S. Kuliešis: tapytojas yra pastovus keliautojas

Jaunam tapytojui rasti savo nišą meno pasaulyje nėra lengva, tačiau sulaukus pirmųjų svarbių įvertinimų, kartelė ima kilti sparčiai.

Parodos „Fiksuotas peizažas“ pristatymo tekste meno kritikė Eglė Mikalajūnė puikiai išnarplioja tapytojo paveikslų koncepciją: „Vienas iš galimų būdų perskaityti Simono Kuliešio kūrinius – abstrakcijas bei abstrahuotus gamtos vaizdus primenančius urbanistinius peizažus – yra priartėti prie jų kuriamų prasmių, apmąstant senųjų miestų žemėlapių logiką. Tai nėra atsitiktinė sąsaja – būtent tokiais žemėlapiais menininkas naudojosi kurdamas dalį savo darbų, rodomų parodoje.“

Tarp miesto ir gamtos

Tapytojas sako ieškantis santykio tarp miesto ir gamtos – mieste atranda gamtinius peizažus. Simonas savaip atvaizduoja ir interpretuoja senuosius XIX a. ar net XVII-XVIII a. miestų žemėlapius, kurie jau buvo pakankamai tikslūs, jog būtų galima nepasimesti miesto gatvėse.

Jis nemano, kad pasirinkta tematika yra sudėtinga: „Toks tapybos būdas natūraliai pasirenka mane - sudomina tam tikri motyvai, o tada jau pats juos renkuosi. Yra įvairiausių „priėjimo“ būdų, bet kai kažkas domina, neįžvelgiu sunkumo. Aišku, kai nerandu žemėlapių internete, bibliotekose ar miesto archyvuose, nėra lengva. Bet paieškos tęsiasi, neduoda ramybės, kol, galiausiai, pavyksta surasti. Kas ieško, tas randa“.

Paveiksluose - užuominos žiūrovams

Jaunajam tapytojui yra svarbu palikti tam tikras nuorodas į savo idėjas, įžvalgas. Kurdamas paveiklus jis stengiasi palikti daug erdvės pačių žiūrovų interpretacijai, kad šie galėtų kurti savo pačių vaizdinius, patirtis. Abstrakti tapybos forma leidžia naudoti naujus elementus: „Šios tapybos formos dėka galiu palikti šiek tiek užuominų į savo idėjas, pavadinimu jas akcentuoti, o visa kita - palikti žiūrovui, kad jis galėtų kurti savo paties paveikslus, kurie tik jam aktualūs“, - sako Simonas.

Tapytojas neigia mitą, kad menininkams daug svarbos teikia darbo studijos aplinka. Pasak jo, daug svarbesnė aplinka, kurioje gyvenama – studija nėra ta vieta, kurioje viskas gimtų savaime. Dauguma motyvų paveiksluose atsiranda tik po ilgo laiko, metų, kai buvo pamatytas patinkantis vaizdas ir išgyventa tam tikra emocija. Daugumoje Simono darbų vyrauja upės motyvai, tad šiuo pavyzdžiu jis iliustruoja, kokie veiksniai veikia kūrybą: „Upės vaizdams daug įtakos turėjo tai, jog gyvenau Užupyje, ant Vilnelės kranto. Metus laiko girdėjau upės tėkmės garsą. Tokie momentai, kaip pavyzdžiui, tekanti upė, stipriai veikia ir neįmanoma ignoruoti tokio dalyko – jis geras, pozityvus. Man pačiam labai svarbu pozityvūs dalykai“.

Tapytojas pripažįsta, kad nemažai įtakos kūrybai turi akademinė aplinka, - juk ten išmokstama esminių dalykų, kurie vėliau vienaip ar kitaip praverčia, praplečia galimybes. Tapybos jis studijavo ne tik Vilniuje, bet ir Suomijoje – čia buvo jau kiek kitaip. Studijos Suomijoje, Helsinkio dailės akademijoje padėjo atrasti savąją tapybos technologiją. „Akademija vienaip ar kitaip veikia kūrybą, nes kurį laiką tenka būti pasislėpus po akademijos vardu, tačiau tai suteikia sąlygas daugiau eksperimentuoti, nebijoti suklysti. Tai, kad esi studentas, natūraliai diktuoja galimybes padaryti klaidų, kažką pavaizduoti netiksliai ir visi tai pateisina - esi studentas, mokaisi. Tapus savarankišku tapytoju, tenka prisiimti daugiau atsakomybės“, - mano jis.

Tapytojas - tai keliautojas

Specialiai tapybos technikos neieškojo ir stengėsi savęs neprievartauti – kad pavyktų surasti savo stilių, reikia būti jautriam aplinkai, tos dienos vyksmui aplink save ir visame pasaulyje. Svarbu, reaguoti į visa tai ir pabandyti perteikti kaip įmanoma naujau, šviežiau. „Gerai yra taip, kaip pats supranti, kad yra gerai, taip, kaip nori, kad visa atrodytų. Jei mėgaujiesi ir gyveni tuo, ką darai, sunku nėra“, - įsitikinęs Simonas. Jis sako, kad tapytojas yra kaip turistas, patekęs į naują miestą - daug žvalgosi ir visada viską mato: „Tapytojas yra pastovus keliautojas, kuris visą laiką stengiasi pamatyti, kas vyksta aplink, o besikartojančiuose vaizduose atrasti dar naujų dalykų bei įžvelgti kas tame naujume yra. Svarbu, parodyti tai, ko nepastebi kiti“.