2014-ieji: K. Donelaičio metai, tuštybės gamyba ir smėlio audros

Sausio 1 d. sukanka lygiai 300 metų, kai gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. 2014 m. valstybiniu mastu paskelbti šios iškilios asmenybės metais, pagarbą K.Donelaičiui atiduoda ir UNESCO – jubiliejinės gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.

Sausio 1 d. sukanka lygiai 300 metų, kai gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. 2014 m. valstybiniu mastu paskelbti šios iškilios asmenybės metais, pagarbą K.Donelaičiui atiduoda ir UNESCO – jubiliejinės gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.

"Metų" autoriaus gimimo jubiliejus bus minimas visoje Lietuvoje: paskelbta valstybinė K.Donelaičio metų programa, duoklę K.Donelaičiui atiduos savivaldybės, pavieniai menininkai. Tačiau ar ta duoklė nebus vien formali, ar renginiai – nepritempti?

Apie K.Donelaitį, jubiliejus ir kartais jiems skiriamus pigius, paviršutiniškus renginius bei kūrinius – pokalbis su filosofu, kultūros teoretiku, VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėju profesoriumi Gintautu Mažeikiu.

Iš įvairių perspektyvų į K.Donelaitį siekiantis pažvelgti profesorius įsitikinęs: kitąmet bus ir tokių, kurie, prisidengdami poeto vardu, bandys patenkinti savo garbės troškimo, tuštybės poreikį. "Snobizmo, paviršutiniškumo, pigaus sentimentalizmo bus daugiausia. Bet vieną kitą šios smėlio audros privers pagalvoti rimčiau, ir jei iš 10 tūkstančių vienas prabus, tai bus labai naudinga", – sako G.Mažeikis.

– 2014-ieji valstybiniu lygiu yra paskelbti K.Donelaičio metais. Kiek šis klasikas, jo kūryba gali būti aktualūs šiuolaikiniam, XXI a., žmogui?

– K.Donelaičio kūryba gali būti suprasta kaip anachronizmas, kaip prievarta mokyklose, tautinio žvilgsnio, tautinės istorijos pernelyg didelis akcentavimas, jei visa tai pateikiama neįdomia, neaktualia forma, siejant tik su kultūros paveldu ir jo rodymu arba su įsivaizduojamos tautinės tapatybės pateikimu. Bet K.Donelaičio kūryba turi savyje tam tikrų paslėptų iššūkių, kurie gali apsaugoti nuo tokio formalaus skaitymo.

Pirmasis iššūkis – neišvengiamai bus galvojama apie Mažąją Lietuvą, Tolminkiemį, vadinasi, ir apie Karaliaučių, Kaliningradą, ten esančius lietuvius. Kitas dalykas, kuris iškyla prisiminus K.Donelaitį, – tai religijų įvairovė. K.Donelaitis – protestantiškos pasaulėjautos žmogus, kūręs protestantiškoje aplinkoje.

Be to, K.Donelaitis ir kiti to laikotarpio poetai kuria lietuvių kalba. Jei skaitytume ne formaliai paveldosaugiškai, o kaip pavyzdį, K.Donelaitis galėtų tapti kalbos kūrimo, atnaujinimo skatintoju. Kartu su K.Donelaičio kūryba atbus renesansinė, barokinė kultūra. Sakau renesansinė, barokinė, sekdamas Algimanto Radzevičiaus monografija “...Donelaitis ir Renesansas”, tik aš išplėsčiau: Renesansas, Barokas ir K.Donelaitis, turėdamas omenyje, kiek groteskiško, šelmiško, daugybės arba gausos (diversità) atskleista jo kūrinyje. Studentams vis tenka paaiškinti, kodėl istoriškumas, prielaidos, struktūros yra aktualu, kam šito reikia dabar. Matyt, taip bus klausiama ir apie K.Donelaitį, ir apie skirtingas racionalumo formas, įvairias pasaulėjautas ir kokias jos atveria galimybes mums.

Panašių-skirtingų kultūrų gerumas tas, kad jos mums pasiūlo artimas alternatyvas: įvardija kitus pasaulius, padidina įvairovę mums suprantamu, prieinamu būdu. Mūsų pačių sukurta įvairovė didina kultūros turtingumą. Ir todėl toks istorinės tikrovės atradimas, skirtingų pasaulėžiūrų, pasaulėjautų, racionalumų sklaida, skirtingos kalbos vartosenos yra mūsų pačių kultūrinio turtingumo pagrindas. Todėl istoriniai skaitymai, ir K.Donelaičio skaitymai konkrečiai, yra labai naudingi.

Kita vertus, yra didžiulis iššūkis pristatyti K.Donelaitį (kaip, pvz., ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį) kaip aktualų ir galimą. Kalbu apie nehegemonines kultūras, ne apie didžiųjų pasaulio muziejų, kultūros industrijų primetamas temas. Kalbu apie tuos kultūros ženklus, žmones, temas, kurias mes patys išpuoselėjame ir tinkliniu būdu, bendradarbiaudami su Krokuva, Varšuva, Kijevu, Lvovu, Grodnu, išplatiname, išskleidžiame. Tai vadinasi neviešpataujančios, nehegemoninės, lygaus dialogo kultūros – tos, kurios leidžia egzistuoti alternatyvoms, pasirodyti ne vienam žmogui, visus nustelbiančiam savo genialumu, o daugeliui žmonių. Tiek M.K.Čiurlionis, tiek K.Donelaitis šiuo požiūriu yra labai reikšmingi, kaip teikiantys pasauliui alternatyvias galimybes.

K.Donelaitis atitinka ir mažosios literatūros bei tapimo mažuma strategijas. Dažniausiai įsivaizduojama: tam, kad sėkmingai gyvuotum, reikia būti didžiule tauta, nacija, imperija. Imperinės svajonės žlugdo vietines kultūras, vietinius žmones. Imperiniai lūkesčiai neleidžia pamatyti užgimstančio originalumo, naujumo. Imperiniai regėjimai kurį laiką neleido matyti, pavyzdžiui, Franzo Kafkos (vokiečių kalba rašęs žydas F.Kafka gyveno ir kūrė Prahoje tuo metu, kai miestas buvo vienos Austrijos–Vengrijos imperijos dalies sostinė; iš dalies dėl tokios kilmės ir gimimo vietos jo kūryba ilgai buvo oficialiai nepripažinta, tik daug vėliau jis oficialiai imtas vadinti austrų rašytoju – red. past.) kūrybos. Daugelio mažų ir vidutinių tautų autoriai yra nematomi, neregimi, kartais net gėdijasi jais būti. O tapimo mažuma politika ir drąsa būti mažuma yra ne mažiau svarbi pasauliui, nei, pavyzdžiui, feminizmas ar politinių teisių gynimas.

K.Donelaičio metai gali pasitarnauti mažosios politikos tapimui mažuma, nehegemoninių kultūrų gynimui. Tai gali suteikti alternatyvas, atverti prieštaravimus, užmegzti tarptautinius ryšius, plėtoti mažąsias kultūras ir mažąją literatūrą ir nehegemoninius santykius su pasauliu. Visa tai gali dovanoti artėjantys jubiliejiniai metai, jei tik jie nebus biurokratiškai nomenklatūriškai perskaityti.

– Tapimo mažuma politika jūs vadinate faktą, kai mažuma tampa pastebėta ir įvardijama kaip mažuma?

– Tapimo mažuma politika reiškia būti neišsigandusiam savo mažumos tapatybės, nebandyti jos neigti, o priešingai – ją įvardiyti kaip pranašumą, kaip unikalaus bruožo, unikalaus stiliaus ar kalbėjimo, jautimo turėjimą. Tai yra didelis pranašumas. Didžiojoje Britanijoje būdamas lietuviu gali jaustis nuskriaustas, bet jei apversi šią piramidę – suprasi, kad turi unikalų bruožą, ko neturi aplinkiniai. Ir tai taps didžiuliu pranašumu.

Bet politika aš vadinu ne ultranacionalistinį pasirodymą. Politika – tai, priešingai, tam tikros derybos, pokalbis su aplinkinėmis kultūromis. Tai ne pasakymas: K.Donelaitis – pats nuostabiausias, jam nėra lygių ar jis tik mūsų. Tai yra tarimasis, kad K.Donelaitis gali būti kartu su kitais, kitų puikių gretose, kartu ir mūsų, ir Kitų pasaulio atstovas. Tai aš vadinu politika.

– K.Donelaitis rašė apie Mažosios Lietuvos valstiečius, gamtos ciklus, žemės darbus, apskritai – valstietišką gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Šios pasaulėžiūros tradicija labai gaji tiek lietuvių literatūroje, tiek kitose meno šakose. Gal jau metas mums iš jos išsivaduoti, ir, atidavus pagarbą K.Donelaičiui, padėti jo knygas į lentyną?

– Nepervertinkime valstietiškumo akcentavimo. Šiandienis valstietiškumo supratimas yra įkalintas pokolchozinėje aplinkoje. Ir peržengti iš vienos į kitą – K.Donelaičio laikotarpio – aplinką yra nelengva, nes yra pasikeitęs tos aplinkos gyvenimo organizavimasis. Iki pat XIX a., net iki Abiejų tautų respublikos padalijimo, Rusijos invazijos, gyvenimas tiek Lietuvoje, tiek Mažojoje Lietuvoje buvo grįstas vietine savivalda. Žmonių vaidmenų ir atsakomybių pasiskirstymas buvo visiškai kitoks nei dabartiniame kaime, turint omeny, kad įsakymų ir priežiūros mastas buvo nepalyginamai menkesnis, o atsakomybės už savo buitį, gyvenimą buvo gerokai daugiau. Todėl K.Donelaitis rašo, kaip žmonės organizuoja savo gyvenimą, pamoko, kaip tai reikia daryti, kviečia, o ne aiškina, su kokiais valdžios ar politikos iššūkiais jie susiduria.

K.Donelaičio "Metai" gali būti visai neįdomūs kaip menamai neaktualūs, nes jie kalba ne apie tai, apie ką mes norėtume kalbėti, sekdami savo posovietiniais, pokolchoziniais stereotipais. Juk manoma, kad būras yra po pono padu. O iš tiesų būras labai plačiai organizuoja savo gyvenimą, taip pat dvasinį. Skaitydami K.Donelaitį, žiūrime, ką reiškė ilgais rudens-žiemos vakarais, kai nebuvo televizijos ir šviesos, vaikščioti į smerkiamas smukles, ilgai žaisti kortomis, sekti pasakas ir – kokias, kokio žiaurumo, su kokia retorika sekamas pasakas. Kiekvienas kasdienybės momentas tuo laikotarpiu buvo užpildomas kitaip. Ta kasdienybė, netapati mūsų laikui, mums gali daug atskleisti. K.Donelaičio kūryba mus gali nukelti į kitą epochą. Jei tokiu būdu nekeliausi per laikotarpius, liksi lėkštas ir neįdomus.

– Į K.Donelaičio asmenybę, kūrybą galima žvelgti ir protestantiškosios etikos kontekste.

– Protestantiškoji etika akcentuoja du dalykus – tikėjimą ir darbą. Protestantai tiki, kad ne simboliai, ikonos ar išoriniai ritualai užtikrins išsigelbėjimą, o pasiaukojamas darbas. Tikėjimo aukštinimas kartu reiškia ir dėmesį sąmoningumui arba sąmonei. Protestantizmas davė didžiulį impulsą Naujųjų laikų filosofijai, polemikai dėl to, kas yra protas, sąmonė. Neatsitiktinai Immanuelio Kanto filosofija susiformuoja taip pat protestantiškoje kultūroje, Karaliaučiuje. Dėmesys sąmoningumui svarbus ir K.Donelaičio kūryboje. Sąmoningumas, jo paieškos – vienas bruožų, atskiriančių protestantiškąjį pasaulį nuo katalikiškojo, kupino ikoninių puošmenų. Laidotuvės, vedybos, krikštynos protestantiškoje kultūroje pradeda labai smarkiai skirtis nuo katalikiškų. K.Donelaitis čia su savo pasauliu pasirodo kaip iššūkis ir alternatyva pasaulėjautai, kuri plito ir plinta didžiojoje Lietuvoje.

Kitoks jo kūryboje ir požiūris į darbą. Požiūris į kasdienybės vargus protestantui yra labai reikšmingas: per juos jis bando pasižiūrėti, sekasi jam ar ne. Mat per kasdienybės vargus šneka Dievas, ir protingas pasišventimas darbams, sėkmės darbuose paieška – yra svarbus ir pamokantis išrinktumo ženklas. Kiekvienas eiliavęs protestantų kunigas turėjo tai pabrėžti: siekti dieviškumo sėkmingais darbais. Dėl to labai skyrėsi ir protestantų bei katalikų kunigų pamokslai. Pirmieji akcentavo tikėjimo ir darbo vertybes, antrieji – išorinius simbolius ir tvarkas.

– K.Donelaitis gyveno vokiškoje aplinkoje, rašė lietuviškai ir vokiškai. Kiek jo gyvenimas atspindi šiuolaikinio žmogaus, dažnai atsiduriančio svetimoje ar daugiakultūrėje aplinkoje jausenas?

– Čia yra panašumų ir skirtumų. Visų pirma, tuomet dar nebuvo norminės lietuvių kalbos – tai buvo dialektų laikotarpis. K.Donelaitis rašė ta lietuvių kalba, kuri buvo paplitusi Mažojoje Lietuvoje, nelygindamas su kitais dialektais. Kitas dalykas, nebuvo kalbos politikos nuostatos: jis siekė ne politiškai plėtoti lietuvių kalbą, o išreikšti savo mintis, atlikti geriausiai tą darbą, kurį mokėjo ir kuriuo pats galėjo jausti Dievo kelią. Tai yra, siekė atrasti tą kalbą, kuria Mažosios Lietuvos žmonėms galėtų geriausiai, jiems suprantamai papasakoti tikėjimą, juk “Metai” yra savotiška religinė knyga, ne tik grožinė. "Metus" jis galėjo parašyti ir vokiškai, ir sėkmė jį būtų lydėjusi didesnė. Bet, jei jis pasirinko lietuvių kalbą – tai buvo ir kunigystės, pasiaukojimo, buvimo kartu su bendruomene ženklas.

Nemanau, kad tai buvo politinis veiksmas, bet taip jau atsitiko, kad dabar tai galime suprasti kaip mažosios politikos veiksmą. Tačiau ne todėl, kad taip jį suvokė K.Donelaitis – taip tą veiksmą mes suvokiame dabar. K.Donelaitis išdrįso pasirinkti tą kalbą, kuri, buvo aišku, neatneš populiarumo ir lobių viešajame gyvenime, nesuteiks jokių laurų, bet bus svarbi amžinybės perspektyvoje, bus dvasios darbo įrodymas. Net nebuvo didelės vilties, kad lietuviai išliks, kad kas nors kada nors jų kalbą prisimins. Todėl tai buvo veikiau egzistencinis apsisprendimas aukotis savo bendruomenei.

– Lietuvoje jau tampa norma, kad į valstybinių jubiliejų programas įtraukiami ir svarbūs, reikšmingi renginiai, įvykiai, ir akivaizdžiai pritempti. Pernai, žiūrėk, tas pats menininkas sako kūrinius skyrė ar tradicinis renginys buvo skirtas M.K.Čiurlioniui, Maironiui ar "Lituanicos" skrydžiui, šiemet – jau K.Donelaičiui. Ypač tai juntama savivaldybių lygiu. Kaip tai vertinate?

– Pirmiausia prisiminkime, kaip buvo minimi ankstesni jubiliejai – M.K.Čiurlionio, Česlovo Milošo. Į šių asmenybių sukakčių minėjimus man teko įsitraukti. Nesakyčiau, kad būdavo perteklius renginių, nes ir M.K.Čiurlionis, ir Č.Milošas yra unikalūs tiek mažosios kultūros, tiek mažosios literatūros reiškiniai – nehegemoniniai, lygaus dialogo reiškiniai. Jie turi daug reikšmingų bruožų, be to, padėjo mums plėtoti pokalbius su Lenkija, su jų kultūros atstovais, padėjo kalbėti jiems arba mums skaudžiomis temomis, sietinomis, pavyzdžiui, su tarpukario Vilniumi ir jo kultūros paveldu. Buvo daug ir prieštaravimo, kontroversijos, ir tie minėjimai neužgožė kitų kultūros festivalių, įvykių, renginių.

Kitas dalykas, jei kasmet savivaldybėse kultūrai skiriamas panašus lėšų kiekis, jei akcentas į K.Donelaitį nebūtų išskirtas, jokių renginių jam ir nebūtų skirta. Arba jie vyktų literatūros katedrose – mažyčiai paminėjimai, nesukuriant nei vizualinių kūrinių, nei spektaklių, apie jų įtraukimą į kultūros politikos aplinką, platesnę diskusiją net nekalbu.

O jei kai kurie festivaliai, teatrai, galerijos ar atskiri menininkai gali tomis programomis pasinaudoti – prašom, tegul naudojasi. Kitas klausimas, kokį kultūros produktą jie pasiūlys, ar tai nebus visiška apgaulė? Tai priklauso nuo jų savigarbos.

Man teko plačiai dalyvauti Spaudos ir lotyniškųjų rašmenų atgavimo metinių 2004 m. programoje. Renginių buvo pakankamai daug, kaip ir diskusijų apie tai, ką reiškia kirilicos pakeitimas į lietuviškuosius rašmenis. Ir ši diskusija apsiribojo vien tais kalendoriniais metais. Po to progos kalbėti apie tai beveik nebuvo. Tiesa, tokias mažąsias progas susikuriame patys, pavyzdžiui, moksliniuose seminaruose – bet tai būna vos vienas kitas pranešimas, ir tai be galo retai.

Toks kurių nors metų ar poeto akcentavimas yra labai naudingas, nes padeda susiburti kur kas didesniam, įvairesniam ratui žmonių kalbėtis ta pačia tema. Ir diskusijos tampa gerokai įdomesnės, gilesnės. Ir K.Donelaičio metais galėtų įvykti tokių diskusijų, o jei savivaldybė skirs tam lėšų – tai bus labai gerai.

– Pasibaigus tiems jubiliejiniams metams, diskusijos nurims bent dešimtmečiui, iki kito nors ir mažo jubiliejaus. Juk renginių finansavimas pagal jubiliejines programas būtent tai ir diktuoja.

– Niekas nedraudžia iškilias asmenybes prisiminti bet kada. K.Donelaitis yra reikšmingas ne tik Lietuvai, bet ir kur kas platesniame kontekste, ir jubiliejiniai metai valstybiniu lygiu paprastai ir skiriami būtent tokioms asmenybėms. Jos padeda plėtoti Lietuvai tarptautines perspektyvas. K.Donelaičio "Metai" yra išversti į daugybę tautų kalbų, ir šiemet yra galimybė paraginti tas tautas prisiminti K.Donelaitį, o galbūt ir kultūrinius ryšius su Lietuva. Iš kitos pusės – iš tiesų praeis jubiliejiniai metai, ir vėl bus labai sunku mokslininkams gauti paramą tyrinėjimams, susijusiems su K.Donelaičiu ar sukurti jam skirtus kūrinius, pagaliau – naujai išleisti jo kūrybą. Bet toks yra gyvenimas: yra gimimas ir yra mirtis, ir niekur nesidėsi.

– Tokiame kontekste jubiliejai tampa projektais: pritempdamas prie minėtinos datos, parašiau projektą, gavau finansavimą, surengiau renginį, sukūriau kūrinį – atsiskaičiau. Bet ar iš esmės buvo prisiminta asmenybė, kuriai tie metai buvo skirti, – lieka retoriniu klausimu. Gal čia ir mūsų vartotojiškos visuomenės atspindys: parašiau-padariau-suvartojau ir einu toliau, o gilesni apmąstymai – kam jie?

– Neabejotina, kad daugelis renginių bus paviršutiniški ir lėkšti, pritaikyti vartotojiškai visuomenei. Tai K.Donelaičiui reikėjo egzistencinio ryžto rašyti "Metus" lietuvių kalba, bet dabartiniam vartotojui nereikės jokio ryžto ar egzistencinio apsisprendimo, kad nueitų į renginį ir galbūt net greitai jį suvartotų. Industrinė K.Donelaičio gamyba šiais metais bus ir tuštybės gamyba. Bet lygiai tokiu pačiu tuštybės gamybos objektu galėjo tapti ir Č.Milošas ar M.K.Čiurlionis. Ši tuštybė keičiant vardus nesikeičia. Šioje vietoje jokios gelmės nereikia tikėtis. Dar daugiau, K.Donelaitis veikiausiai pavirs pakabukais, lipdukais, ir čia jau nebus jokios gelmės ar supratimo. Bet vartotojiškoje visuomenėje, kurią valdo industrijos ir valstybės planai, tuštybės vėjai yra neišvengiami kaip vėjas dykumoje, smėlį pernešantis iš vienos vietos į kitą, bet iš esmės nieko nekeičiantis. Kita vertus, negali pasmerkti dalyvaujančiųjų toje tuštybėje, nes nieko kitaip jiems nėra duota. Ir snobizmo, paviršutiniškumo, pigaus sentimentalizmo bus daugiausia. Bet vieną kitą šios smėlio audros privers pagalvoti rimčiau, ir jei iš 10 tūkstančių vienas prabus, tai bus labai naudinga.

– Pripažįstate, kad Kaune vyksta daug kultūros renginių. Bet ar pastebite Kaune kultūros vyksmą?

– Kultūros vyksmo Kaune vis daugėja. Šiais metais man didžiausią įspūdį paliko "Fluxus ministerija". Labai gaila, kad ji iš Kauno iškeliauja – buvo terminuota sutartis, bet vietoj "Fluxus miniterijos" galėtų atsirasti kas kita. Labai svarbu, kad ji padėjo įžiebti didelį konfliktą dėl Senio išminčiaus, nupiešto ant buvusio fabriko sienos Senamiestyje. Konfliktą su savivaldybe, su labai tradicinių kultūrinių pažiūrų žmonėmis. Ir tai labai gerai – atsivėrė labai aštri diskusija, kokių Kaunui nuolatos stinga. Be to, kultūros veikėjų, aktyvistų yra gana daug, todėl atsirado naujų kultūros veiklos formų, reikšmingiausios kurių – didieji festivaliai. Čia išryškėjo nauja tendencija kooperuoti Vilniaus ir Kauno institucijas, ir festivaliai iš to tik laimi.

Džiugu, kad Lietuvoje jau susikuria rimtos kultūrinės industrijos, gebančios kaupti pinigus savo veiklai, tinkamai juos paskirstyti, sukurti daug renginių. Apskritai, mieste juntama, kad žmogiškųjų išteklių investicijos į kūrybines industrijas, rengiant šios srities specialistus, duoda gerų rezultatų. Kultūrinis aktyvumas labai didelis, ir nesimato jokių požymių, kodėl jis turėtų mažėti.

O trūkumas, kartu ir linkėjimas būtų – Kauno spaudoje nematau aštrių diskusijų dėl kultūros projektų. Aštrios diskusijos, alternatyvios nuomonės paskatintų kultūros gyvenimą. Po to, kai "Romuvos" kino teatrui buvo suteiktas kultūros paveldo objekto statusas, galima užmigti iš nuobodulio – atrodo, nebėra dėl ko aštriai diskutuoti, pasibaigė istorija. Mano nuomone, kultūra turi būti nuolatos drebinama konfliktų ir nesutarimų. Jei įvyko renginys ir nėra jokių ginčų, diskusijų, – blogai. Jei visiems patiko – tai renginys iš smėlio dykumoje kategorijos. Esu įsitikinęs, kad aršios diskusijos, konfrontuojančios nuomonės skatina kultūros vyksmą.

Jei vyksta daug kultūros renginių – dar nereiškia, kad yra ir kultūrinis vyksmas. Jam atsirasti reikia vidinės savirefleksijos ar išorinės refleksijos. Jei tik bandelė suvalgoma ir tuo viskas baigiasi – nėra jokio reikšmingo viešumai vyksmo. Ir žmonės, kurie pripranta tokį produktą sukurti, nori garbės, šlovės, arba kad bandelė būtų suvalgyta, bet nenori, kad tas kūrinys būtų vertinamas įvairiai, sulauktų konfrontuojančių nuomonių. O kai nebėra konflikto – nebėra atminties. Būtų tą Senį išminčių nutapę, ir niekas nebūtų kreipęs dėmesio – tuo viskas būtų pasibaigę. Ačiū vicemerui Stanislovui Buškevičiui, jis savo nepritarimu sukėlė naudingą, kūrybingą diskusiją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dalailamai

dalailamai portretas
...na, dar Radvilavičiūtė...:)

Kaimynas

Kaimynas portretas
Konfliktuoji - vadinasi gyveni :)

dalailama

dalailama portretas
K.Donelaitis, V.Kreve ir A.Vienuolis zymiausi lietuvos novelistai.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių