JURGA ŠEDUIKYTĖ

TIK AŠ IR TU

Self-released

Po ketverių metų pertraukos naują albumą išleidusi Jurga Šeduikytė grįžta prie savo šaknų ir, nors jame nėra ko nors itin įspūdingo, šis darbas yra malonus ir raminantis garso takelis šaltiems žiemos vakarams. „Tik aš ir tu“ pirmiausia yra lengvai klausomas ilgagrojis; taupios tekstūros, jurgiški tekstai ir melancholiška atmosfera turėtų patraukti Jurgos senosios kūrybos gerbėjus, kuriems gal nebuvo itin artimi jos eksperimentai. Vis dėlto talento kurti subtilią ir jausmingą popmuziką iš kūrėjos neatimsi, o tyli kūrinių tėkmė, susieta su dainininkės aksominiu balsu, žada neskubų atsipalaidavimą. Tokia suaugusiųjų muzika...

Partnerio nuotr.

Antra vertus, energijos kai kur šiek tiek pritrūksta, nes vieno tempo ir ritmo kūriniai pernelyg susisieja tarpusavyje ir šiek tiek paskęsta bendroje elegiškoje atmosferoje. Tačiau džiugu, kad kūrėja vis dar gali pasiūlyti skirtingų melodijų, skirtingų interpretacijų, skirtingų spalvų, todėl „Tik aš ir tu“ nėra paprastai vienodas. Jei tekstai jums kartais atrodys, na, pernelyg didaktiški ar supaprastinantys sudėtingus klausimus, prisiminkite, kad tokia jau Jurgos stilistika, kuria ji ir užkariavo Lietuvos klausytojų ausis ir širdis. Taigi, šis darbas nepasiūlo ko nors pernelyg naujo, tai labiau grįžimas prie pradžios, tik su daugiau ramybės, mažiau naivumo, bet su tikėjimu, kad vis dėlto dalykai gali pasikeisti ir viltis geriausio vis tiek reikia. Ar jums to pakanka, ar jūs pasirašote po tokia Jurgos žinute, jau jūsų reikalas. Man, pavyzdžiui, ramybės labai reikia...

77/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“).

EGLĖ KAŠĖTIENĖ

DA LADUMA LADUM

Self-released

Partnerio nuotr.

Jei atsimenate grupės ŽAS ir Veronikos Povilionienės bendrą darbą „Medinis Skaitmeninis“, pirma, sveikinu, jūs – senas, o antra, spaudžiu jums ranką, nes man tai buvo viena ne tik keisčiausių, bet ir žaviausių idėjų, kai Kalėdų archaika buvo sujungta su moderniu skambesiu. Eglės Kašėtienės mintis atlikti dzūkų advento dainas ir jas papuošti kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko muzika – irgi gana nurauta, tačiau fantastiškas jos įgyvendinimas neturėtų niekam praslysti pro ausis. Net jei Kalėdos ir baigėsi... Subtiliai, giliai, turiningai, paslaptingai ir mistiškai skambantis, belaikę erdvę įprasminantis ir visa aplink sustabdantis albumas yra tai, ko lietuvių liaudies muzikai seniai trūko.

Eglė Kašėtienė. R. Kašėtos nuotr.

Taip intelektualiai ir jautriai, taip dailiai ir paprastai skambančios dzūkų giesmės ne tik paverčia gražiausias šventes visišku stebuklu, tačiau ir užtikrina, kad „Da laduma ladum“ kitais metais, kitą gruodį, mano bus persuktas gausybę kartų. Tai vienas svarbiausių 2024 m. įrašų, sugebėjęs nesubanalinti lietuviško paveldo, o kaip tik jį pagilinti, sudvasinti ir pritraukti mus, miesčionis, prie senovinių tradicijų. Nors dabar, po švenčių, jau atrodytų, kad gal tie „kalėda“, „leliumai“ ar „da laduma ladum“ ne itin skamba, man nesvarbu: naktys vis dar tamsios, sniegas tik pasirodė, todėl išgirsti skardų Eglės balsą, švelnų Pauliaus pianiną ir jaukumu dvelkiančias senąsias dzūkų giesmes yra tikri vaistai nuo žiemiškos niūrumos ir stingdančio šalčio.

Eglė klausosi savo ką tik padainuotos įrašui dainos. R. Kašėtos nuotr.

95/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“).

VILKDUJA

NUMINOSUM

Self-released, Suru Records

Partnerio nuotr.

Po šešerių metų pasirodęs naujas Povilo Vaitkevičiaus solo projekto „Vilkduja“ albumas ir toliau veda mus jau įprastu kūrėjo žvaigždžių, simbolių ir archetipų taku, kuris visada žada kokybę, neleidžia nuleisti kartelės žemiau ir pataikauti klausytojui. „Numinosum“ – lygiai toks pat paslaptingas, su erdve ir laiku žongliruojantis darbas, kuriame monotoniškas Povilo balsas lyg burtažodžius sako frazes, atrakinti kurias galbūt ir nebus lengva, tačiau jos sukurs tamsią, gaivališką ir nuo šiandienos aktualijų atitrauktą tikrovę. Industriškai dark wave’inės kompozicijos jau yra tapusios „Vilkdujos“ vizitine kortele, jų Povilas neatsisako ir dabar, tačiau tai nereiškia, kad kūriniai – nuobodūs. Išties žavi, kad kūrėjas gali kasti arba, tiksliau, skristi su jomis vis toliau, rasdamas naujų neįprastų apibūdinimų, palyginimų ar sentencijų, jungiančių modernybę su archaika, mistiką – su mokslu, šiandieną – su praeitimi. Todėl „Numinosum“ ir netaps niekada dabartinių populiariųjų srovių darbu, madingų dainų rinkiniu ar keliu į didžiąsias arenas. Viena vertus, tai šiek tiek liūdina, tačiau labiausiai kelia didžiulę pagarbą, simbolizuojančią nekonvencinį ir gilesnį tiek muzikinį supratimą, tiek siekį bendrauti su klausytoju. „Numinosim“ neatvers daug durų į radijus, televizijas ar arenas, tačiau klausytojams atvers suvokimus, vaizduotės slėpinius ir simbolių reikšmes, kurios tokios muzikos mėgėjams reikš daug daugiau nei paprastas atsipalaidavimas ar neįpareigojantys šokiai. To Povilas niekada nesiekė ir nesieks, ir toks kūrėjas mūsų muzikinėje scenoje – didelė prabanga.

87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

BA.

TURTAS

Self released, Damn Good

D. Blizniko viršelio nuotr.

Būna, atsitinka, nutinka, kad grupėms ateina maksimalių pokyčių metas, kai išaugami baltiniai, kai senas repertuaras nebėra toks mielas, kai ateina noras žvelgti tik priekin. Vienu žodžiu, normalūs procesai, kurie gerbėjus ir džiugina, ir baugina, nes kaip čia dabar, kaip čia ne taip, kaip buvo, ir apskritai, kodėl manęs niekas nepaklausė... Taip gali atsitikti ir grupei „ba.“, padėjusiai į šalį pjovimą, džeržgimą, draskymąsi ir įrašiusiai kitokį, tačiau ne mažiau įdomų albumą. Šiame albume grupės kūryba nuskamba brandžiau, sukaupčiau, įvairiau ir, nors jaunatviškas šėliojimas ir maištavimas turėjo savo žavesio, kiekvienam yra arba turi būti aišku, kad šis procesas nesitęs amžinai. Žmonės keičiasi, su jais – ir grupės, todėl subtilesnis, elektroniniais garsais apipintas komandos kūrybos skambesys kelia ne atmetimo reakciją, o pagarbą. Bernaičiai subrendo, jų pasaulio suvokimas, santykis su aplinka ir norai – taip pat, todėl, mano manymu, didžiausias turtas yra jų drąsa tai pripažinti, nebėgioti paskui kažką, kas galbūt jiems nebėra taip aktualu, ir nesibaiminti, kad naujasis etapas, kad ir sunkesnis ir galbūt keliantis didesnių iššūkių, visiškai atspindi jų dabartinę būseną. Grupei progresas yra būtinas, sveikintinas, nes nieko nėra blogiau, nei vaikytis praėjusį laiką. Dabar girdime naujesnius, šviežesnius, pasikeitusius ir skambesį vystančius ba’šnykus, kurių kišenėse – dar ne vienas koziris, dar ne vienas akordas ir dar ne vienas kūrinys. Judam drąsiai toliau!

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

UNDER BLACK HELMET

BREAKAGE

Tempio Omega

Visados laukiu naujų Juliaus Laurašonio darbų, ir džiugu, kad juose vis galiu atrasti ką nors naujo. Atrodytų, kad Lietuvoje taip ant bangos esantis technomuzikos žanras nebepasiūlys jokių naujų triukų, tačiau su EP „Breakage“ kūrėjas savo kūrinijai suteikė oro, erdvės ir kosmiškumo, palikdamas industrinį šaltumą šiek tiek tolėliau. Tačiau nesuklyskite, „Under Black Helmet“ yra vis dar griežtas ir tamsus, tačiau dabar jo tamsybė įgauna naujų atspalvių. Po pavasarį išleisto „Cyberdreams“, atrodytų, ribos buvo gana aiškios, vis dėlto „Breakage“, ypač pirmaisiais trimis kūriniais, jei galima taip pasakyti, palieka žemę ir pakyla kosmoso erdvėn, ne vien dūžiais drebindamas ausines, tačiau ir leisdamas pajusti kosminę didybę. Posūkis? Bent man – taip, o tai leidžia teigti, kad žanras neišsisemia, vis dar pasiūlo sprendimų ir įkvepia kūrėjus ne vien stumti intensyvumo ribas, tačiau ir suteikti vis daugiau turinio dažnai laisvę varžančioms kompozicijoms. „Breakage“, tikiu, bus gera atspirtis jau savo vardą tvirtai į technomuzikos metraščius įrašiusiam muzikantui, kuriam vis dar nereikia verstis per galvą, kad atrastų naujų būdų užkabinti publiką. Esu tikras, kad dar turėsiu ne vieną ir ne dvi galimybes pašokti pagal jo dėliojamus negailestingus ritmus, kuriems nebereikalingas žiaurumas ir tamsa, o kažkas, kas slypi už jos. Todėl pasileiskite ten, kur ne tik juoda ir industriška, bet ir kur už tamsos pradeda matytis pirmos nežemiškos šviesos.

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).