Aktorė I. Šepetkaitė: improvizacija – tai chuliganiškumas ant scenos

Pokalbis su I. Šepetkaite – apie improvizacijos grožį, teatro ir muzikos dermę, muaitai kovos meną ir meilės paieškas išmaniųjų programėlių pasaulyje.

– Kaip teatras atsirado jūsų gyvenime? Gal nuo mažens norėjote būti aktore?

– Vaidinti man patiko nuo vaikystės, dar darželyje vaidinau spektaklyje virėją ir mušiau puodą (šypsosi). Traukė ir muzika, mėgau dainuoti, kurį laiką mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Muzikos skyriuje.

Vėliau patyriau traumą, kurią gydžiausi apie metus. Kadangi šioje mokykloje vyksta ne tik įprastos, bet ir menų pamokos, po pertraukos man buvo pernelyg sunku pasivyti bendraamžius.

Perėjau į kitą mokyklą, kurioje lankiau teatro ir dainavimo būrelius. Kadangi buvau judrus vaikas, tokios veiklos padėdavo išlieti susikaupusią energiją. Vyresnėse klasėse ėmiau galvoti, ką noriu veikti toliau. Nusprendžiau, kad trokštu vaidinti, o mano mama tokiam sprendimui nesipriešino, palaikė.

Svajonė: nuo vaikystės mėgusi improvizacijos žanrą, I. Šepetkaitė 2019 m. išpildė savo seną svajonę ir prisijungė prie improvizacijos teatro „Kitas kampas“ komandos.  / Teatro „Kitas kampas“ archyvo nuotr.

– Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), pirmajame O. Koršunovo surinktame vaidybos kurse. Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų? Kokių svarbiausių pamokų išmokote iš O. Koršunovo?

– Žinoma, daugiausia iššūkių kėlė studijų krūvis. Jis išties buvo toks didelis, kaip ir pasakojama. Plušėdavome nuo ryto iki vakaro. Kai buvau pirmame kurse, akademija dar dirbo visą parą, tad su kurso draugais joje kartais užsibūdavome ir iki keturių ryto. Būdavo, pareini namo, tris ar keturias valandas pamiegi – ir vėl į studijas.

Laiko atžvilgiu akademija studijų metais buvo visas mano gyvenimas. Vis dėlto, nors krūvis didelis, buvo be galo įdomu, daugybė skirtingų paskaitų – ir judesio, ir vaidybos, ir teorijos. Visa tai reikalavo daug laiko ir atsidavimo, nes iš studijų norėjosi gauti kiek įmanoma daugiau. Buvo ir labai sunkių, ir labai džiaugsmingų momentų. Sudėtingomis akimirkomis kabindavausi už savo aistros vaidinti, kurti, atrasti.

Labiausiai įstrigo O. Koršunovo savybė kiekviename nepavykusiame etiude atrasti idėjos užuomazgą. Studijų metais jam parodėme ne vieną išties prastą etiudą. Tačiau O. Koršunovas mus mokė niekada nenužudyti idėjos pirminėje stadijoje, duoti jai galimybę ir neleisti, idėjai dar net negimus, vidiniam kritikui sužlugdyti jos. Jis skatino mus vystyti savo idėjas ir būti dėmesingiems kūrybos procesui. Įsiminė dažnai jo kartota frazė, kad gyvenime svarbiausia nemeluoti pačiam sau.

– Nuo 2019 m. esate improvizacijų teatro „Kitas kampas“ aktorė. Improvizacija – kitokia vaidyba nei spektaklis pagal griežtą scenarijų. Kuo jus žavi šis daug laisvės turintis žanras?

– Dar vaikystėje žiūrėdavau kultinio improvizacijų šou „Pagauk kampą“ laidas, man jos labai patikdavo. Būdavo labai juokinga, tačiau kartu suvokiau, kad improvizacija – be galo daug meistrystės reikalaujantis žanras. Dėl to jis mane ir traukė.

Studijų metais eidavau į teatro „Kitas kampas“ spektaklius ir žavėdavausi ryškia, emocinga aktorių scenine raiška. Mane traukė improvizacijos spektaklių žaidybinis elementas, norėjosi tapti to dalimi ir pažaisti drauge su ant scenos improvizuojančiais aktoriais.

Gana anksti supratau, kad improvizacija yra mano žanras, galintis  padėti išreikšti viduje esančią sprogstamąją jėgą.

– Atrodytų, kad improvizacija kelia daugiau iššūkių nei vaidyba pagal scenarijų. Kita vertus, improvizuojant tarsi neįmanoma padaryti klaidų, nes nereikia laikytis griežto scenarijaus. Kuris iš šių dviejų žanrų jums pačiai kelia daugiau iššūkių ir kodėl?

– Improvizuoti sudėtingiau, nei vaidinti spektaklį pagal pjesę. Improvizacija – tai spontaniškas vyksmo ant scenos kūrimas ir atlikimas vienu metu. Turi ne tik gebėti kurti čia ir dabar, bet ir apskritai suvokti tam tikrus dramaturgijos dėsnius – kaip konstruojama scena ir konfliktas.

Turi akylai stebėti, kas vyksta scenoje, į tai reaguoti ir jausti, kada veiksmas ant scenos nebesivysto, įstringa ir reikia kažką kardinaliai keisti. Improvizacija reikalauja daugiau dramaturgijos įgūdžių, nes personažų ir santykių tarp jų kūrimas vyksta čia ir dabar, sprendimai priimami per milisekundę.

Spektaklio pagal scenarijų sudėtingumas – kiekvieną kartą turi vis iš naujo atrasti tai, kas jau atrasta, ir žiūrovams sukurti jausmą, kad veiksmas ant scenos vyksta pirmą kartą. Kitaip sakant, turi sužadinti dabarties momentą ir gyvybę scenoms, kurias jau vaidinai daugybę kartų.

Tačiau net ir spektakliuose pagal scenarijų netrūksta improvizacijos. Būna visko – tai tekstą pamiršti, tai kolega nespėja laiku įeiti į sceną ar laiku neįnešamas rekvizitas. Tokiais atvejais improvizuojame, kartais net visai į šoną nuklystame, o vėliau vėl sugrįžtame ten, kur reikia.

Teatras: I. Šepetkaitė kūrė vaidmenis spektakliuose „Šokis Delhi“ ir „Tinder Dates“, pasakojančiame apie meilės paieškas išmaniojoje programėlėje. / Teatro „Kitas kampas“ archyvo nuotr.

– Prisiminkite savo, kaip improvizacijos aktorės, pradžią. Galbūt improvizuojant yra buvę kokių nors komiškų situacijų, nesusipratimų? Ar gebėjimas improvizuoti ant scenos jums padeda ir gyvenime?

– Neprisimenu savo pirmųjų išėjimų į improvizacijos sceną, nes buvo pernelyg daug adrenalino. Tik vėliau, kai jau įgyji praktikos, imi suvokti, kas dedasi su tavo organizmu pakliuvus į nežinomą situaciją. Išmoksti valdyti save, tvarkytis su adrenalinu ir padaryti, kad jis būtų naudingas.

Atsimenu tik momentą, kai, prieš pirmąkart išeidama į improvizacijos sceną, stovėjau užkulisiuose ir pagalvojau: o, geras, aš juk taip norėjau čia būti, ir štai aš čia, pasiekiau tai.

Žinoma, improvizuojant visokių juokingų situacijų scenoje vyksta nuolatos – tai įstringi, tai pasakai ne tokį personažo vardą ir turi sugalvoti, kaip išsisukti. Improvizacija yra žaidimas, kurį žaidi su scenos partneriais, nevengiančiais tavęs paprovokuoti. Tad ant scenos vyksta tikras chuliganiškumas.

Improvizuodama išmokau vieną dalyką – veikti, nepaisant, kad baisu. Tai taikau ir savo profesiniame gyvenime, kai norisi ką nors naujo sukurti, išbandyti. Ypač tose srityse, kurios man nežinomos. Nežinia gąsdina, tačiau stengiuosi eiti į priekį ir neįstrigti praeityje.

Improvizuodama išmokau vieną dalyką – veikti, nepaisant, kad baisu. Tai taikau ir savo profesiniame gyvenime, kai norisi ką nors naujo sukurti, išbandyti.

– Praėjusiais metais LMTA baigėte skaitmeninės kompozicijos magistrantūros studijas, esate sukūrusi muzikinių kompozicijų keliems spektakliams. Kokią vietą muzika apskritai užima jūsų gyvenime? Kas sudėtingiau: kurti muziką spektakliui ar improvizuoti scenoje?

– Kaip jau minėjau, muzika mane lydėjo nuo vaikystės – mėgau dainuoti, lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklos Muzikos skyrių. Esu turėjusi grupę ir įvairių muzikinių bendradarbiavimų, be to, aktoriams dažnai reikia dainuoti spektakliuose. Tad muzika visada buvo šalia manęs.

Labai džiaugiuosi, kad su muzikantu Kazimieru Krulikovskiu kovo 6 d. bare „Kitas kampas“, Užupyje, surengsime džiazo vakarą, kuriame atliksiu žymiausius džiazo kūrinius. Tai sena mano svajonė.

Didelė paspirtis muzikuoti atsirado per pandemiją, kai visi teatrai buvo uždaryti. Turėjau daug laisvo laiko, tad ėmiau mąstyti: ko aš noriu dar išmokti? Kokioje srityje galėčiau plėsti kūrybos kompetencijas? Nusprendžiau, kad noriu studijuoti kompoziciją, o pandemija ir užsidarymas namuose yra labai palankus laikas pasiruošti studijoms ir stojamiesiems egzaminams.

Įstojus į magistrantūrą, visų pirma nustebino, kad kompozitoriai bioenergiškai yra kitokie nei aktoriai. Atsimenu vaizdą, kai akademijos koridoriuje stovėdavo aktorystės studentai – vienas garsiai kalba, kitas dainuoja, trečias šoka, ketvirtas kažką audringai aiškina pašnekovui. Tuo tarpu kompozitoriai – tiek dėstytojai, tiek studentai – linkę į intravertiškumą, kur kas tylesni, uždaresni.

Studijuojant magistrantūroje buvo įdomu, kad, kuriant muzikinę kompoziciją, esi atsakingas už viską. Nusprendi, kokie bus instrumentai, kokia kūrinio forma, struktūra, harmonija. Tuo tarpu teatras yra kolektyvinis menas, kuriame aktorius priima mažiau struktūrinių ir idėjinių sprendimų, o jo svarbiausias kūrybos indėlis atsiskleidžia jau vaidinant

Negalėčiau pasakyti, kas sudėtingiau: būti kompozitore ar improvizatore-aktore, nes tai labai skirtingos sritys. Kurdamas muziką  prisidedi prie meninio pasaulio konstravimo, žvelgdamas į jį iš šono. Vaidindamas gyveni to pasaulio dabarties momentu, kuriame vienintelis instrumentas yra tavo kūnas.

Teatro „Kitas kampas“ archyvo nuotr.

– Laisvalaikiu užsiimate muaitai kovos menu. Ar jis turi panašumų su ant teatro scenos vykstančiu menu?

– Muaitai kovos menas ugdo svarbias savybes – valią, discipliną, nuolatinę savirefleksiją. Treniruočių metu vykstančios kovos glaudžiai susijusios su improvizacija, nes panaudoji viską, ką išmokai, kartu stebėdamas, ką daro tavo partneris, ir į jį reaguodamas čia ir dabar.

Man šis kovos menas patinka, nes jis moko nepralaimėti dar neprasidėjus kovai ir ugdo valią veikti, nepaisant sunkumų. Mane žavi, kad kovos menuose yra labai daug pagarbos. Aplinkiniai manęs neretai klausia: ką jūs ten veikiate – snukius daužote? Tačiau iš tikrųjų čia labai svarbi pagarba, vienas kito palaikymas ir paskatinimas.

Man išties pasisekė, kad suradau tokią puikią bendruomenę klube „Vilnius Muay Thai Hooked“. Į treniruotes susirenka be galo skirtingi žmonės – nuo gydytojų iki menininkų, nuo mamų su vaikais iki buvusių profesionalių sportininkų. Nors be galo skirtingi, šie žmonės treniruojasi kartu ir padeda vienas kitam tobulėti.

Puikūs treneriai Paulius, Kostas ir Donatas mus moko kontroliuoti savo emocijas, suvaldyti savo ego. Kovojant ir praleidus smūgį į galvą, kartais kyla pyktis. Tad labai svarbu gebėti tą akimirką save įveikti ir neleisti emocijoms tavęs užvaldyti. Kaip ir improvizuojant, čia svarbu  susivaldyti sukilus adrenalinui ir kontroliuoti savo emocijas. Studijų metais mokėmės sukelti savyje tam tikras emocijas. Tačiau svarbu gebėti jas laiku ir išjungti. Muaitai padeda man vystyti šiuos reikalingus mano profesijai įgūdžius.

– Vaidinate Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žyrkovas, Kirilas Glušajevas), pasakojančiame apie jaunų žmonių pastangas susirasti meilę per pažinčių programėlę. Kaip jums atrodo, ar šiais laikais susirasti antrąją pusę lengviau, ar sunkiau? Viena vertus, turime išmaniąsias programėles, kurios mums gali padėti. Antra vertus, didelis pasirinkimas programėlėje verčia mus į žmones žiūrėti tarsi į prekes, tad kuo nors neįtikusį kandidatą iškart tarsi dedame atgal į lentyną.

– Manau, kad išmaniosios programėlės yra tik viena priemonių surasti meilę, o kaip jau ją žmogus panaudos, priklausys nuo jo. Vieni čia ieško rimtų santykių, kiti – vienos nakties nuotykių. Pati žinau istorijų, kai tinderyje susipažinę žmonės galiausiai susituokė ir laimingai gyvena. Tad manau, kad labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus siekių – kokiu tikslu jis užsiregistravo.

Į pažinčių programėles dažnai žvelgiama skeptiškai, nes manoma, kad dauguma čia ieško tik sekso. Išties tokių yra, bet yra ir ieškančių rimtų santykių. Tokios programėlės dažnai kritikuojamos ir dėl to, kad jose vartotojai pirmiausia atkreipia dėmesį į potencialaus kandidato išvaizdą.

Tačiau juk taip pat elgiamės ir realiame gyvenime. Iš pradžių pamatome žmogaus išvaizdą, kuri mus patraukia arba ne. Žinoma, susipažinę gyvai, galime iškart pabendrauti ir pamatyti, kaip tas asmuo mąsto, ką jis kalba, pajausti, ar mums malonu su juo būti. Programėlėje yra daugiau distancijos ir sunkiau suprasti, koks žmogus iš tikrųjų.

M. Repečkos nuotr.

– Spektaklyje vaizduojamos įvairios šmaikščios situacijos, į kurias patenka išmaniojoje programėlėje meilės ieškantys žmonės. Gal ir pati esate naudojusi tokias programėles, patekusi į komedijos ar tragedijos vertas situacijas? Gal panašių istorijų girdėjote iš draugų?

– Kurdami spektaklį, kalbėjomės su žmonėmis, kurie yra vaikščioję į tinderio pasimatymus, prašėme jų papasakoti įdomesnių nutikimų. Tad spektaklis yra įkvėptas jų istorijų ir mūsų pačių atsiminimų – nebūtinai iš tinderio pasimatymų. Žinoma, kadangi tai nedokumentinis spektaklis, istorijos buvo pakeistos, kai kur spalvos sutirštintos.

Pati tinderyje buvau užsiregistravusi tik kuriant spektaklį, kūrybos tikslais. Man buvo įdomu pamatyti, kaip programėlėje žmonės save pristato. Ką savo trumpuose pristatymuose jie išskiria? Kaip save apibūdina? Juk jei žmogus nusprendė parašyti būtent tuos dalykus, vadinasi, jam jie iš tikrųjų svarbūs. Man tai pasirodė labai įdomu – atrodo, tokia menka informacija, o iš tikrųjų labai daug pasako apie tai, kokį savo įspūdį žmogus nori suformuoti.

Per pažinčių programėlę išties galima sutikti įvairių žmonių su skirtingais požiūriais į gyvenimą, skirtingomis vertybėmis. Kai susitinka du labai skirtingi žmonės, kartais nutinka kurioziškų situacijų. Tačiau tai ir yra įdomu, kad taip galima sutikti netikėtų žmonių, kurių kitaip niekada nesutiktum, nes jie ne iš tavo burbulo.

Iš tikrųjų nesvarbu, kuo užsiimi, kur gyveni, koks tavo socialinis statusas. Visi norime tų pačių dalykų – mylėti ir būti mylimi. Tad ir spektaklyje visi personažai, kad ir kokie jie būtų, nori kontakto, trokšta surasti žmogų, su kuriuo galėtų užmegzti ryšį. Nors jiems nesiseka, jie vis bando ir tiki, kad pasiseks. Dėl to man pačiai patinka šis spektaklis, nes jo žinutė labai graži – visi norime tų pačių dalykų, kad ir kokie skirtingi būtume.