Nauja mada: žmones „veža“ giminės medžio sudarymas

Genealogai pastebi, kad giminės medžių kūrimas Lietuvoje – populiarus užsiėmimas. Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos, o panorusiems, kad genealoginį medį sukurtų profesionalas, tenka palaukti ne vieną mėnesį. Specialistų teigimu, šiandien giminės praeitimi vis dažniau domisi jaunesnė karta.

„Google“ giminės medžio nesudarys

Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitykloje sutikta Eugenija Vytautė Širvinskaitė-Eidukaitienė rodo mikrofilmuotas metrikų knygas. Panašiame į kompiuterį įrenginyje galima matyti ranka surašytų metrikų knygų puslapius. Štai šalia vienos iš pavardžių galima perskaityti, kur ir kada žmogus pakrikštytas, kas jo tėvai, krikštatėviai. Ponia Eugenija – ne vienintelė archuvo lankytoja. Laisvų vietų skaityklose praktiškai nėra.

Pasak archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos Neringos Češkevičiūtės, besidominčiųjų savo šaknimis tikrai netrūksta jau du dešimtmečius. Tiesa, atgavus nepriklausomybę, dažniausiai savo praeitimi domėjosi išeiviai iš Lietuvos, vėliau, įsikūrus Bajorų sąjungai, daugelis ieškojo kilmingų šaknų. Dar vėliau, pagerėjus ekonominei padėčiai, pasikabinti giminės medį ant sienos panoro ir tie, kurie nesitiki tarp savo protėvių rasti kilmingųjų. N. Češkevičiūtė taip pat pastebi, kad šiandien vis dažniau į archyvą užsuka ir jaunesni žmonės.

„Dabar iškyla labai didelė problema, nes jauni žmonės nieko nežino ir turi labai mažai informacijos, juk asmens dokumentuose mes visi tik asmens kodas – nei vietos, nei tėvų vardų. Žmonės įsivaizduoja (juk jaunoji karta jau gimė su kompiuteriais), kad paieška panaši į „Google“ sistemą – įmesi ir gausi informaciją nuo Adomo ir Ievos. Deja, taip nėra. Tai labai sunkus, rankinis darbas“, – pasakoja N. Češkevičiūtė ir priduria, kad dažniausiai žmonės savo šaknimis susidomi artėjant giminės susitikimams ar po didžiųjų švenčių, kai susitikę artimi žmonės nebeatseka bendrų protėvių.

Senovėje buvo domimasi dievų ir valdovų kilme

Rimvydas Butautas Kudirka sako, kad yra sudaręs per šimtą giminės medžių. Paklaustas, kodėl ėmėsi genealogijos, prisimena, kad ja susidomėjo dar vaikystėje. Baigusiam pradinę mokyklą vaikui senelis ėmė pasakoti apie savo senelius, proprosenelius. „O ten – istorijos lobynai. Ausys buvo pastatytos, akys išplėstos, ir taip kasdien“, – šypsosi ponas Rimvydas. Jam mokantis, vaikai atostogų gaudavo keturis kartus per metus, ir per visas atostogas jis gyveno pas senelius. Po mišių, po atlaidų visi giminaičiai susirinkdavo šventoriuje, o ne bėgdavo namo.

„Važiuojame vežimuku, su arkliukais į svečius. O ten, įsivaizduojate, Kriščiukaičiai, Matulaičiai, Rimšai, Olekai... Pas vienus – pirmasis radijo aparatas, pas kitus – pirmasis automobilis, trečių namuose – menininkas, skulptorius“, – prisimena pašnekovas, šį darbą dirbantis jau 55 metus, ir vieną po kito rodo dideliuose popieriaus lapuose nupieštus giminės medžius. Medžius galima daryti kokius tik nori: gali skirtis pavidalas, galimi įvairūs grafiniai sprendimai, galima klijuoti lapelius, galima braižyti.

Pasak R. Kudirkos, dar senovėje žmonės bandė nustatyti dievų ir valdovų kilmę, o priklausymas vienai ar kitai giminei buvo įrodomas žodžiu. Vėliau atsirado ir rašytinės genealogijos. Tuo metu Lietuvoje buvo tyrinėjami LDK valdovų ryšiai. Prieškariu įsikūrė Genealogų draugija.

Sovietmečiu buvo draudžiama net praeitis

Sovietmečiu kelis dešimtmečius ši sritis Lietuvoje buvo apskritai išnykusi, buvo bijoma ir nenorima, kad žmonės domėtųsi genealogija. „Sovietinė ideologija buvo tokia: jūs visi privalote klausyti dabartinės santvarkos, kūrėjų, vadovų ir nesirūpinti, kas buvo už nugaros. Jie naikino visas knygas, herbus. Atėjusi sovietų valdžia tais pačiais metais uždraudė visuomenės organizacijas, kraštotyrininkų, bajorų, genealogų draugijas“, – sovietų valdžios nuostatas primena R. Kudirka. Jo teigimu, šiandien žmonės žino savo augintinių kilmę, turi ją įrodančius dokumentus, bet nieko nežino apie savo giminės praeitį.

Taigi, pasak pašnekovo, reikėtų nedelsti, nes kai kuriose šeimose dar gyvi ir proseneliai, ir, kiek įmanoma, išsiklausinėti patiems.

Namų darbai – išsiklausinėti artimuosius

Kad giminės šaknų paieškas reikia pradėti nuo pokalbio su artimaisiais, patvirtina ir N. Češkevičiūtė. Ji sako, kad pirmiausia į archyvą savo šaknų ieškoti ateinančius žmones išsiunčia ruošti namų darbų. „Namų darbai labai paprasti: reikia pasisodinti mamą ar tėtį, senelį ar senelę, dar kokią seną tetą ar dėdę ir viską išklausti. Pradžia – kur ir kada žmogus buvo krikštytas, nes iki 1939–1940 m. visi, nesvarbu, kokio tikėjimo žmogus buvo (ar žydas, ar stačiatikis, ar katalikas), buvo registruojami tos bažnyčios, tos konfesijos, bendruomenės metrikų knygose“, – aiškina pašnekovė.

Archyvo saugyklose laikomos metrikų knygos – pagrindinis informacijos šaltinis sudarant giminės medį, nes, pasak specialistės, kiekvienais metais kiekviena konfesija vedė po tris knygas: krikštas, santuoka, mirtis. Žydai dar registravo skyrybas. Kiekvienoje knygoje eilės tvarka buvo surašoma, kas įvyko, pvz., santuoka, batsiuvys, Raseinių mieste ir pan.

Eilėje laukiama daugiau nei metus

Paklausta, per kiek laiko įmanoma sudaryti genealoginį medį, N. Češkevičiūtė pasisako, kad moka senąją rusų, lenkų, lotynų kalbas, kuriomis buvo rašomi senieji dokumentai, todėl, jei daugiau nieko veikti nereikėtų, darbą atliktų per porą savaičių. Tačiau prašymų labai daug ir taip greitai sudaryti medį fiziškai neįmanoma. Archyvo darbuotojai vien informacinių pranešimų (gali sudaryti medį ar ne) kasdien parašo mažiausiai po dešimt. Be to, gavus prašymą, pirmiausia reikia jį išstudijuoti. Taigi dabar eilėje tektų laukti maždaug pusantrų metų.

Tie, kurie nenori laukti, giminės medį bando sudaryti patys. „Žmones tai „veža“. Pačiam ieškoti – kitoks pojūtis. Atsiranda atradimo džiaugsmas“, – sako N. Češkevičiūtė.

Ponia Eugenija archyvų skaityklose lankosi jau beveik du dešimtmečius. Ji viena iš tų, kuri pati ryžosi sudaryti savo genealoginį medį. Moteris pasakoja, kad apie tėvų kilmę nežinojo nieko. Tačiau savo kilmę slėpė daug šeimų. „Daugelis iš tų, kurie ateina rinkti, piktinasi, kad tėvai nieko nepapasakojo. Visiems tiems, kadangi aš čia senbuvė, sakau – atleiskite tėvams, jie gelbėjo jūsų gyvybes. Ypač tie, kurie buvo turtingesni, kurie turėjo titulų, pokario metais tai slėpė“, – aiškina ponia Eugenija.

Archyvus būtina skaitmeninti

Pasiryžti kurti savo genealogiją gali tik labai kruopštus žmogus. Be to, neretai darbą apsunkina ir tai, kad dalis į archyvus atkeliavusių knygų yra apdegusios, kitos nukentėjo nuo kandžių, sudilo ar suplyšo vartomos, todėl kartais užpildyti kai kurių giminės šaknų spragų neįmanoma. „Lieka skylė, dažnai negali sujungti šeimos vien todėl, kad randi išblukusią knygą. Antra, didelis archyvų darbo trūkumas, nespėjama, galbūt ir lėšų trūksta mikrofilmuoti arba skaitmeninti, restauruoti bylas. Dažnai žiūri sąraše tos ir reikalingos bylos parašyta „suplyšusi“. Kada ji bus, visiškai neaišku“, – sako Eugenija Vytautė Širvinskaitė-Eidukaitienė, genealogija besidominti jau beveik du dešimtmečius.

Kad vis labiau plyštančios knygos yra problema, sutinka ir skyriaus vedėja N. Češkevičiūtė. Pasak jos, siekiant išspręsti šia problemą, daugelį knygų stengiamasi mikrofilmuoti ar skaitmeninti. „Didžiausia problema, ypač privačių skaitytojų, pretenzijos, kodėl neduodame knygos, tačiau juk jos plyšta. Jeigu iki didžiojo bumo ir susidomėjimo knygos išsilaikė šimtus ir daugiau metų ir naudotos buvo palyginti nedaug, per paskutinius metus man, kaip istorikei net baisu žiūrėti, nes iš tų knygų lieka skutai“, – pretenzijas atremia pašnekovė.

Be to, jos teigimu, visomis įmanomomis priemonėmis, už valstybės skirtas ir net pačių darbuotojų lėšas archyvai masiškai mikrofilmuojami ir skenuojami, taigi lankytojai gali naudotis archyvo skaitykla. Žmonės labai pageidauja knygas matyti internete ir archyvo darbuotojai stengiasi į internetą informaciją įkelti kuo greičiau.

Ypatingų žmonių būta kiekvienoje giminėje

Paklausta, ko tikisi į archyvus atėję žmonės, kokie jų lūkesčiai, N. Češkevičiūtė sako, kad vieniems, kurie tarp savo protėvių tikisi rasti grafų ar kunigaikščių neretai tenka nusivilti, o kiti neretai nustemba paaiškėjus, kad praeityje giminėje buvo ir kilmingųjų. Tiesa, pašnekovė priduria, kad ir valstiečių luomas Lietuvai davė daug garsių ir garbių žmonių.

Šiai minčiai pritaria ir R. Kudirka. Jo įsitikinimu, kiekvienoje giminėje galima rasti tokių, kuriais verta didžiuotis: „Visi šeimos nariai mano esą niekuo neypatingi, nieko nenuveikę, tik sau gyvenę. Netiesa, kiekvienoje šeimoje yra ypatingų atvejų, gražių darbų, gražių žmonių, vertingų istorinių įvykių.“

Genealogai skaičiuoja, kad dažniausiai kuriant genealoginį medį galima nukeliauti iki XVII a. Kartais – ir XVI a. pabaigos. Be to, pasak specialistų, neretai kuriant giminės medį reikia išmokti skaityti tarp eilučių. Pagal tai, kur žmogus krikštytas, kokia buvo jo profesija, kada susituokė arba, pvz., kiek kartų buvo kviestas tapti krikštatėviu, galima sukurti ne tik genealoginį medį, bet ir įdomią giminės istoriją.