yra kalbėjęs Aristotelis ir pavadinęs peripetijomis... Na, ir galiausiai neišvengiamai patiriame kulminaciją, kai objektas stoja prieš mus visu savo dydžiu, žalumu, ilgiu, grožiu, platumu, triukšmingumu ar neaprėpiamybe, – mes atėjome“, – taip savo antrąją „Pasivaikščiojimų“ knygą pristatė autorius.

„Alma littera“ nuotr. 

R. Zemkausko knygą „Pasivaikščiojimai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Man regis, pasaulis geriausiai pažįstamas einant pėsčiomis“, – taip prasideda tavo knyga. Ar jau perpratai tokią pasaulio pažinimo formą?

– Atrodo, taip. Neseniai nuėjau 16 kilometrų per dieną vieno pasaulio didmiesčio gatvėmis ir nesigailiu nė vieno nueito metro. Mėgstu sakyti, kad nebūna taip, jog išeitum už durų veltui. Kas nors įdomaus įvyks, bus pamatyta, patirta. Visada grįši truputį kitoks. To ir ieškau eidamas.

– Ką apie žmogų, su kuriuo vaikštai, kalba aplinka? Ar ji diktuoja pokalbio sąlygas?

– Aplinka labai svarbi. Ji svarbesnė už kai kuriuos mano sugalvotus klausimus. O netikėtai priėjusi katė yra svarbesnė už bet kokį mano klausimą. Katė, lėktuvas virš galvos, praeiviai sulygina mane ir pašnekovą.

Interviu neišvengiamai yra šioks toks prievartos aktas, kuriame vienas žmogus valdo kitą. Televizijos studijos aplinkoje tai visada akivaizdu, tačiau gatvėje savo vaidmenimis mes labiau priartėjame vienas prie kito. Pasivaikščiojimai tad yra demokratiškiausias įmanomas televizijos formatas.

– Kada pasivaikščiojimuose sakai jūs, o kada kreipiesi – tu? Ar sunku peržengti jūs ir tu ribą?

– Man patinka sakyti „tu“. Dar ir dėl to, kad daugelį savo pašnekovų pažįstu. Kai gyveni tiek metų mažoje šalyje ir visą gyvenimą užsiimi televizija, neišvengiamai pažįsti didžiąją dalį ką nors įdomaus veikiančių. Tad sakyti „tu“ nesunku. Kartais taip sakyti neleidžia žiūrovai. Štai su Alfredu Bumblausku seniai sakome vienas kitam „tu“, jis pats pasiūlė dar kažkada seniai, kartu keliaujant po Šveicariją. O kai po ilgo laiko pasirodė pasivaikščiojimai, kai kurie žiūrovai supyko: kaip čia dabar, tokiam žmogui ir „tu“. Prezidentams sakau „jūs“, vyresniems žmonėms sakau „jūs“, jei nesame bičiuliai, nepažįstamiems sakau „jūs“. Bet šiokia tokia painiava vis dėlto yra ir lieka. Tegu lieka, tai irgi – tikrovės dalis. Blogiau, kai pašnekovas sako: „sakykim tu“, o paskui to nesilaiko. Taip yra dar todėl, kad aš matau tik pašnekovą, o jis ar ji mato visą filmavimo grupę, būrį žmonių. Ir nejučia pasako „jūs“...

– Kas nutinka, kai bevaikščiojant laikas tarsi išnyksta? Ką reiškia ištarti „stop“ įdomiausioje pokalbio vietoje?

– Jeigu įdomu, tęsiu, nestabdau. Geriau išmesti visą pradžią, jei pabaiga buvo gera. Kita vertus, jeigu užsižaidei pokalbyje, vadinasi, nesi labai geras profesionalas. Tavyje turi gyventi prodiuseris, kuris valdo pokalbį (net patį demokratiškiausią) ir padaro jį tokį, kad būtų įdomu, kur reikia ir tada, kada reikia. Tai – subtilūs dalykai, ne visada ir studentams pajėgiu juos paaiškinti. Ne visada sugebu ir padaryti.

– Ėjimą sulyginai su skaitymu. Sakai, ir vienas, ir kitas yra lėtas procesas. Ar tau pavyksta pasimėgauti lėtumu?

– Sunkiai, labai sunkiai. Kiekvienas ramus knygos puslapis yra laimė. Kartais tai pavyksta skrydžiuose, oro uostuose, laukiamuosiuose. Na, ir išėjus pasivaikščioti. Tiesa, pasivaikščiojimuose kartais tyčia einu greitu žingsniu, nes reikia palaikyti širdies ritmą...

J. Zemkauskaitės nuotr. 

– Interviu žanras man atrodo tarsi sustabdo laiką – atsiduriame tam tikroje laiko juostoje, kurioje gyvena tam tikros mintys. Interviu praeina ir daugelis dalykų kinta: mąstymas, požiūris, vertinimai. Kokią prasmę pasivaikščiojimai tau turi kaip interviu žanras?

– Jau sakiau, kad tai – demokratiškiausias man žinomas formatas. Pasivaikščiojimuose kalbasi visada mano šiandienis „aš“ su pašnekovo šiandieniu „aš“, o visa tai stebi tos dienos žiūrovo „aš“. Maždaug taip veikia pasaulis. Hėrakleito pasakymas, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi, man regis, yra apie tai, kad viskas juda, virpa, nesikartoja. Geras pavyzdys, kurį žino kiekvienas žurnalistas: pašnekovas ką nors papasakoja iki interviu ir tu sakai: oi, būtinai man šitą pakartok, kai bus kameros įjungtos. Bet nepakartoja taip, kaip tikėjaisi. Gali būti net žodžiai tie patys, tačiau emocijos, intonacijos bus kitos. Tad pasivaikščiojimai yra unikali ir nepakartojama patirtis. Jų net neįmanoma perfilmuoti, jei nepavyko iš pirmo karto. Net nebandyčiau. Su pašnekovu turime vieną galimybę. Vieną iš vieno.

– Pasivaikščiojimų juk būta kur kas daugiau, kodėl knygoje atsirado būtent šie herojai?

– Oi, pasivaikščiojimų yra labai daug, jau viena knyga seniausiai pasirodė, o kol kalbamės, randasi nauji pasivaikščiojimai. Knygos herojus aptariame su leidykla. Svarstome, kurios laidos būtų įdomios pačiam plačiausiam skaitytojų ratui. Ir kad tekstai būtų gerai skaitomi akimis. Juolab labai svarbu pasakyti, kad į knygą patenka daugiau medžiagos, negu parodoma laidose. Knygos skaitytojai gauna visą pasivaikščiojimą, o eterį geriausiu atveju pasiekia tik pusė, nes laidos trukmė pusvalandis, o kalbamės dažniausiai apie valandą. Yra sakančiųjų, kad reikia ilginti laidą, bet nesu tuo tikras. Tad į knygą patenka laidos, kurias buvo gaila trumpinti, norėjosi, kad skaitytojai sužinotų, kas liko už kadro.

J. Zemkauskaitės nuotr. 

– Kai skaitai interviu knygoje, atrodo, kad tavo herojai turi pasakyti kur kas daugiau nei šiandiena. Kas tau patinka labiau – žvelgti į praeitį ar į ateitį?

– Man patinka jausti ir būti dabar. Vyriausybė prieš porą metų pakvietė į Valstybės pažangos tarybą prisidėti prie „Lietuva 2050“ vizijos kūrimo. Ten su siaubu supratau, kad nemoku matyti ateities. Negaliu būti geras futuristas. Esu dabartinės tikrovės stebėtojas. Praeitis mane taip pat domina nedaug ir labai selektyviai. Žodžiu, nuolat riogsau prie tos Hėrakleito upės ir kaišioju koją į vandenį.

– Kaip manai, apie ką šiandien iš tiesų verta diskutuoti?

– Žmonija kalbasi apie tą patį nuo tada, kai išmoko kalbėti. Ir kalbėsis apie tą patį, kol išnyks. Apie meilę ir mirtį. Visais įmanomais būdais. Tad svarbu tiesiog palaikyti tą pokalbį, nebūtina kelti sau tikslų pasakyti kokią nors sukrečiančią tiesą. To tikėtis nėra labai realistiška.