Žolinės kauniečiams primena senąsias tradicijas

Žolinė – tai mūsų protėvių žemdirbių šventė, kurioje dėkojama už sulauktą derlių, švenčiamos vasaros darbų pabaigtuvės. Lietuvai apsikrikštijus, Žolinė pavadinta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulo bažnyčiose – Pivašiūnuose, Krekenavoje – Žolinės atlaidai trunka net aštuonias dienas. Pastaraisiais dešimtmečiais, paskelbus Žolinę valstybine švente, visose Lietuvos parapijose ji atgijo, gražiai išsiskleidė įvairiuose sumanymuose, renginiuose.

Per Žolinę žmonės atsineša į bažnyčią šventinti pirmųjų grūdų, daržovių, vaisių krepšelius, vaistažolių, laukų ir darželių gėlių puokštes, nuostabiausias floristines kompozicijas.

Anot etnologės Gražinos Kadžytės, Žolinės puokštė saugoma namuose ištisus metus, tikintis išvengti įvairių nelaimių. Anksčiau šia sudžiūvusia puokšte buvo smilkomi ligoniai, o dalis jos keliaudavo net į karstą po velionio pagalvėle. Manoma, jog senovės baltai šią šventę skyrė derlingumo ir vaisingumo deivei Žemynai, būtent jai aukoję pirmuosius naujojo derliaus vaisius.

Dabar per Žolinę švenčiamos vasaros darbų pabaigtuvės, susitinkama su kaimynais, artimiausiais žmonėmis. Kaimo bendruomenės Žolinės šventę vadina ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bitkopiu, ir medsukiu, ir duonos, medaus bei pieno švente, o štai G.Kadžytė ją vadina slenksčiu tarp vasaros ir rudens, kartu primindama patarlę: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą gyvenimą skurdžium nugyvens.“

Yra aprašyta, kad mūsų senoliai pirmuosius derliaus vaisius aukodami dalijo į tris dalis: vieną jų skirdavo bažnyčiai (šventyklai), antrą išdalydavo elgetoms, o iš trečiosios ruošdavo vaišes šeimai, giminėms, kaimynams, talkininkams ir bičiuliams.

Žolinčių akademijos vadovė ir kartu sveikos mitybos bei gyvensenos propaguotoja Danutė Kunčienė siūlo Žolinei švęsti tinkančius patiekalus. „Bent per Žolines pagyvenkime harmonijoje su savimi ir gamta, valgykime kuo mažiau apdorotą maistą, kuris yra vertingas mūsų organizmui. Tokia yra Žolinių sriuba – žolienė“, – įsitikinusi sveikuolė.

Šiam patiekalui pagaminti reikės įvairių žalumynų iš daržo: svogūno ropelės, dalies kopūsto ir moliūgo (gali būti ir cukinija ar panaši daržovė), morkos, sviesto arba aliejaus, petražolių, salierų lapkočių, svogūnų laiškų, dilgėlių, garšvos, balandų, krapų, bazilikų, skrudintų moliūgo sėklų ir pusės stiklinės alaus.

Į puodą su verdančiu vandeniu suberiamas kubeliais supjaustytas moliūgas ar cukinija, griežinėliais supjaustytas svogūnas, susmulkintas kopūstas. Kai šios daržovės apvirs, suberti svieste (aliejuje) apkeptas morkas, viską pavirti kelias minutes ir nukelti puodą nuo ugnies. Tuomet į jį suberti susmulkintus saliero lapkočius su lapeliais, petražoles, svogūnų laiškus, baziliko lapelius, dilgėles, garšvas, balandas, krapus. Sriubą dera pagardinti skrudintomis moliūgų sėklomis bei alumi ir, jei reikia, druska.

Prie šios turtingos vitaminų sriubos tiks duona, pagardinta linų sėmenų užtepėle, kurią galima pasigaminti patiems: į puodą su trupučiu vandens sudėti lygiomis dalimis maltų linų sėmenis, tarkuotą cukiniją, smulkiai supjaustytą papriką, aliejuje patroškintas tarkuotas morkas. Patroškinti kelias minutes, paskaninti smulkintu česnaku, krapais, svogūnų laiškais ir pan. Ant duonos tepama atvėsusi masė.

Žolinės stalui tinka ir daugiau patiekalų iš sėklų, kurių gemalas – tai naujo augalo užuomazga, aprūpinta atsarginėmis maisto medžiagomis. Sėklose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, vitaminų, mineralų, polinesočiųjų rūgščių, kurių pats organizmas negamina, o būtent jos skatina organizmo ląsteles atsinaujinti.

Sveikuolių šeimininkių šeimininkė siūlo patiems pasigaminti gilių skaniuką. Tereikia užvirinti 100 ml vandens ir maišant sudėti į jį 2–3 šaukštus maltų (kaip kavai) gylių, 2 šaukštus maltų saulėgrąžų, po šaukštą maltos cikorijos, aguonų. Jei masė jums atrodys per kieta, atskieskite ją vandeniu, paskaninkite ją (po šaukštą) erškėtuogių žiedlapių sirupu (medumi), kadagių spyglių, svarainių, pienių žiedų sirupu.