Klaipėdos apskrities ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, ortopedas traumatologas Zigmas Juzumas nelinkęs gręžiotis atgal. Tad pernai daugelį sukrėtusi medikų šeimos nelaimė sėsta praeities dulkėmis.
Vertina kaip stebuklą
– Pokalbį norėjau pradėti nuo kitų dalykų, bet tariantis dėl interviu užkliuvo jūsų pasakyta mintis, kad kartais gyvename ne taip, kaip norėtume. Tai kaip norėtumėte?
– Esu patenkintas gyvenimu. Tik žmonėms tokie neįdomūs. Juos domina pikantiškos istorijos arba kuriamos legendos. Toks nesu.
– O kaip pernai liepą įvykusi avarija Vokietijoje, kai sprogus motociklo padangai abu su žmona Vilija vos likote gyvi?
– Pasekmės liks visam gyvenimui. Bet jos neišgąsdino. Atsirado didesnis noras gyventi. Supratau, kad gyvenimas labai trapus. Avarija abiem su žmona baigėsi daugiau negu sėkmingai.
Po traumos turi praeiti pora metų, kad žmogus atsigautų fiziškai ir emociškai. Mums praėjo tik devyni mėnesiai, tad dar ne viskas susidėlioję. Gal tokia mūsų su žmona natūra, bet nesinori gailesčio. Kartais savo darbe su tuo susiduriame – ligoniai prie gailesčio pripranta kaip prie narkotiko. Norėjome šito išvengti, tad šiemet jau išvažiavome slidinėti. Pasitikrinome, ar sugebėsime.
Vokietijoje skriejome greitkeliu, kai sprogo padanga. Kaip išsireiškė gydęs profesorius, gyvų motociklininkų iš greitkelio pas juos nebeatveža. Mes ne tik išgyvenome, bet ir nelikome suluošinti. Vertiname tai kaip stebuklą. Tik nesinori traumos prisiminti.
Po keturių mėnesių grįžau į darbą. Pirmąkart gyvenime taip ilgai buvau atitrūkęs. Net nedarbingumo lapelio iki tol neturėjau.
– Tai dabar liepos 3-iąją švęsite antrąjį gimtadienį?
– Nesame fatalistai. Buvo, įvyko, atsigavome reanimacijoje, ir gerai. Po avarijos, dar gulėdamas ant kelio, apsičiupinėjau ir supratau, kad nieko tragiško neįvyko. Kaip traumatologas žinau, kas gali nutikti, nukritus nuo motociklo. Iš mūsų galėjo nieko nelikti. Išgelbėjo vilkėti specialūs kostiumai su apsaugomis.
– Gal dabar kitaip pradėjote vertinti savo pacientus?
– Nepasakyčiau. Kartais ligoniai ieško sliekų ten, kur nereikėtų. Iškęsti skausmą reikia daug valios. Kasdien su žmona bėgiojame, mankštinamės miške, kad atgautume jėgas. Nubėgu keturis kilometrus, nors anksčiau daugiau įveikdavau. Patyrusi sunkesnes traumas žmona plaukioja baseine, sportuoja.
Pacientai savo ligą kartais atneša kaip ant lėkštutės ir nori, kad pagydytume. Atsakomybės jie reikalauja iš aplinkinių, tačiau apie savipagalbą nepagalvoja. Nereikėjo pačiam patirti traumos, kad suvokčiau, jog labiausiai pats sau gali padėti.
"Gerai pamatuoti" pomėgiai
– Bet trauma neatbaidė nuo ekstremalių pomėgių?
– Mano pomėgiai visą gyvenimą buvo gerai pamatuoti, be rizikos. Buriuoju nuo studijų laikų, bet niekada nelendu į audringą jūrą. Renkuosi ežerus arba Kuršių marias. Kodėl mes neužsimušėme važiuodami motociklu? Keliavome pailsėti, o ne lenktyniauti. Patyrėme daug gerų emocijų, pamatėme daug šalių. Važinėti motociklu pradėjau prieš 30 metų, nors tam tikrais gyvenimo etapais jis buvo pamirštas. Klaidų važiuodamas nepadariau, tad dėl avarijos negaliu savęs kaltinti per dideliu greičiu.
– Slidinėjimas, burlentė, alpinizmas, motociklas – tokiu būdu bandote pabėgti nuo įtempto darbo?
– Biuro darbuotojui gal sunku suvokti mūsų darbo tempą. Dešimt parų per mėnesį naktimis budi ir dar kasdien dirbi. Tad nori nenori turi kur nors pabėgti. Kai esi fiziškai tvirtas ir nuo jaunystės sportuoji, juk nevaikščiosi po miškelį. Su burlente leki į gamtą, slidinėji, kad atitrūktum nuo rutinos. Manęs nedomina greičiai. Svarbiau meditacija buriuojant, slidinėjant.
Kelionės po kalnus dažnesnės buvo, kol nesukūriau šeimos. Nors iki traumos su draugais pasižadėjome įkopti į aukščiausią Alpių viršūnę Monblaną. Abejoju, ar šią vasarą pavyks tai įgyvendinti. Bet tos minties neatsisakau.
– Kuris pomėgis arčiau širdies?
– Kiekviename gyvenimo etape svarbesni būna vis kiti. Studijų laikais buvo krepšinis, bet kaip chirurgui jis netinka dėl traumuojamų pirštų. Anksčiau su gitara dalyvavau konkursuose, dabar groju tik sau ir draugams. Didelė draugų kompanija susiorganizavome šokių klubą. Vienu metu tai atrodė itin įdomu, paskui nebeteko prasmės. Nors net buvome sukūrę kelias programas ir dalyvavome pagyvenusių šokėjų konkurse Vilniuje.
Dabar vienas rimčiausių pomėgių – slidinėjimas. Per metus kartą ar du stengiamės išvažiuoti paslidinėti, nors norėtųsi dažniau. Vertinu aktyvų, laukinį turizmą. Geriau keliaujame su mašinomis ir navigacija, nei ilsimės viešbutyje prie baseino.
Muzikuojame, dainuojame. Su draugais esame daug šposų iškrėtę. Nė viena šventė nepraeina be temos. Juokaudavome, kad A.Valinskas mus kopijuoja. Kai jis teikė svogūnus, mes prieš penkerius metus vienas kitą buvome apdovanoję "Oskarais" už gerus darbus.
Moko savo pavyzdžiu
– Pliusas ar minusas, kad šeimoje abu esate medikai?
– Svarbiau ne specialybė, o bendri interesai. Matymas viena kryptimi. Su sau artimu žmogumi negali kalbėti tik apie kultūrą ir literatūrą. Pliusas, kad kartais gali padiskutuoti ir kitokiomis temomis. Bet apie darbą namuose mažai šnekame, nebent padiskutuojame apie sveikatos politiką, papildome vienas kito žinias kokiu nors klausimu. Bet daugiau dėmesio skiriame pokalbiams apie meną, kultūrą, keliones, knygas. Neseniai lankėmės klasikinės muzikos festivalyje "Klaipėdos muzikos pavasaris".
– Esate labai įvairiapusė asmenybė?
– Nesu talentingas, tad kaip vidutinybė išbandau viską. Gyvenimas yra pilnavertis ir įdomus, tad užsidaryti vienoje srityje nuobodu. Nesame melomanai ar dideli kultūros žinovai. Bet suvokimą turime, pulsą jaučiame. Noriu žinoti, bet nebūtina apie tai visiems aiškinti. Nors visuomenėje dabar madinga teigti nežinant. Bet gal tie žmonės – aukos savo pigumo? Giliai mąstančių ir jaučiančių Lietuvoje yra gerokai daugiau, tačiau jie nesiafišuoja.
– Kaip viską suspėjate?
– Nuo mokyklos ir studijų laikų išmokau planuoti laiką. Gyvenimas negali tekėti šiaip sau. Šitą modelį perėmė ir mūsų vaikai. Darbe suskaičiuota kiekviena minutė, po darbo irgi žinau, ką veiksiu. Daugelis žmonių tik teisinasi laiko neturėjimu, bet sėdi prie televizoriaus.
Tarybiniais laikais, norėdamas įstoti į mediciną, turėjau daug ir gerai mokytis. Mokykloje ir šokau, ir dainavau. Vidurinę baigiau aukso medaliu, tad nelaikiau daugelio egzaminų.
– Ko dar mokote savo sūnus?
– Vyresnysis 23 metų Nerius baigė psichologijos magistrantūrą. Maloniai nustebino jo sukurtas interneto puslapis, kur atsispindi jaunimo pasaulėžiūra. Pasirodo, išvykęs į Vilnių jis gana profesionaliai pradėjo fotografuoti.
Sūnus Vilius šiemet baigia "Ąžuolyno" gimnaziją. Šiandien jam sukanka 19 metų. Ko gero, rinksis mediciną, nors neraginame.
Mediko darbas nėra lengvas, bet jei esi valingas, darbštus, tapęs geru specialistu, neskursi. Nuolat kam nors esi reikalingas. Vaikai tai mato. Pagalba kitam – toks mūsų šeimos modelis. Vaikai visada būdavo kartu su mumis. Jie nematė blogo pavyzdžio.
Be oro pilių
– Jus su žmona pažįstantys žmonės apibūdina kaip gyvenimu besidžiaugiančius. Koks receptas?
– Nenorėti daugiau nei gali. Pasitenkinu minimaliais dalykais. Esu realistas, tad nestatau oro pilių. Nebūnu piktas, nes nekuriu neįgyvendinamų planų. Tikslą reikia turėti. Bet nepamiršti, kad per valandą jo nepasieksi. Numatai žingsnius ir eini tikslo link. Tai teikia ramybės. Nors būna ir juodų, ir baltų dienų.
– Savo tikslą jau pasiekėte?
– Kokį? Grabą? Tikslų labai daug ir kasdien iškyla vis naujų.
Naujausi komentarai