Vytautų ąžuolai – dovana Klaipėdai

Vytautų klubas uostamiestyje veikia jau 25 metus, tai – nepolitinė draugija, kuriai rūpi tautiniai, patriotiniai ir kultūriniai gyvenimo reikalai.

Dabar klubo nariais save laiko bene 13 garbių klaipėdiečių. Su didžiausiu malonumu jie priimtų daugiau norinčiųjų ir net Vytautės vardu pavadintas moteris.

Kasmet Vytautai susirenka ne mažiau penkių kartų: sausio 5-ąją – savo vardynų dieną, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio dieną ir spalio 27-ąją – kunigaikščio Vytauto mirties dieną.

Vasarą renkamasi prie E.Balsio menų gimnazijos, kur klubo narys, šios įstaigos mokytojas Vytautas Saikauskas, pirmasis pradėjo sodinti ąžuoliukus.

Vėliau vyrai pratęsė šį darbą. Dabar prie gimnazijos žaliuoja ir į dangų stiebiasi 25 ąžuoliukai.

Jie visi yra lietuviški, bet skirtingų rūšių, todėl smalsuoliai gali pamatyti, kokie įvairūs yra šie stiprybės simboliai.

Vytautų klubo nariai didžiuojasi per susibūrimus jau atsigeriantys savo sodintų ąžuolų subrandintų gilių kavos.

Toje pačioje eilėje pirmasis yra tvorele aptvertas gal prieš 300 metų išaugęs ąžuolas galiūnas.

Nuo 2010 m., kai paminėtos Žalgirio mūšio 600-osios metinės, Vytautų klubo nariai prie pačių pasodintų ąžuoliukų susirenka būtent liepos 15-ąją.

Vyrai apžiūri, kaip auga jų medeliai. Šiemet jie dar ir aptvarkė paminklinio akmens pagrindą.

Akmuo rastas tvarkant netoliese esantį tvenkinį. Klubo nariai užsakė iškalti užrašą "Vytautų ąžuolai" ir Vyčio ženklą.

Susitikę vyrai turi ir rimtos kalbos, pasidalija naujausiais istorikų, nagrinėjančių Žalgirio mūšio problematiką, atradimais, pakalba apie S.Dariaus ir S.Girėno skrydį per Atlantą.

Vytautais lietuviai pavadino labai daug sūnų 1930 m., kai Lietuvoje iškilmingai paminėtos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mirimo 500-osios metinės.

"Draugaujame su kitų miestų Vytautų klubais, susitinkame ir net darome bendrus darbus, – pasakojo Klaipėdos Vytautų klubo pirmininkas Vytautas Alenskas. – Į Trakus iš visos Lietuvos suvežėme krūvą akmenų, susidarė nemažas kalnas. Mūsų V.Saikauskas iškrėtė įsimintiną pokštą – užsilipo ant to kalno ir sušuko: "Vytautai!" Ir tada vienu kartu į jį atsisuko keli šimtai Vytautų. Tada supratome, kokia jėga esame."