Šeštadienio pamokslas
Seniai, labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų žmonių jausmai ir vertybės: Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas ir visi kiti jausmai. Kartu su jais gyveno ir Meilė.
Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad sala greitai nuskęs. Nieko nelaukdami visi susėdo į savo laivus. Tiktai Meilė laukė iki paskutinės minutės. Kai sala pradėjo skęsti, Meilė ėmė kviestis pagalbos.
Meilė prabangiu laivu pro šalį plaukiančio Turtingumo paprašė:
– Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimti su savimi?
– Negaliu, laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau vietos nėra.
Tada Meilė ėmė prašyti Išdidumo, plaukiančio įspūdingu laivu:
– Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?
– Negaliu, – atkirto Išdidumas. – Čia viskas taip tobula, todėl bijau, kad sugadinsi mano laivą.
Tuomet Meilė kreipėsi į Liūdesį, kuris vienas plūduriavo pro šalį.
– Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi.
– O, Meile, – atsakė Liūdesys, – man taip liūdna, kad turiu likti vienas.
Iš salos kėlėsi ir Džiaugsmas. Bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai Meilė jį šaukė.
Staiga pasigirdo balsas.
– Ateik, Meile, aš paimsiu tave, – pakvietė kažkoks senelis.
Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad pamiršo paklausti senelio vardo.
Tik sutikusi Pažinimą, Meilė tikėjosi sužinoti geradario vardą.
– Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?
– Tai buvo Laikas, – atsakė jis.
– Laikas? – nustebo Meilė. – Kodėl jis man padėjo?
– Nes tiktai Laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.
Naujausi komentarai