Paminklėjantis Kaunas: chaotiškos atminimo ženklų statybos

Idėja Nemuno ir Neries santakoje statyti paminklą popiežiui Jonui Pauliui II sukėlė aršias menininkų diskusijas apie chaotiškas paminklų statybas mieste.

Menininkai abejoja, ar Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus pakviestas lenkų skulptorius Czeslawas Dzwigajus, sukūręs per 50 paminklų Popiežiui, po tokios serijos kūrinių vienam asmeniui dar gali ką nauja sukurti. Ekspertai įsitikinę, kad paminklui pasirinkta ir netinkama vieta, kiti kritikuoja pačią skulptūrą ir laiką jai statyti. Nors bažnyčia įsipareigojo paminklą pastatyti savo lėšomis, jo aplinkai sutvarkyti prašoma savivaldybės paramos. Specialistų įvardyta maksimali suma, kiek gali siekti viso Santakos parkos sutvarkymas – 1 mln. litų. Kauno miesto vicemero Algimanto Kurlavičiaus teigimu, kitų metų miesto biudžete galėtų būti numatytos kelios dešimtys tūkstančių litų reikalingiausiems darbams atlikti.
Aptardami paminklą Jonui Pauliui II ir sąlygas jam atsirasti, miesto menininkai, architektai, architektūros ekspertai išveda bendrą tendenciją: skulptūros, paminklai mieste kyla chaotiškai, beveik atsitiktinai.

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys:

"Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Tarybos nuomone, paminklo popiežiui Jonui Pauliui II Kauno Santakoje projektas, sukėlęs diskusijų bangą visuomenėje bei meno kūrėjų bendruomenėje, išryškina ydingą miestui dovanojamų (ar privačiomis lėšomis remiamų) skulptūrų statymo Kauno viešosiose erdvėse praktiką. Projektas vyksta paskubomis, iki galo neapgalvojus finansinių, stilistinių, architektūrinių, meninių jo aplinkybių. Nebuvo surengtas konkursas vertingiausiam paminklo projektui išrinkti, nepasiūlyti bent keli tinkamiausios pastatymo vietos variantai. Neatlikta visuomenės apklausa (viešos erdvės turi būti formuojamos demokratišku principu), nesuformuota meno specialistų (kritikų, architektų, dailininkų)  komisija, kuri prižiūrėtų šio projekto eigą.

Kelia susirūpinimą faktas, jog savivaldybės administracija iki šiol nėra patvirtinusi nuostatų, kuriomis remiantis būtų reglamentuojamas skulptūrų, paminklų įgyvendinimas ir pastatymas mieste. Tokia situacija kuria precedentus atsirasti menkaverčiams, neskaidriems projektams Kaune.

Joks meno kūrinys negali būti statomas miesto viešosiose erdvėse be konkurso, nepraėjęs specialiai tam sudarytos profesionalų komisijos reikalavimų. Meniniu požiūriu, visiškai nesvarbu, ar kūrinys yra miestui dovanojamas, ar perkamas. Svarbiausia – specialistų patvirtinta jo meninė vertė. Konkurso nepraėjusių, dovanotų skulptūrų (paminklų, atminimo ženklų) statymas mieste – saviveiklinė, provinciali praktika, diskredituojanti miesto administraciją.

Kai miesto savivaldybės klausiame, kodėl su šio paminklo statybomis taip skubama, mums atsako: reikia suspėti iki tarptautinių Hanza dienų. Paminklo popiežiui statybos primena imperialistinę praktiką: atėjom, užkariavom, reikia savo teritoriją paženklinti. Tuo tarpu S.Tamkevičius yra pasakęs, kad popiežius nėra stabas, pirmiausiai jis turi būti mūsų širdyje.
Nesakau, kad tą 1 mln. litų, kuriuos savivaldybė ruošiasi skirti skulptūros aplinkai sutvarkyti, reikia būtinai skirti menui. Bet šiais krizės laikais mieste tikrai yra būtinesnių dalykų, ką reikia sutvarkyti ir kam skirti pinigus, nei skulptūros popiežiui statyba."

Architektūros istorikė, VDU Menų fakulteto profesorė, Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė Nijolė Lukšionytė:

"C.Dzwigajaus pateiktam paminklo Jonui Pauliui II variantui nepritarė Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (KAUET) narių dauguma. Rekomenduota projektą tobulinti ir dar kartą pateikti svarstyti ekspertams. Neužilgo pati turėsiu pateikti paminklo aptarimą Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje. Mano akimis, Santakoje siūlomas statyti skulptoriaus C.Dzwigajaus paminklas Popiežiui nėra tinkamas nei laiko, nei vietos, nei paties kūrinio požiūriais.

Kalbant apie skulptūros meninę vertę, kelia abejonių tai, kad jos autorius yra sukūręs per 50 paminklų Jonui Pauliui II. Net ir labai kūrybingas menininkas tokiu atveju neišvengia kartojimosi. Žinoma, tai nėra pagrindas darbą atmesti. Formaliai jis yra tvarkingas, tačiau akademiškas. Norėtųsi originalesnio, asmeniškesnį santykį su Popiežiumi atspindinčio kūrinio.

Vieta, kurioje numatomas paminklas, jau yra paženklinta solidžia atminimo lenta, pažyminčia, kad 1993 m. Popiežius čia aukojo Šv.Mišias. O paminklą Jono Pauliaus asmeniui galima statyti bet kurioje kitoje, labiau tinkamoje vietoje, kurią skulptūra „apvaldytų“ be papildomų aplinkos pertvarkymų. Neseniai vyko konkursas vieno iš 1863 m. sukilimo vadų, kunigo Antano Mackevičiaus atminimo įamžinimui. A.Mackevičiaus atvaizdą norėta talpinti labiausiai reprezentacinėse miesto vietose – priešais Rotušę, šalia Kauno arkikatedros bazilikos, ir pan. Kyla klausimas, ar Popiežius mažiau reikšmingas?..

Kitas dalykas, jei jau Santakoje statome ne šiaip kokį paminkliuką, bet paminklą Popiežiui, teks keisti parko naudojimo pobūdį. Miestiečiams Santakos parkas tapo įprasta rekreacine vieta, joje dera ir sporto aikštelė. Funkcijos keitimas pareikalautų radikalių permainų. Jau geriau parinkti paminklui sutvarkytą, saugomą vietą, kurioje nereikėtų organizuoti specialios apsaugos, leisti lėšų teritorijos pertvarkymui, apšvietimui.

Šiandien išgyvename ne pačius lengviausius laikus. Paskelbta, jog paminklą Bažnyčia ketina statyti savo lėšomis, o tai reiškia - už tikinčiųjų aukas. Bet gal yra dalykų, kuriems tikinčiųjų aukos šiuo metu labiau reikalingos? Šventasis Tėvas Jonas Paulius II – nepaprasta asmenybė, ir pagarbą jam turime parodyti. Kaip, kokia forma tai tiktų daryti – svarstykime. Tačiau šiuo projektu, manau, pagarbos Jonui Pauliui II nepadidinsime."

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Dalius Šarakauskas:

"Jei skulptūra netinka tai vietai, tai tikriausiai ne ta vieta netinkama, bet skulptūra. Paminklas popiežiui yra pritaikytas urbanistinei aplinkai, todėl visiškai atviroj erdvėj ganėtinai nedidelis paminklas nelabai matysis. Iš kitos pusės – ar jis turi matytis iš tolo? Man labiau nepatinka faktas, kad tai yra tiražuotas daiktas – kaip kad leninus sovietmečiu statydavo: tas pats autorius kaldavo dešimtis panašių paminklų. Netikiu, kad įmanoma su įkvėpimu padaryti tiek skulptūrų, vaizduojančių tą patį žmogų.

Bėda, kad neskelbtas konkursas? Bet ankstesniais laikais viskas taip vykdavo: popiežius pasikviesdavo Michelangelo, sakydavo: tu man iškalk maždaug taip ir taip, ir Michelangelo kalė. Dabar bėda, kad ne Michelangelo pakviestas.

Skulptūra skulptūrai nelygu – dėl kiekvienos neskelbsi konkurso. Čia reikėtų atsirinkti. Juo labiau, jog kartais susidaro įspūdis, kad konkursai naudojami kaip įrankis apsiginti nuo kažko arba pasireklamuoti. Konkursų reikia, bet praktika rodo – jei nori sužlugdyti idėją, skelbk konkursą. Tai liudija ir konkursas paminklo Antanui Mackevičiui projektui sukurti, ir Vienybės aikštės sutvarkymo konkursas, ir Lukiškių aikštės Vilniuje konkursas. Santykinai mažai konkursų baigiasi sėkme ir apskritai turi tęsinį.

Sakote, Muzikinio teatro sodelyje šalia nedera konceptualus Roberto Antinio paminklas Romui Kalantai ir Juozo Ruzgo mergaitė fontanėlyje? Gal ir reikia hierarchizuoti svarbiausias miesto viešąsias erdves, nusakant, kas gali jose iškilti, ir kas – ne, bet kur tada apskritai skulptūras statyti?

Dabar kai kam užkliūva net dainininkui Danieliui Dolskiui skirtas paminklas, iškilęs Laisvės alėjoje. Jis pastatytas už privačias lėšas. Jei nebūtų tokių iniciatyvų, nei šio, nei paminklo Frankui Zappai Vilniuje neturėtume. Be to, kas trukdo tiems, kam šis Dolskis nepatinka, pastatyti kitą?

Pasižiūrėkime Vakarų Europoje – ar tai būtų Lichtenšteinas, ar Suomija – kiek ten skulptūrų pristatyta, visur – ir gatvėse, keliuose. Lichtenšteino gatvėse skulptūrų iš viso – kaip muziejuje. Nemanau, kad dėl kiekvienos jų buvo skelbiamas konkursas. Pas mus per 10 metų vieną skulptūrą pastato, ir vis tiek visiems viskas blogai. Tas nihilizmas veikia siaubingai."