Vertybių kaita

Kunigas, mokytojas, policininkas ir gydytojas. Šias profesijas vienbalsiai įvardija žmonės, kalbėdami apie tarpukario Lietuvos autoritetus. Kiekviename mieste ir kaime, kiekvienoje gryčioje šie žmonės sulaukdavo didžiausios pagarbos. Ar galima šiandien tuo patikėti?

Vienos parapijos gyventojai kasmet su siaubu laukia Kalėdų, nes prieš jas į „kryžiaus žygį“ išsiruošia vietinis kunigėlis. Kalėdodamas dvasininkas neaplenkia nė vienos trobos, be dėmesio nepalieka nė vieno žmogaus. Iš ko vištą, iš ko - žąsį ar kalakutą, maišą bulvių ar grūdų jis nesikuklindamas krauna į sunkvežimį. Suvokęs aukų kiekį, lengvuoju automobiliu kalėdoti jis nustojo seniai.

Valdžia dvasininkams jų nuodėmių viešai neprikaišioja, tačiau su malonumu apie jas pasižiūri žiniose. Valdžios ir bažnyčios bendravimas panašus į kosmonautų ryšį su Žeme - tolimas, traškantis ir tam tikrais momentais trūkinėjantis. Yra galimybė bet kada pasakyti: „Atleisk, šventasis Tėve, aš tavo pamokslo negirdėjau“.

Tačiau yra tokių, su kuriais valdžia beveik išvis į kalbas neina. Antai mokytojai, medikai ir policininkai šiais laikais vargsta, kas kaip išmano.

Vyriausybė medikams ir pedagogams yra uždraudusi pernelyg daug dirbti. Tam, kad neuždirbtų per daug. O rajonuose trūksta gydytojų, atokesniuose kampuose ir felčerio neprisišauksi. Ne bėda - žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau mirs. Kas dar nori šiame pasaulyje pasikankinti, lai moka iš savo kišenės. Taip sakant, lai duoda kyšį. O valstybei nėra reikalo išlaidauti, geriau biudžeto pinigus pataupyti - taip turbūt reikėtų suprasti Vyriausybės politiką.

Dėl tos pačios priežasties - taupymo - ministrams užkliuvo ir pedagogai. O ar gali jie išgyventi iš algos, gaunamos už vieną etatą? Ar ne todėl ir suklestėjo repetitorių verslas, ar ne todėl pedagogai ėmė ieškoti įvairių, net ir ne visai etiškų būdų piniginei papildyti?

Ir tikrai nereikia stebėtis, kad šių dienų policininkai susivilioja keliomis dešimtimis litų, keliais buteliais ar pakeliais cigarečių. Žinau, jie ir patys savęs negerbia, kai kartais reikia užmerkti akis, kažko nepamatyti. Tačiau jie taip pat nori gyventi. Vyriausybė net Konstitucinio Teismo priteistų pinigų nesiruošia mokėti, todėl policininkai ir „kombinuoja“. Ir neretai leidžiasi varinėjami įvairaus plauko veikėjų, reikalaujančių net taksisto paslaugų.

Sakoma, kad galima įveikti ir stipriausią galiūną, jei tik pavyktų jį pažeisti psichologiškai, pažeminti jį. Ar ne tokie dabar atrodo gydytojai, mokytojai, policininkai, kunigai?

Žmonės, kuriems bet kada įžūlūs politikai gali drėbti: „Ša, kyšininkai! Jūs mums ne autoritetai. Tikrieji autoritetai esame mes!“